facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lina JUREVIČIŪTĖ
Nors patys pensininkai juokais pro ašaras sako, jog geras pensininkas yra miręs pensininkas, tačiau dar reikėtų pridurti, kad prieš numirdamas pensininkas nepamirštų atiduoti duoklės bankams, „Sodrai” ir visiems kitiems, teisėtai ir ne visai siekiantiems pasipelnyti iš senolių. 
Šiandien pensininkai verčiami nusimesti paskutinius marškinius, kad tik užtektų visiems, sumerkusiems savo straublius į pensininkų pinigines, o tokių atsiranda vis daugiau. Net Tarptautinis valiutos fondas šalies valdžiai mestelėjo idėją, jog visai neblogai būtų apmokestinti pensijas. Močiutės ir seneliai, ruoškitės, vardan tos, vyresnių žmonių negerbiančios valdžios, korupcija persipynusių klanų, gali tekti užsisiūti skrandžius ir burnas, nes atidavus duokles pinigų net kruopoms tikriausiai nebeužteks.

Milijonus litų  naujoms kėdėms ir stalams ištaškiusi „Sodra” šalies valdžią įtikino, kad „Sodrai” per didelė prabanga pensijas nešti pensininkams į namus, todėl privertė senukus pasirašyti sutartis su bankais. Trynė rankelėmis bankininkai, juk bankai paslaugų už dyką neteikia – kortelės mokesčiai, bankinių operacijų mokesčiai ir taip toliau, ir panašiai. Gražaus pinigėlio iš pensininkų bankininkai susižėrė ir kiek dar susižers. Todėl kaip kraugeriai uodai bankų atstovai beldėsi į pensininkų namus suokdami, kaip gerai šiems būsią, jei pasirinks būtent jų atstovaujamą banką. Įtikinėjo žmones, kad kiekvienas klientas bankui yra labai svarbus. Merkdami akį suokė, kad ir palūkanas už indėlius didesnes, nei kitiems klientams mokės. Netgi į „Sodrą” pačiam pensininkui eiti nereikės – viską banko atstovai sutvarkys. Juk bankininkas supranta senyvo žmogaus problemas, žino, kad ne visi pagyvenę žmonės lengvai vaikšto, todėl jie ir siūlo „pilno komplekso” paslaugas, kad senam žmogui vargintis nereikėtų.

Tačiau užtekto tik pasirašyti sutartį su banku, leisti bankininkams įmerkti straublius į piniginę, ir paslaugumas bei rūpestis klientais išgaravo kaip kamparas. Vos galą su galu suduriantys pensininkai laukia nesulaukia kiekvieną mėnesį pervedamų pinigėlių, tačiau bankai neskuba jų žmogui atiduoti. Pavyzdžiui, „Swedbank” bankas bemaž kiekvieną mėnesį verčia lazdomis pasirėmusius pensininkus stumdytis eilėse prie banko skyrių ir nė nesivargina paaiškinti, kodėl pensijos vėluoja, ir dar piktinasi, kad jie stovi eilėse. Esą tegul naudojasi elektroninės bankininkystės paslaugomis ir sužinos, kada pinigėliai į sąskaitas pervedami. Pasirodo, pensijos dažniausiai vėluoja dėl techninių kliūčių. Kas galėtų paneigti, kad tos techninės kliūtys sudaromos tyčia ir pensininkų pinigėliai neatsiduria bankų terminuotų indėlių sąskaitose, už kurias vos per vieną naktį bankas gali gauti didžiules palūkanas?

Vienas iš  nedaugelio valdžios sprendimais nepasitikinčių pensininkų, vardu Mykolas, nusprendė kovoti už savo teises ir nepasidavė  „Sodros” spaudimui. Nepaklusęs „Sodros” reikalavimui pateikti banko sąskaitos numerį, pensininkas keletą mėnesių įrodinėjo savo teises į galimybę pasirinkti pensijos mokėjimo būdą. Atrodo neįtikėtina, tačiau vyrui pavyko. Po keturių mėnesių kovos pensija Mykolui buvo pristatyta į namus.

Žinoma, ne visi žmonės, ypač vyresni, spėja susigaudyti nuolat besikeičiančiuose įstatymuose, todėl pensininkas Mykolas ragina pensininkus labiau rūpintis savimi ir iš „Sodros” bei valdžios atstovų reikalauti teisės gauti pensiją taip, kaip pačiam žmogui patogiau, o ne kaip „Sodrai” taupiau ar bankams geriau.

„Sodra” - ne Konstitucija ir ne įstatymas, todėl neturi teisės pinigautis pensininkų sąskaita, o juolab pensininkų sąskaita išlaikyti bankus”, - įsitikinęs pensininkas Mykolas.

Kad „Sodra”  peni bankus ir nesirūpina pensininkais – vieša paslaptis.  Tačiau į pensininkų pinigines nusitaikė ir valstybinių mokesčių straublys. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) šalies valdžiai pakišo idėją apmokestinti pensijas. Esą pensija irgi yra pajamos, todėl nelogiška, kad nuo jos nemokami mokesčiai valstybei. Tokie pareiškimai mažų mažiausiai skamba keistai. Juk dabartiniai pensininkai, dvidešimt, trisdešimt metų dirbo, mokėjo mokesčius ir tikėjosi, kad senatvėje už jo indėlį visuomenei bus bent minimaliai atlyginta. Gal laikai buvo kiti, gal sumos ir valiuta ne ta, tačiau žmonės mokėjo ne tik mokesčius valstybei, bet ir išlaikė tuometinius pensininkus. Argi pensininkai kalti, kad Lietuvoje pensijų sistema paremta ne kaupimo, o solidarumo principu? Juk dabar dirbančių žmonių niekas neklausia, ar nori išlaikyti senolius – mokėti mokesčius „Sodrai” privalo kiekvienas dirbantysis ir tikriausiai kiekvienas žino, kad mokėdamas „Sodrai” nekaupia pinigų savo pensijai, o išlaiko dabartinius pensininkus. Lygiai taip, kaip dabartiniai pensininkai išlaikė savo senelius.

Žinoma, matydami vargstančius ir tikrai oriu gyvenimu negalinčiais pasigirti savo senelius pagalvojame, kad savo pensija reikėtų pasirūpinti iš anksto, nes tikėtis, jog senatvėje pasirūpins valstybė, būtų naivu ir kvaila. Tačiau ar įmanoma Lietuvoje užsitikrinti orią senatvę? Tėvų ir senelių pavyzdys parodė, kaip greitai gali nuvertėti metų metus taupyti pinigai. Pensijų kaupimo fondai... Nors išsivysčiusiose užsienio šalyse jie labai populiarūs, tačiau Lietuvoje tai naujas dalykas, todėl niekas nežino, ar kaupdami pinigėlius ir sulaukę senatvės tikrai gausime tiek, kiek žadėta. Gal reikėtų pirkti nekilnojamąjį turtą, tačiau vargu ar daug Lietuvoje žmonių, galinčių sau leisti nusipirkti butą. Jau nekalbant apie namą ar didesnę sodybą. Peršasi vienintelė mintis, kad geriausia investuoti į vaikus, mokyti juos gyvenimo tiesų ir tikėtis, kad bent vienas iš jų neleis senatvėje skursti ir padės apsiginti nuo paskutinį litą norinčių atimti bankininkų, valdininkų ar kitokių klanų atstovų.
Į viršų