facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Turime tokių šviesių žmonių kaip Petras Tarvainis. Juk neatsitiktinai XVII amžiuje jo pastatyta bažnyčia dabar tapo katedra, vyskupijos centru, - sako Rita Regina Trimonienė. - Matyt, jo gera aura tam pasitarnavo.”
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 
 
 
 
 
 
 
Romualda URBONAVIČIŪTĖ

XVII amžiaus pradžioje mediniuose vienaukščiuose Šiauliuose buvo per tūkstantį  gyventojų, bet  tuo metu, kai buvo statoma, kažin ar manė, kad ji bus aukščiausia Lietuvoje mūrinė Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčia, kuri ir šiandien jau tapusi katedra daugiaaukščių nėra užgožta. Su kokia perspektyva į ateitį žvelgė jos statytojai ir parapijiečiai?  

Apie bažnyčios fundatorius ir statybų organizatorius ir paklausėme Šiaulių  universiteto istorikės docentės daktarės Ritos Reginos Trimonienės, kuri  neseniai išleistame „Aušros” muziejaus leidinyje „Šiaulių katedra” nagrinėja mažai tyrinėtą Šiaulių Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčios statytojo kunigo Petro Tarvainio biografiją, veiklą ir reikšmingiausią jo kūrinį „Linksmas pasveikinimas”, kurio  keturiolika paskutinių lietuvių kalba parašytų eilučių yra trečias pagal senumą spausdintas lietuviškas žodis.

- Apie kunigą  Petrą Tarvainį buvau girdėjusi, bet nedaug: jis buvo paminėtas Šiaulių miesto istorijoje iki XVIII amžiaus ir Šiaulių istorijos tyrinėtojo Viliaus Purono. Kadangi Šiaulių universitete vyksta  Istorijos bakalauro studijos, didelis dėmesys skiriamas mūsų krašto istorijai, knietėjo sužinoti daugiau, koks tai asmuo, kiek jis nusipelnęs.

Atsirado tam ir proga: priklausiau miesto savivaldybės komisijai, kuri svarstė, kaip Šiauliai galėtų prisidėti prie Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo. Aš ir pasiūliau, kad reikia ko nors tokio, kas išliktų ilgam - skulptūros, skvero arba knygos, susijusios su Lietuvos krikštu. Juolab, kad turime Šiauliuose nuostabią bažnyčią, kurios statyba susijusi su kunigu Petru Tarvainiu.

Taigi buvo nuspręsta parengti knygą apie Šiaulių katedrą. Kaip tik prieš tai „Aušros” muziejus buvo parengęs parodą, skirtą katedros istorijai, o aš jau buvau pradėjusi versti Petro Tarvainio „Linksmą pasveikinimą” Žemaičių vyskupui Jurgiui Tiškevičiui.

- O iki tol Šiauliuose buvo bažnyčia?

- Buvo, nors nuo kada - tiksliai nežinoma. Apie 1445 metus (privilegija pati neišlikusi, ją mini Motiejus Valančius) didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras pavedė Žemaičių seniūnui Mykolui Kęsgailai čia pastatyti bažnyčią. Tai viena iš ankstyviausių Žemaitijoje, kuri buvo pakrikštyta 1413 metais, bažnyčių.

Nuo XIV amžiaus antrosios pusės Šiaulių apylinkės buvo menkai gyvenamos, nes pro Šiaulius Livonijos riteriai traukė Žemaitijos ir Lietuvos link. Taigi kraštas buvo nusiaubtas, virtęs dykra. Tačiau per XV amžių Šiaulių apylinkės atsigavo, nes juk tokioje vietoje, kur žmonės negyvena, niekas bažnyčios nestato.

Čia buvo pastatyta medinė Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, yra žinomos net kelios joje XVI amžiuje dirbusių kunigų pavardės ir tai, kad bažnyčioje buvo ir vargonai, ir paveikslų.

XVII amžiaus pradžioje senoji medinė bažnyčia jau visiškai griuvo, joje buvo pavojinga atlikti liturgiją, todėl nuspręsta statyti naują mūrinę.

Senoji bažnyčia per visą statybų laikotarpį dar veikė, todėl naujoji buvo statoma šalia senosios. Tai patvirtina ne tik išlikę dokumentai, bet ir archeologiniai radiniai, nors šventoriaus teritorija tyrinėta gana menkai.

- Ir naujosios bažnyčios statyti atvyko kunigas Petras Tarvainis. Iš  kur?

- Yra dvi versijos, iš kur kilęs Petras Tarvainis. Pirmoji yra literatūroje įsitvirtinusi - jis kilęs nuo Viduklės, iš bajorų. Antroji - Tarvainių rasta ir prie Kelmės ir Plungės.

Žinoma, kad Petras Tarvainis mokėsi Vilniaus universitete, o kadangi nebuvo jėzuitas, todėl apie jį detalių įrašų nėra. Mokydamasis universitete Tarvainis jau eiliavo - išleisti keli jo kūriniai, parašyti lotyniškai.

Vėliau po įšventinimų Petras Tarvainis dirbo vienoje Aukštaitijos parapijoje, iš kur 1614 metais buvo atsiųstas į Šiaulius kaip gabus, energingas žmogus. Sunku pasakyti, kiek tuo metu jam galėjo būti metų (gal šiek tiek per 30 metų), bet, matyt, buvo dar pakankamai jaunas, stiprus, kad galėtų sėkmingai vadovauti bažnyčios statyboms. O kad naujasis kunigas buvo energijos pilnas, įrodo nuo pat pirmųjų darbo Šiauliuose metų sudarytos įvairios sutartys su vietos bajorais, didikais dėl statybinių medžiagų pirkimo, rūpestis, kad būtų nustatytos bažnyčios žemės valdos ribos, kurias ginčijo Šiaulių dvaras, miestiečiai. Petras Tarvainis iš karto pareikalavo nustatyti, kas bažnyčios, kas ciesoriaus, kas miestiečių, todėl jau 1618 metais buvo sudaryta mainų sutartis tarp bažnyčios ir klebonijos.

Beje, sumanymas statyti naują mūrinę bažnyčią kilo dar iki kunigui Tarvainiui atvykstant, nes tam finansavimą ir medžiagas skyrė didikas Kristupas Radvila Našlaitėlis (jis apie tai rašo savo „Linksmame pasveikinime”). Pastarasis anksti mirė, ir nuo tada jo darbus tęsė Jeronimas Valavičius, tapęs Šiaulių ekonomijos valdytoju.

Lėšos bažnyčiai statyti, aišku, buvo didikų skirtos, dalį per atitinkamus mokesčius mokėjo ir vietos gyventojai, o kunigas Petras Tarvainis turėjo viskuo rūpintis - buvo pagrindinis statybų organizatorius. Nors ir būdamas kūrybingas žmogus, poetas jis buvo ir puikus ekonomas, organizatorius, kunigas. Apskritai, dėl tokio aktyvumo šis kunigas buvo vienų mylimas ir gerbiamas, kitų - keikiamas.

Taigi bažnyčios statyba pradėta maždaug apie 1614 metus, o 1634 metais ji jau buvo šventinama. Tačiau reikia prisiminti, kad tie dvidešimt statybų  metų nors  Lietuvos mastais buvo taikingi, gerovės metai, bet čia, pakraštyje su Livonija, nuolat vyko kariniai bruzdėjimai (Petras Tarvainis apie tai labai gražiai užsimena savo Pasveikinime - rašoma „trimitai kare sugaudė“). Žinoma ir iš kitų dokumentų, kad Šiauliuose stovėjo kariniai daliniai, todėl kol juos reikėjo aprūpinti,  statybas tekdavo stabdyti. Kaip ten bebuvo, tačiau 1634 metais iš esmės iškilo bažnyčios pagrindinės sienos, nors netinkuotos, nors nebuvo ir šventoriaus mūrinės tvoros. Būtent tokia bažnyčia ir buvo pašventinta, nes jau tokioje galėjo vykti pamaldos.

- O kokie bažnyčios statybų metu buvo Šiauliai?

- Šiauliuose tuo metu buvo apie tūkstantį gyventojų, tačiau tai buvo normalus miestelis Lietuvos mastais. Be to, reikia atsiminti, kad bažnyčia buvo skirta ne tik miestiečiams, bet ir aplinkinių kaimų  gyventojams. Tai įrodo, nors ir iš vėlesnių nei Tarvainio laikų, išlikusios Šiaulių bažnyčios krikšto metrikos, parodančios, kad čia buvo krikštijami ir miestiečiai, ir aplinkinių kaimų gyventojai, priklausę šiai parapijai. Netoli nuo Šiaulių buvo Joniškio, Meškuičių, Kurtuvėnų, Radviliškio bažnyčių parapijos.

Pagal pavardes - dauguma gyventojų čia buvo lietuviai. Jei kitose parapijose lietuviškos pavardės tuo metu buvo dažnai sulenkinamos, tai Šiauliuose viskas atvirkščiai - čia  net bajoraičių pavardės buvo rašomos „-yčios, -ienės”. Šiek tiek būta Šiauliuose ir lenkų iš Mozūrijos, iš kitų Lenkijos vietų, bet ir tie dirbo daugiausia dvare, kur reikalaujama atitinkamo išsilavinimo bei įgūdžių (vadovauti ūkiui, vesti pajamų ir išlaidų apskaitą ir kt.).

Beje, jau prieš statant tą bažnyčią buvo nuolat nurodoma, kad klebonu buvo paskirtas lietuvis ar bent lietuviškai mokantis šnekėti. Šiauliuose vyravo katalikai, nes reformacija buvo pasiekusi tik dvarą (ilgą laiką dvaro valdytojai buvo būtent protestantai).

Taigi Šiauliuose buvo didelė katalikų bendruomenė ir maža protestantų, juolab kad tuo metu jau vyko kontrreformacija. Kodėl Kristupas Radvila Našlaitėlis fundavo naująją bažnyčią? Nes sugrįžęs į katalikybę taip išpirko savo kaltę. O ir Valavičiai, buvę protestantai, kaip kompensaciją už savo tėvų paklydimus ėmėsi statyti bažnyčias ne tik Šiauliuose, bet ir Tytuvėnuose.

- Kaip vyko naujosios Šiaulių bažnyčios šventinimas?

- Šventųjų  apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia buvo konsekruojama 1634 metų spalio 8 dieną. Į šventinimą suvažiavę buvo labai daug didikų, kunigų ir paprastų žmonių.

Manoma, kad bažnyčią turėjęs pašventinti Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius atvažiavo į Šiaulius iš anksto, nes tada per keturis tūkstančius žmonių gavo sutvirtinimo sakramentą  iš jo. Tai rodo, kokios žmonių minios plūdo į naująją bažnyčią, o tai, kad tiek žmonių buvo sutvirtinta, jog ir katalikybė stiprėjo, ir buvo rimtai rengiamasi toms iškilmėms.

Šventinimo dieną bažnyčioje, ko gero, buvo tik rinktinė publika - bažnyčios hierarchai, didikai, bajorai, turtingi miestiečiai. Apskritai įspūdingas turėjo būti vaizdas mediniame vienaaukščiame Šiaulių miestuke su mediniu dvaru, kur naujoji bažnyčia tapo miesto, ir ne tik miesto, o visų apylinkių akcentu. Per šias iškilmes visi dalyviai ir išgirdo kunigo Petro Tarvainio eiliuotąjį „Linksmą pasveikinimą” Žemaičių vyskupui Jurgiui Tiškevičiui.

- Ar XVII amžiaus pirmajame trečdalyje tokie pasveikinimai kaip Petro Tarvainio buvo įprastas dalykas?

- XVI amžiaus pabaigoje-XVII amžiaus pradžioje Europoje buvo renesansinės ir barokinės literatūros metas, todėl panegirikos, pasveikinimai, dedikacijos, epigramos, skirtos sakyti viešai, buvo labai populiarios. Lietuvoje tas žanras tik žengė pirmuosius žingsnius – vis labiau populiarėjo, o Žemaitijos pusėje – ko gero dar menkai žinomas.

Pasirodo, kunigas Petras Tarvainis sugebėjo ne tik statyti bažnyčią, bet ir rasti laiko kūrybai. Jo „Linksmas pasveikinimas” - gražus veikalas, lenkų kalba parašytas. Ar daugiau jis ką gyvendamas Šiauliuose sukūrė - nežinoma.

Apskritai Petras Tarvainis buvo labai išsilavinęs žmogus - turėjo nemažą biblioteką tiems laikams. Biblioteką testamentu jis paliko Tytuvėnų bernardinams, kad tie ją perduotų statomai Telšių bažnyčiai ir vienuolynui. Už tai jį kaip mecenatą vis minėjo vėlesnės Tytuvėnų, Kretingos vienuolyno, Kražių jėzuitų kronikos.

Petras Tarvainis paliko testamentu kelias dešimtis religinių lotyniškų  knygų, kurios tuo metu buvo labai brangios: rankraštinės kainavo kelias karves, spausdintos - kiek mažiau. Beje, kelios iš šių  knygų saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje.

- O ką  veikė Petras Tarvainis, kai bažnyčios statybos baigėsi?

- Žinoma, kad Petras Tarvainis maždaug 1636 metų pabaigoje parašė testamentą. Kadangi tai daroma prieš mirtį arba sunkiai sergant, vadinasi, darbai žmogų nualino. Mirė kunigas Petras Tarvainis būdamas daugiau nei penkiasdešimties metų amžiaus, bet tikriausiai nesulaukęs šešiasdešimties - nebūdamas visiškas senolis ir iš esmės labai trumpai pasidžiaugęs savo statyta bažnyčia.

Nežinoma, net kur jis palaidotas - ar Šiaulių bažnyčios šventoriuje, ar Tytuvėnų kapinėse.

Kadangi Petras Tarvainis savo biblioteką paliko Tytuvėnų bernardinams, man buvo net kilusi mintis, ar jis nebuvo įstojęs į šį ordiną. Bet pasitarus su Bažnyčios istorikais priėjau prie kitos išvados: gal jis buvo tapęs pasauliečių tretininkų ordino, susijusio su bernardinais, nariu. O gal per ilgą bendravimą su pagrindiniu Šiaulių bažnyčios fundatoriumi Jeronimu Valavičiumi, kuris statė bernardinams vienuolynus ir bažnyčias ne tik Tytuvėnuose, bet ir Telšiuose, suartėjo su šiuo ordinu.

Kita vertus, gal jis nematė, kam galėtų palikti biblioteką Šiauliuose (juolab kad apie Šiaulius nebuvo geros nuomonės - laikė nykiu miesteliu), tai ir paliko tiems, kas galėjo knygas įvertinti.

O ar biblioteka buvo pagrindinis Petro Tarvainio turtas, sunku pasakyti. Gal čia jis turėjo ir kiek įsigijęs žemės, nes iš vėlesnių krikšto įrašų sužinojau, kad Šiaulių parapijoje atsirado Tarvainio pavardė. Sunku pasakyti, ar tas Tarvainis buvo kunigo giminaitis – gal sūnėnas, tačiau anais laikais dažnai su kunigu į parapiją atvykdavo ir jo šeimos nariai.

Kiti XVII amžiaus kunigai tęsė Šiaulių Šventųjų apaštalų  Petro ir Pauliaus bažnyčios statybų ir tvarkymo darbus, o miestiečiai ir didikai dovanojo bažnyčiai ir liturginius reikmenis, ir paveikslus. Petrui Tarvainiui mirus darbas bažnyčioje nenutrūko, bet bažnyčios statytojas taip ir liko iškiliausia to laiko figūra Šiaulių istorijoje. 
 

Į viršų