facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Jolanta Trušienė: „Aš  negaliu be renginių, be žmonių, be įtampos, kai po renginio jaučiuosi kažką praradusi...”
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
 
 
 
 
 Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Balandžio 15-oji - Kultūros diena - minima Šiauliuose jau trečius metus. Ją minės suplanuotais renginiais ir Šiaulių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja meno reikalams Jolanta Trušienė. Minės, bet ne švęs, nes tai ne kultūros darbuotojų diena, kultūrininkų profesinė šventė. O Jolanta Trušienė - kultūros darbuotoja su keturiasdešimt dvejų metų darbo stažu.

Keturiasdešimt dvejų  metų Lietuvos ir Šiaulių kultūros, meno mėgėjų  kolektyvų istorijos žinovė, kuri iš savo patirties gali daryti išvadas - kultūrai niekada nebuvo skiriama tiek dėmesio, kiek kitoms mūsų gyvenimo sritims. Nei tarybiniais laikais, nei dabar... 

- Mokiausi teatro studijoje kartu su būsimosiomis mūsų žvaigždėmis - aktore Danute Krištopaityte, režisiere Regina Steponavičiūte, dailininku Arūnu Vasiliausku. Gyvenau sunkiai atvažiavusi į Šiaulius iš Viekšnių, niekas man nepadėjo, todėl aktorius Vytautas Benokraitis mane įtaisė į Statybos tresto klubą vaikų sektoriaus vedėja dirbti. Tai buvo 1967 metų vasario 2 diena.

Ką reikėjo dirbti, nežinojau, tai ir dariau pagal savo supratimą - apėjau kiemus, susirinkau vaikų, mes pradėjome žaisti, vaidinti, agitbrigadą įsteigėme.

Man buvo tada devyniolika: aš kartu ir dirbau, ir vakarais mokiausi teatro studijoje.

Po metų-pusantrų man pasiūlė dirbti jau klubo vedėja. Klubo, kur buvo tik šokiai, kruvinos sienos, keturi metalinėmis kojomis stalai ir jokių kolektyvų... Aš per dvejus metus, nežinodama, kas yra namai, padariau iš  to klubo kultūros namus, tokios pat kategorijos, kaip ir kiti kultūros namai. Su Aldona Masėniene, Genovaite Liaudinskiene įsteigėme nemažai kolektyvų, laimėdavome ištisai pirmąsias vietas. Turėjome labai gerą estradinį ansamblį, kapelą, kurie uždirbdavo labai daug vadinamųjų spec. lėšų... Už tą darbą aš gaudavau devyniasdešimt rublių. Atsimenu labai gerai, kad valytojos atlyginimas tuo metu buvo šešiasdešimt rublių. Paskui pakėlė atlyginimą iki 120 rublių.

Premijų jokių. Tačiau daug važinėdavome su koncertais, į turistines keliones, į Krymą, į Užkarpatę, į Estiją, o Šventojoje visą vasarą turėdavome vieną namelį pailsėti.

Mes tada priklausėme Statybos tresto profsąjungai - profsąjunginių klubų ir jų  kolektyvų tada Šiauliuose buvo be galo daug: Mėsos kombinato, Pieno kombinato, „Verpsto”, Mokytojų namų, Televizorių gamyklos, geležinkelininkų.  

Dabar per krizę, man atrodo, mes vėl grįžtame į anuos laikus, kai koncertus kažkas vesdavo veltui, kai scenarijus pati rašydavau, kai pati renginius vesdavau, kai nebuvo minties kažką samdyti renginiui vesti.

O dirbti ir tada vertė  tiesiog mano prigimtis, nes visada sakiau ir sakau, kad jei žmogus nėra pats dalyvavęs meno mėgėjų veikloje, kuris nuo mokyklos laikų nėra to daręs, organizavęs, šokęs, vaidinęs, jo nei konservatorija, nei kas to neišmokys. Tas žmogus bus tiesiog formalus vadovas, formalus darbuotojas...

Mano mama vis juokdavosi: nesuprantu, ką jūs darote tame klube, jei kas vakarą sugrįžti vis vienuoliktą... Žmonės ir gatvėje sakydavo: kaip jums smagu, kokį  fainą darbą turite - visą laiką tarp žmonių, visą laiką linksmybės...

Kultūros darbuotojo darbas - kaip ir moters darbas virtuvėje: pluši, pluši, prakaitą brauki, padengi stalą - visiems gražu, atsisėdo, suvalgė ir nėra ko parodyti.

O kito darbo ieškoti net nebuvo atėjusi mintis - visada jaučiausi taip, kad nieko kita aš daugiau ir nemoku. Nors sunku buvo - vienu momentu „Želmenėliuose” šoko 460 vaikų, vadinasi, buvo tiek pat tėvelių, tiek pat mamyčių, tiek pat močiučių ir senelių... Dar ir dabar dažnai mane gatvėje kas nors iš jų pakalbina - aš šnekuosi ir dažnai suvaidinu, kad dar tuos sutiktus žmones prisimenu... Ne visus prisimenu - tiek jų daug buvo.

Kita vertus, man atrodo, kad anais laikais buvo didesnis dėmesys žmogui. Prisimenu Dainų  šventes parke, kur ateidavo miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Zinaida Gaurilčikienė. Ji atnešdavo į repeticijas šventės režisierei Aldonai Ivanauskienei sumuštinių ir kavos termosą, o eidama taku vos ne kiekvieną pakalbindavo, klausdavo, kaip anūkėlis, ar koja pagijo. Toks vaizdas susidarydavo, kad ji beveik visus saviveiklininkus pažįsta. Po to ji iki išnaktų sėdėdavo su mumis šventės aptarimuose...

- Dirbote Statybos tresto klube dvidešimt vienerius metus. O paskui?

- Paskui trejus metus dirbau Kultūros skyriuje vyr. metodininke. Dirbau ne tik administracinį darbą, o ir organizuodavome miesto šventes - Žiemos šventę Salduvėje, Dviračių šventę... O dar paskui pradėta visa, kas sena, naikinti, ardyti, kelti perkelti, kad ne tik visi renginių scenarijai, bet ir algalapiai iškeliavo į makulatūrą. Žmonės ir dabar dar tebeieško atlyginimų...

Tada pradėjau dirbti „Jonio pastogėje”. Smagu buvo - aš kviesdavau kolektyvus: pirmą  kartą atvežiau Edmundą Kučinską (jis po ilgesnio laiko vėl buvo pradėjęs koncertuoti, todėl į „Pastogę” atėję buvo tik 34 žmonės...), Giuliją su vaikų popchoru iš Kėdainių, Ariną, Žilviną Žvagulį, grupes „Sekmadienis”, „Gol vaks” iš Žemaitijos... Darydavau ten Valentino dieną su gėlių pardavimais, Juodojo anekdoto naktį iki septynių ryto. Vienu momentu buvo labai madingas striptizas - tai iš Kauno pasikvietėme profesionalų striptizo šokėją (vaikiną!), užsegėme jam tokią juodą kaimišką liemenelę su šešiomis sagomis, o į liemenėlę po pakelį ryžių... Visi salės gale buvo ant stalų sulipę žiūrėti ir tik pačioje pabaigoje susiprato - ir vėl Jolanta apšovė! Buvo ir Pirmokų šventės, ir Naujųjų metų sutikimai.

Man labai norėjosi padaryti kažką tokio - ypatingo. Kai Pranas Trijonis pradėjo rengti šventes „Ant rubežiaus”, tai aš tuoj po to surengiau festivalį  vaikams. Kaip dabar prisimenu: pirmasis „Saulės vaikų” festivalis buvo organizuotas mašinų stovėjimo aikštelėje, kur privežėme šiaudų ritinių. Tik pradėjo vienu metu linkti scenos stogas. Sušukau: vaikus patraukit! Patraukėme, iškvietėme gaisrininkus, o paskui žurnalistai klausinėjo: ar toks čia buvo scenarijus, nes vaikams labai smagu buvo, kai ta raudona gaisrinė mašina atvažiavo...

- Ir kad galėtumėte rengti daugiau tokių didelių festivalių, atėjote dirbti į  Šiaulių kultūros centrą?

- Atėjau dirbti į Kultūros centrą dėl dviejų priežasčių. Viena, kad buvo Dainų šventė - pirma Dainų šventė, į kurią aš nevažiavau ir man buvo taip baisu, toks jausmas, kad aš niekam nebereikalinga. Antra, „Jonio pastogėje” aš gaudavau tik minimalų atlyginimą ir procentus nuo koncertų bilietų, todėl pagalvojau apie pensiją - bus visai liūdnai...

Štai ir dirbu dvyliktus metus Šiaulių miesto kultūros centro direktoriaus pavaduotoja meno reikalams. Kiek esu čia organizavusi ir pravedusi renginių - neskaičiavau, nes renginys renginiui nelygus. Kiek didelių buvo - žinau. Toliau organizuojame „Saulės vaikų”, „Rudens mozaikos” festivalius. Kaip tik šiemet rudenį pastarasis festivalis bus organizuojamas dešimtąjį kartą. Tai labai reikalingas renginys: per devynerius metus jame dalyvavo 21 tūkstantis 400 žmonių, pusantro tūkstančio kolektyvų iš Šiaulių miesto ir apskrities. Gaila, kad mano netyčia sugalvotų Močiučių varžytuvių nebegaliu daryti, nes lėšų tam renginiui reikia...

Dar ir devintajai „Rudens mozaikai” skirtų devynių šimtų litų  negavome iki šiol: tebeguli neapmokėta sąskaita už afišas ir skrajutes... O dešimtajai „mozaikai” nors parengėme projektą, net lėšų jai nenumatėme.

- Ar per jūsų  darbo metus kultūros srityje kada nors buvo kultūros „aukso amžius”?

- Kultūra visais laikais visiems buvo šuniui penkta koja. Pažiūrėkite, kiek pinigų gauna sportas (ne tik Šiauliuose, o ir visur), koks dėmesys sportui, ir koks kultūrai. Gal dėl to mes ir patys kalti - nemokame lįsti, nemokame įrodinėti, nes nelieka tam ir laiko.

Man nepatinka visoje Lietuvoje požiūris į kultūrą: visiškai niekam nesvarbu, kiek nuvešime kolektyvų į, pavyzdžiui, į Dainų šventę, kokie jie bus gausūs. Galvojama, jei nėra ko vežti į Dainų šventę, dar geriau - mažiau bus išleista pinigų. Tai baisu, nes jei šiandien mažiau pinigų išleisime mažiau nuvežę, mažiau paruošę, mažiau vadovų turėdami, tai po penkerių metų statysime penkis papildomus kalėjimus.

Aš pamačiusi net pirmą  kartą žmogų galiu pasakyti, ar jis dalyvavo kokiame mėgėjų  kolektyve, nes tas, kuris dalyvavo, nepastums mergaitės, nebus grubus, o bus mokantis bendrauti, taktiškas žmogus. Jei vaikas lanko kokį kolektyvą, kažkuo domisi, jis ir suaugęs be šito negali. Pažiūrėkit į šokių kolektyvą „Vajaunas”: šokėjai patys ieškojo vadovo, patys susirado, nes jie nori šokti, jiems šito trūksta. Tai kaip liga, kaip bacila. Gera bacila.

Tas poreikis yra ugdomas vaikystėje, jei tada jo neįdiegsime, neugdysime - tai ir vėliau žmogus ieškos ne kultūrinių laisvalaikio praleidimo formų.

Nors nemanau, kad kultūros įstaigos, kultūros darbuotojai sunyks, nes lietuviai yra tokie žmonės, kurie visada šoks ir dainuos. Tik tam reikia pagelbėti, daugiau dėmesio kultūrai skirti. Štai savaitgalyje susitikau su „Niuanso” vadove, o ji ir sako: nors mums nubraukė atlyginimus, o vaikų pas mus padaugėjo... Krizė nepaveikė - žmonės nori bendrauti, nori šokti ir dainuoti. 
 


Į viršų