facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

A. A. Ivaškevičiaus sukonstruoti du skirtingi „elektrodai”, kurie kaitina sistemoje vandenį.

 

 

 

 

 

 

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Įkyriai augančios šildymo kainos verčia gyventojus ieškoti pigesnių šildymosi būdų. Prieš metus  J. Basanavičiaus gatvės gyventojas, pensininkas, o praeityje – inžinierius mechanikas Albertas Anastazas Ivaškevičius sumąstė, kaip patobulinti visiems gerai žinomą tepalinį šildytuvą. Ir patobulino. Išradimą užpatentavo ir gavo tai patvirtinantį liudijimą. Dabar jo „krosnis” elektros energijos ima 34 proc. mažiau, o šilumos tikrai netrūksta...


Sąranga

„Išradimo patentą gavau praėjusių metų sausyje, - kalba A. A. Ivaškevičius. - Vėliau suradau partnerį, turintį firmą, kuris apsiėmė gaminti šildytuvus – elektrodinius šildiklius pagal mano sukurtus pavyzdžius”.

Kuo ypatingi elektrodiniai šildikliai?

„Tepaliniuose buitiniuose šildytuvuose naudojami kaitinimo elementai – tenai. Tačiau jų veikimas nėra labai efektyvus, nes daug energijos suvartojama užkaitinti apvalkalui ir kt. Man kilo mintis iš tepalinio šildiklio išmesti originalų kaitinimo elementą, išleisti tepalą ir vidų užpildyti vandeniu. Vanduo kaitinamas ne tiesiog korpuse, bet plastikinių vamzdelių sistemoje... Be abejo, reikėjo numatyti ir vietą karšto vandens plėtimuisi. O reikalinga temperatūra palaikoma kaip įprasta - termostatu.

Pajungus nustatytam valandų skaičiui gamyklinį tepalinį šildytuvą ir maniškį paaiškėjo, kad pastarasis elektros suvartoja net 34 procentais mažiau”, - pasakoja A. A. Ivaškevičius.

Kad išradimas veiktų, pasak konstruktoriaus, teko padaryti „negudrų” dalyką – elektrodą, kuriuo iš termostato ateina „fazė”. Tokių elektrodų jo kambaryje matėme net kelis ir skirtingus – matyt, ieškoma geriausio varianto.

„Tepaliniai šildytuvai manęs nedomina, - tęsia išradėjas. - Jie importuojami iš Kinijos, iš kur tik nori... Efektyviausia pasirodė pakeitimus sumontuoti Kėdainiuose gaminamų radiatorių (šildytuvų) korpuse”.

Kalbėdamas  A. A. Ivaškevičius ištraukia polipropileno vamzdį, į kurį sriegiu įsukamas elektrodas – kaitinimo elementas ir termostatas – temperatūrai reguliuoti. Tai viso šildymo prietaiso „širdis”. Anot jo, patekęs tarp elektrodo plokštelių vanduo užkaista žaibiškai ir virdamas tiesiog stulpu šauna aukštyn.

Ir iš tiesų, nedideliame 11 kv. metrų išradėjo kambaryje buvo nežiemiškai šilta – tikrai ne tie  valdiški 17-18 laipsnių, kaip daugelyje šiauliečių butų.

Šilumos daug ir ji nebrangi

Nagingasis pensininkas teigia dirbęs inžinieriumi mechaniku, tačiau vien tuo jo pareigybė nebuvo apribota: teko ir statybomis užsiimti, ir įmonės elektrikus pašefuoti, išsilaikyti atitinkamą elektrosaugos grupę...

Kiek gi elektros energijos suvartoja jo išradimas?

„Kambario šeimininkas teigia neatsijungęs nuo centralizuoto šildymo. Jo įsitikinimu, tai padaryti būtų be galo sudėtinga – šilumos tiekėjai daro viską, kad būtų kuo mažiau štai tokių „disidentų”. O matematika čia paprasta: kuo daugiau šilumos vartotojų ir kuo jie brangiau moka už kilovatvalandę, tuo didesnį pelną gauna šilumą tiekianti įmonė (juokiasi).

„Palieskite ranka mano sukonstruotą, po to - valdišką radiatorių, ir iš karto pajusite skirtumą, - siūlo būsto šeimininkas. - Netgi langų nekamšau - „dasišildau”, kiek reikia. Ketaus „valdiškas” radiatorius vos drungnas per tokius šalčius. Nežinau, ką reikėtų su juo vienu daryti...”

A. A. Ivaškevičius jau paskaičiavo: jo patobulintas šildytuvas per valandą suvartoja vos 0,175 kWh elektros. Palyginimui galima pasakyti, jog senesnis televizorius jos sunaudoja dar daugiau... Pasiėmęs elektroninį skaičiuotuvą išradėjas čia pat paskaičiuoja, jog veikdamas be pertraukos jo modernizuotas šildytuvas per mėnesį sunaudotų 126 kWh. Padauginęs iš elektros energijos tarifo – 45 centų, gavo atsakymą: 56 litai per mėnesį. „Bet jeigu lauke šilčiau arba, tarkime, išeinant į darbą, šildymą galima sumažinti, vadinasi, vėlgi pavyks kažkiek sutaupyti”, - įsitikinęs  A. A. Ivaškevičius.

Pasak pensininko, mintis, kaip patobulinti šildytuvą, atėjusi jau seniai, bet kol dirbo, tam tiesiog nebelikdavę laiko.

Bandomųjų pavyzdžių  A. A. Ivaškevičius sako neparduodąs: vis ką nors randa juose pagerinti, bet įmonė, su kuria bendradarbiauja, apie 50 tokių šildytuvų jau pagamino bei pastatė viename Druskininkų daugiabutyje, nes ten visi sugebėjo atsijungti nuo centralizuoto šildymo ir didesnių problemų nebuvo.

„Minėjote, kad jungiant į tinklą, svarbu fazuotė... Tarkime, vaikas jūsų šildiklį įjungs ne taip? Ar tai saugu?”

„Skystis cirkuliuoja plastmasiniuose vamzdeliuose, todėl sistema saugi, - teigia išradėjas. - Nuotekis į korpusą yra kelis kartus mažesnis už leistiną. Tegul jungia, kaip nori”. Visiškai atskirti elektros srovę nuo įrenginio korpuso galima skiriamuoju transformatoriumi, tačiau išradėjas teigia, kad tai brangu ir visai nebūtina. Jo išradime svarbiausia yra paprastumas. Jau pastebėjo, kad pavertus korpusą 90 laipsnių, jis šyla dar geriau, matyt, visa tai dėl geresnės skysčio cirkuliacijos, vadinasi, tikrai dar yra ką tobulinti.

Valdininkai abejingai tyli

Kaip ir kiekvienas išradėjas, mūsų pasakojimo herojus teigia norįs, kad pigesnis patalpų šildymo būdas būtų prieinamas kuo daugiau žmonių, rašo laiškus, varstė ministerijų duris, bet rezultatų – jokių. Nesulaukia atsako ir iš energetiką kuruojančio Prezidentės vyriausiojo patarėjo N. Udrėno, į kurį kreipėsi dar 2009 rugpjūčio mėnesį. A. A. Ivaškevičiaus kūriniu domėjosi tos kėdainiškės įmonės vadovas, kiti suinteresuoti asmenys, tačiau kol kas išradimas – jo vardo pirmąją raidę turįs „Šildiklis A” - kelią į rinką skinasi sunkokai, nors, pasak pensininko, turi visus reikiamus saugumo bei kitokius sertifikatus, o savo parametrais atitinka aukštą ekonomiškumo klasę – „A”.

 
Šiauliečio išradėjo perdarytas šildiklis padeda sutaupyti 34 proc. elektros energijos.
Autoriaus nuotr.

Į viršų