Gytis Padegimas: „Man labai liūdna ir gaila, nes prisimenu paskutinius sovietinius metus, kai mes kovojome prieš beprasmius projektus, už paveldo išsaugojimą. Tada mums pavykdavo netgi paveikti saugumo vairuojamus pirmus ir antrus sekretorius, o dabar laisvoje Lietuvoje visuomenė yra šuo, kurio balsas į dangų neina.”
Tado JUODŽIUKYNO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kuriantis Sąjūdžiui, Lietuvos atgimimo pradžioje režisierius Gytis Padegimas buvo vienas iš ryškiausių to meto figūrų: jis ne tik drąsiai kalbėjo mitinguose, bet ir buvo įvairių akcijų iniciatorius - prisiminkime, kad ir paskelbimą erdvės virš Šiaulių dramos teatro, kuriam jis tuo metu vadovavo, sovietiniams lėktuvams neskraidymo zona ar ten pat iškeltą Trispalvę. Gytis Padegimas ir jo vadovaujamas Šiaulių teatras tuo metu buvo tapęs Šiaurės Lietuvos Sąjūdžio centru.

Švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį režisierius, kitaip nei dauguma šalies kultūros ir meno žmonių, kurie pasitraukė iš šalies visuomeninio ir politinio gyvenimo, vis dar su anų laikų entuziazmu rėžia visiems teisybę į akis, dalyvauja pilietinėse akcijose - gina tai, ką mano turįs apginti: Lietuvos gamtą, kultūrą, kalbą, švietimą, žmones...       

 
Apie tai Kovo 11-osios - Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos - dvidešimtmečio išvakarėse režisierius Gytis Padegimas ir sutiko pasidalyti mintimis su „Šiaulių naujienų” skaitytojais.

- Daugiau nei prieš dvidešimt metų jūs tiesiog įsiveržėte į Lietuvos politinį gyvenimą.

- Aš įsiveržiau su visa daugybe įvairių žmonių, ne tik menininkų, viso Šiaurės Lietuvos regiono ir Šiaulių. Mes tiesiog norėjome gyvenimo, mes norėjome sulaužyti tas sienas, kurios mus skyrė nuo laisvo ir autentiško gyvenimo savoje kultūroje, laisvės standartų, kurie yra įprasti normaliame pasaulyje.

Tikros politikos - politikos, kuri yra spekuliacija, kur galvojama, kas su kuo prieš ką kovos - aš, ačiū Dievui, išvengiau. Aš nėjau nė į vieną partiją, buvau Sąjūdžio žmogus. Esu laimingas, kad atlikau savo pareigą. Turiu neblogai pakabintą liežuvį, kai reikėjo žmones telkti mitinguose, reikėjo jiems kalbėti, aiškinti, kai reikėjo entuziazmo, kurio ir dabar turiu, man sekėsi. Aš stengiausi būti ten, kur žmonės buriasi. Prisimenu, kaip fantastiškai greit - per kelias dienas - surinkome lėšas Povilo Višinskio paminklui. Ir daug tokių labai svarbių dalykų buvo.

O paskui, kai iškovojome Nepriklausomybę, aš tiesiog sugrįžau į savo sferą, sugrįžau į kultūrą, kuri su švietimu, drįsčiau sakyti, vis dėlto yra dvasinis visuomenės stuburas - tik pažeistas ir užmirštas.

Dariau ir dabar darau tai, ką galiu toje sferoje nepamiršdamas ir tiesioginių savo pareigų. Stačiau Tūkstantmečio dainų šventę, dabar organizuoju eitynes iš Katedros aikštės iki Nepriklausomybės aikštės - iki Seimo rūmų Kovo 11-osios dvidešimtmečiui. Eitynėms paprašiau Romualdo Ozolo atrinkti Sąjūdžio programos tekstus, kurie parodytų, apie ką mes svajojome ir kas nebuvo įgyvendinta. Ir pats dabar atsivertęs Sąjūdžio suvažiavimo dokumentus matau, kiek buvo tada puikių minčių ir kaip, deja, mūsų valstybės traukinys daug kur nuvažiavo visai ne ten, ne į tą pusę. Per eitynes skaitysime tuos tekstus, kad juos visiems primintume.

- Dauguma menininkų dabar vengia politikos, jūs ja domitės. Kodėl?  

- Politika aš labai domiuosi, nors pats niekada nestačiau politinių spektaklių. Matau, kad pas mus politika yra labai pragmatiškas vien tik siaurų interesų tenkinimas. Mes nieko negalime, mes neiname į priekį, nes neturime idealistų, pasišventusių žmonių.

Jau seniai žinoma, kad visada iškovojama laisvė, nepriklausomybė, kai būna idealistų sąjūdis. Taip buvo sukurta ir pirmoji Lietuva, taip ir antroji, kai ėjo žmonės be išskaičiavimo, kai jie aukojosi. Paskui ateina kitų politikų laikas: viskas skaičiuojama, viskas perkama, sveriama ir... prarandama nepriklausomybė. Mes dabar esame tokioje stadijoje.

Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad mūsų nepriklausomybei yra iškilęs labai rimtas pavojus - iš vidaus, nes neturime Vyriausybėje, Seime žmonių, kurie suvoktų, kad valstybės ir tautos išlikimas yra ne biudžeto subalansavimas, nes biudžeto subalansavimas yra tik instrumentas. O siekių, tikslų mes neturime. Mes neturime to, kas mus jungia.

Kasdien mes vis išrandame naujų dalykų, kurie mus tik skaldo. Štai  Mečys Laurinkus sako, kad Lietuvoje yra šimtai užsienio šalių specialiųjų tarnybų agentų. Iš to pasidaro aišku, kad mūsų nepriklausomybė daug kam yra kaip krislas akyse ir kad ją būtina saugoti. Bet saugoti pirmiausia reikia ne kariuomene, ne policija, ne kariniu biudžetu, o savo susitelkimu, savo vidiniu nusiteikimu, kurio dabar visiškai nėra - viskas perkama ir parduodama.

Kaip baisu ir skaudu, kad tai, ko nesunaikino okupantas, naikina savieji. Deja, mes visi matome, kad viskas perkama ir parduodama. Ne tik miškai, ne tik mūsų iškasenos, bet ir oras, ir tėvas, ir motina... Taip yra griaunams valstybės pamatas, nes išvogus vertybes nebelieka ir laisvės, ir nepriklausomybės. Nes laisvė ir nepriklausomybė yra vertybės, kurių nenusipirksi ir kurias labai lengva už dujas, už naftas, už gardaus valgio kąsnį, aukso trupinį prarasti.

Visa tai dabar ir vyksta Lietuvoje pilnu tempu. Todėl aš sutinku mūsų nepriklausomybės dvidešimtmetį ne su džiaugsmu o su labai giliu rūpesčiu. O kas toliau? Jeigu toliau vyksta toksai byrėjimas, jeigu sužinome, kad į Didžiąją Britaniją pasitraukė dar penkiolika tūkstančių lietuvių. Jeigu mes kasdien skaitome, girdime, matome, kad mes tiesiog byrame.

Partijos, partijėlės sukurtos tik tam, kad kuo daugiau nugvelbtų nuo lovio, o ne tam, kad įgyvendintų kokią nors viziją ateities kartoms, ne tam, kad sustiprintų mūsų neriklausomybę, o tik merkantilizmui ir saviems interesams.

Juk matome, kad per tuos dvidešimt metų nieko nepadaryta, jog būtų sustiprintas mūsų energetinis ir ekonominis saugumas, juk matome, kad visa eilė labai svarbių dalykų, kurie mus jungė, yra tiesiog išplauti ir sunaikinti.

Ir tos vadinamosios neoliberalizmo (aš jas taip vadinu) idėjos, kad viskas perkama ir parduodama, kad viską valdo laisvoji rinka, yra būtent priedanga sunaikinti mūsų bendrabūviui, mūsų buvimui čia ir kartu.

Neveltui Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas nueidamas sakė, kad kultūra ir švietimas, kaip ir religija, turėtų būti išimti iš laisvosios rinkos sferos. O mes kaip tik dabar kišame švietimą: mūsų universitetai, įkurti tam, kad šviestų žmones, darytų juos piliečiais, dabar turės tiesiog tiekti medžiagą rinkai.

Taip ir gaunasi, kad pilietinės visuomenės nebuvo ir nebus, nes niekas jos neformuoja, nes yra tik vartotojų minia maksimose, nes norima ir universitetus paversti tokio greito maisto rengyklomis koncernams ir tarptautinėms kompanijoms. Taip mes patys naikiname savo nepriklausomybę ir daromės priklausomi nuo įvairių kiaulių augintojų.

- Jūs labai užimtas žmogus - spektaklių premjeros, studentai, valstybinių švenčių režisūra...

- Dabar statau Operos ir baleto teatre lietuvišką operą - Jono Tamulionio „Bruknelę“. Neseniai su Olita Dautartaite pastačiau lietuvišką pjesę - Liucijos Armonaitės „Bona Sforca. Atsisveikinimas“. Aš tautinio teatro, tautinės dramaturgijos idėją, kuri  prieš dvidešimt metų buvo Šiauliuose paskelbta, stengiuosi toliau puoselėti. Ši idėja nemirė, ji gyvena, todėl tų paskatų vedamas stengiuosi išlaikyti kiek įmanoma mūsų tautinę kultūrą, prisidėti puosėlėjant mūsų kalbą. Todėl ir Tūkstantmečio dainų šventę rengiau, o dabar statau įvairius veikalus. Todėl aš tokia dvasia - patriotine, o ne nacionalistine - auklėju ir savo studentus. Dabar labai džiaugiuosi, kad mano studentė Loreta Vaskova debiutuoja Šiaulių teatre spektakliu „Valentinų diena“.

Nors nepriklausau jokiai partijai, vis dėlto užsiimu įvairia  visuomenine veikla. Nors sakoma, kad intelektualai, inteligentai dabar tyli, aš vedu daug įvairių seminarų mūsų verslininkams, kuriems visą laiką kalbu apie tai, apie ką ir dabar kalbamės - apie vertybes, kas tai yra.

Žinote, daug ypač jaunesnės kartos žmonių yra tam imlūs, tuo domisi, nes apie vertybes nebuvo kalbama nei mokyklose, nei universitetuose. Visa tai yra išplauta, nes mokyklos tiekia vien tik žinias, žinias, žinias... Kuo daugiau tų žinių. Kuriama informacinė visuomenė? Bet kas iš tos informacijos, jei nežinoma vardan ko ir kur ją naudoti. Vien tam, kad būtų plėtra?
Esu Kultūros kongreso narys ir inicijavau Lietuvos mokslų akademijoje didžiulę konferenciją su aplinkosaugininkais, su paveldosaugininkais apie mūsų ekologinę padėtį. Kodėl?

Prisimenate, kokia Atgimimo metais buvo mūsų ekologinė sąžinė, kaip mes valėme Nemuną, Kulpę, kaip mes tuo tikėjome? O dabar viskas priešingai - mes gatavi parduoti kiekvieną medelį, kiekvieną krūmelį švedams, kurie iš mūsų juokiasi, nes patys nieko nekerta, beveik už dyką. Man labai baisu, nes yra duomenų, kad ryšium su alternatyvios energetikos projektais tie 15 procentų Lietuvos upių slėnių, kurie yra dar likę natūralūs, kur yra paveldo objektai, bus užtvindyti, nes ateina milijoninės lėšos, kurių dalį reikia išplauti per tas upes, o pačias upeles paversti dvokiančiais slėniais. Prie Ventės Rago viską ketinama užstatyti vėjo malūnais ir faktiškai visiškai sunaikinti Lietuvos gamtą.

Aš suprantu, kad prieš vėją nepapūsi, bet mano sąžinė tylėti neleidžia - darau, ką galiu, kalbu apie tai. Man labai liūdna ir gaila, nes prisimenu paskutinius sovietinius metus, kai mes kovojome prieš beprasmius projektus, už paveldo išsaugojimą. Tada mums pavykdavo netgi paveikti saugumo vairuojamus pirmus ir antrus sekretorius, o dabar laisvoje Lietuvoje visuomenė yra šuo, kurio balsas į dangų neina.

Ar jūs per dvidešimt metų girdėjote, kad visuomenei kovojant prieš kokį pinigingą griaunantį plėtros projektą, tas projektas nebūtų įgyvendintas? Aš to negirdėjau.
Svarbiausia, kad ne dėl kokio nors išorinio spaudimo, bet mes patys, apimti godulio ir gobšumo, praradome sąžinę. Taip, mes visai neturime ekologinės sąžinės.

Ne tik ekologinės sąžinės. Štai mūsų politikai: jie gali Seime perbėgti per vieną kadenciją visas frakcijas ir tokių seimūnų sąrašai vis ilgėja. Vadinasi, jie tokių žodžių kaip „sąžinė“ ir „garbė“ apskritai nėra girdėję, nes vadovaujasi tik išskaičiavimu. Vadinasi, jie ir yra nuperkami.

Tai ir yra baisiausia, kad mūsų valstybėje įsivyravo tas supratimas ir suvokimas, kad absoliučiai viskas perkama ir parduodama. Tai yra didžiausia grėsmė mūsų nepriklausomybei.
- Tačiau jūs nenuleidžiate rankų - vadinasi, vis dėlto tikitės kažkokio teigiamo rezultato?

- Aš dabar jau pasiekiau tokią būseną, kai dirbu vis daugiau ir daugiau kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, šiandien aš atvykau iš Vilniaus, kur turėjau didžiulę repeticiją, dabar žiūrėsiu savo diplomantės spektaklį, pirmadienį dirbsiu su studentais Klaipėdoje.

Nerodydamas pirštu į kitus, nereikalaudamas iš kitų aš stengiuosi savo kieme daryti kiek galiu daugiau. O laiko vis mažiau, nes metai daro savo.

Dabar pasiekiau ramybę, suprantu, kad viso pasaulio neišganysi, nepakeisi, kad atsakai už save ir už tuos žmones, kurie šalia tavęs. Ir bandai aiškinti jaunimui, kad vis dėlto ne pinigai, o pašaukimas yra iš pradžių: jei realizuosi savo pašaukimą, tai ir pinigai ateis, nes dabar viskas priešingai - viskas apversta.

Ir kai gyveni pagal savo vertybių sistemą, pagal savo sąžinę, tai įgauni kažkokią dvasios ramybę - aš taip galvoju.

Nors - kokia ramybė, kai yra tas mūsų nukraujavimas per emigraciją. Aš, aišku, pakeisti nieko negaliu, bet jau keleri metai siūlau visiems teatrams, tarp jų ir Šiaulių teatrui, pastatyti pjesę „Filadelfija, aš atvykstu“ - apie emigraciją iš Airijos į Ameriką. Ir nė vienas teatras nepanoro šitos pjesės.

Todėl dabar su Dariumi Meškausku, mano kolega, ir su Klaipėdos universiteto režisierių antruoju kursu tą spektaklį apie emigraciją kuriame iš etiudų: renkame žmonių pasakojimus, renkame pavyzdžius apie šį fenomeną - darome tai liūdnus, tai linksmus, tai tragiškus, tai komiškus etiudus. Iš to lipdysime spektaklį.

Aišku, emigracijos nesustabdysi, nes politikai tik dabar susivokė ir už galvų susiėmė - Lietuva išvažiuoja. O juk ne taip seniai Andrius Kubilius sakė: tegu važiuoja - pasimokys, patobulės, parvažiuos...

Taigi aš išleidęs „Bruknelės“ premjerą nešvęsiu Teatro dienos nė viename Lietuvos teatre, skrisiu į Vokietiją, kur susitiksiu su Bremeno, Hanoverio, Hamburgo lietuvių bendruomenėmis, nuvešiu joms naują filmą apie Tūkstantmečio dainų šventę ir bandysiu kalbėti, kad vis dėlto yra prasmė gyventi Lietuvoje. Nežinau, ar ką sugrąžinsiu, bet man norisi padaryti kiek galiu, nes jei manęs klauso, jei mane kviečia, tai aš turiu kalbėtis su jais, nes yra ta mūsų Lietuva ir atsakomybė už ją.

Žinote, mano abu tėvai buvo medikai, tai jie man ir įskiepijo atsakomybės pojūtį, kurio, deja, mes, įgiję laisvę ir nepriklausomybę, neišsiugdėme. Ir kuo toliau - tuo labiau jį naikiname. Ir tai yra mūsų didžioji bėda, nes visi laukia, kad kažkas kitas padarytų, sutvarkytų. Bet tik, kiek pats padarai, tiek yra tos laisvės ir nepriklausomybės. Ir daugiau jos nebus.

P. S. Kai jau interviu buvo parengtas, paskambinęs Gytis Padegimas pranešė nemalonią žinią: Kultūros rėmimo fondas atsisakė skirti lėšų jo planuotai statyti šį sezoną pjesei Šiaulių dramos teatre. Už ką toks antausis teatrui ir režisieriui? Už drąsą, pilietiškumą, už nesitaikstymą? Už tai, kad Gytis Padegimas - Tūkstantmečio dainų šventės ir šiemetinės jubiliejinės Kovo 11-osios šventės režisierius?..