Nusikaltėlės ir narkomanės Janinos išgyvenimai suguldyti į užrašų knygelės lapus - skaudi išpažintis ir pagalbos šauksmas žmogaus, sąmoningai pasirinkusio gyvenimą užribyje.  
Vadimo SIMUTKINO nuotr.     

Zita KATKIENĖ

Susitinkame su Janina Joninių  išvakarėse. Todėl ir nusprendžiame vadinti ją Janina, nes tikrojo vardo 35-erių metų moteris nenori viešinti.  Pirmoji mintis - kalbėsime apie podiumo gražiuolės gyvenimą su narkotikais.  Bet ne - podiumu ji niekada nevaikščiojo ir Holivude nesifilmavo, nors išoriškai tam tiktų... Ji - Šiauliuose užaugusi, ją ir jos tėvus - gerbiamus ir žinomus žmones, mieste daugelis pažįsta. Janina pas tėvus sugrįžo iš Vilniaus tęsti Metadono programos - gydosi nuo narkotikų priklausomybės. Prieš septyniolika metų neįstojusi į Medicinos institutą Janina rinkosi ne ramų ir užtikrintą vienturtės gražuolės dukters gyvenimą, bet sunkų, rizikingą, pavojingą gyvenimą su... nusikaltėliais, girtuokliais, narkomanais. Tokia ir pati tapo. Šiandien jaunystės grožio nepraradusi, skoningai apsirengusi, saikingai nusigrimavusi moteris, išoriniu grožiu išsiskirianti iš aplinkinių, pati klausia: „Kodėl aš nuėjau tuo keliu? Kodėl vėl ir vėl sugrįžtu į tą patį dugną?” -  ir pati atsako: „Todėl, kad man buvo neįdomu gyventi ramų gyvenimą - darbas, namai, vakarienė”. Todėl, kad pati norėjusi išmėginti tokią būklę, kurią išgyvena žmonės, ieškantys nuotykių, romantikos ir rizikos. Tik nežinojusi, kad sugrįžti į normalų gyvenimą ten pabuvus - šimteriopai sunkiau, nei iš jo išeiti...

Svajonės nesipildė

Gyvenimas inteligentiškoje šeimoje Janinai suteikė viską: puikią priežiūrą, gražų bendravimą, knygų biblioteką, tėvų meilę. Tiesa, mamos meilės patyrusi ne tiek daug. Mama ir pati vėliau prisipažinusi, kad nenorėjo turėti vaikų...Tačiau tėtis Janiną labai mylėjo ir su kaupu ji gavusi tėviškos meilės ir globos.

Aukščiausiais balais baigusi vidurinę mokyklą Janina nusprendė stoti į anuometinį  Medicinos institutą. „Aš, žinoma, neįstojau”, - pasakoja Janina tyliai, sklandžiai. Tiesa, jai būtų lengviau kalbėti rusų kalba, tačiau kalba lietuviškai, tik vieną kitą „užstrigusį” žodį ištaria rusų kalba.

Mama tuomet patarė nesikrimsti - stoti į buhalteriją. Janina baigė prekybos mokyklą  Šiauliuose, vėliau - Kooperacijos technikumą Vilniuje.

Po mokslų grįžusi gyventi į Šiaulius. „Turėjau labai daug draugų”, - prisimena Janina jaunystės dienas. Nesusituokusi ji pagimdė pirmąjį vaiką. Tačiau su vaiko tėvu nekūrė bendro gyvenimo.

Šiauliuose susipažino su žmogumi, kurio gyvenimas jai buvo įdomesnis, šalia kurio ji radusi daug nuotykių, romantikos, lyg knygoje... Toks gyvenimas, suprato, jai įdomus ir ji pasiryžo tuoktis.

Janina žinojo, kad jos išrinktasis - atlikęs bausmę už plėšimus ir vagystes. Janinai patiko drauge su šiuo žmogumi imtis jo darbo. Nes šiame gyvenime, anot Janinos, nebuvo įprastos rutinos: darbas, namai, vaikai, buitis...

„Jų gyvenimas - intensyvus, impulsyvus, daug nuotykių, įvairovės”, - prisimena moteris savo kriminalinę jaunystę. Tas žmogus, su kuriuo ji sumainė aukso žiedus - buvęs kalinys. Bet tada jai atrodė, jog tai - beveik privalumas, nes sėdėdamas kalėjime jis perskaitė daug knygų, yra apie ką su juo pasikalbėti, nes jis ir protingas, ir apsiskaitęs, ir drąsus...

Pamena, susirenka draugai į  gimtadienį. Janina žino, jog visų jų veikla ta pati - jie plėšia butus, vyksta vogti į kitus miestus, laužiasi į automobilius ir grobia tuomet labai populiarius automagnetofonus. Tačiau į gimtadienį ar kokią kitą šventę suvažiuoja visi su automobiliais, vilki kostiumais ir ryši kaklaraiščiais, visi nešini dovanomis ir didelėmis puokštėmis rožių...

Janina buvusi laiminga. Net ir tuomet, kai jis pasakė, kad važiuos dirbti į Vokietiją. Važiavo drauge - plėšė automobilius... Tada iš Vokietijos parsivairavo ir sau automobilį. Net nebeaišku - vogtą ar pirktą. 

Mieste plėšikų gaujai gyventi nebuvo ramu: ant kulnų nuolat lipo ne tik policija, bet ir Šiaulių „Princai”. Jie esą reikalavo mokėti 2 proc. pelno. Niekas, žinoma, to daryti nenorėjo. Janina dalyvavo kiosko plėšime, įkliuvo policijai. Teko bėgti - Janina su vyru išvyko gyventi į Rusiją. Gimė antras vaikas, su kuriuo ir nusprendė grįžti į Lietuvą.

„Per vaiką ir policijai papuoliau”. Kažkas iškvietė policiją į polikliniką, kur ji atėjusi su kūdikiu.

Vagių  gyvenimas apkarto

Vilniuje šeima įsigijo sodo namelį, kuriame ir gyveno. Janinai, auginančiai du vaikus, teismas buvo gailestingas ir ji liko laisvėje. Tačiau tęsti plėšikavimų ji jau nenorėjusi. Ėmėsi darbo. Turėdama prekybininkės išsilavinimą ji įsidarbino konsultante-pardavėja baldų parduotuvėje. Nesunkiai išmoko projektuoti baldus ir šis darbas jai patiko.

Santykiai šeimoje šlijo. Vyras pradėjo girtauti, kildavo dažni barniai. Kartą vyras nusprendė  važiuoti į Vokietiją plėšti automobilių. 

„Kai jis išvažiavo, man kaip kalnas nuo pečių nusirito”, - prisimena moteris. Deja, Vokietijoje šį kartą nepasisekė - vagys pateko į policijos rankas ir vyras sėdo už grotų Vokietijos kalėjime.

„Jis grįžo po trejų metų, bet gyventi su juo nebenorėjau”, - prisimena moteris.

Grįžus vyrui iš įkalinimo vietos, santykiai nebepagerėjo - pora nusprendė skirtis.

Po skyrybų ilgai viena negyvenusi. Moteris vėl susipažino su žmogumi, neseniai grįžusiu iš įkalinimo vietos. Nemažai sėdėjęs už narkotikų  prekybą naujasis draugas pavergė pasakojimais ir kalbomis ne tik apie savo pavojų kupiną gyvenimą, bet ir knygas, kurių perskaityti kalnai. Janina, taip pat perskaičiusi visą tėvo biblioteką, vertino knygas ir iki šiol jas skaito.

Rusijos ir Lietuvos kalėjimuose sėdėjęs vyras buvo šešeriais metais vyresnis. „Zonoje jis buvo „abščiagas” - gerbiamas žmogus, kuris saugoja visų pinigus”, - pasakoja moteris. Su šiuo žmogumi jai buvo labai įdomu. Turėjęs geras statybininko rankas, tad darbo nestigo. Nestigo šeima ir pinigų, nors gyventi teko su narkomanu, kuriam pinigų reikia ypač daug. Bet jis jų uždirbo - ne tik sunkiu statybininko darbu, bet ir parduodamas narkotikus.

Stengtis teko ir Janinai. „Aš  dirbau dviejuose darbuose, bet pinigų namie nebuvo per daug - jie išeidavo jam „ant kaifo”, - sako moteris. Pyko ji tada ant savo žmogaus, kaltino, kad jis - bevalis, kad nenori atsisakyti malonumo. „Aš tada nesupratau, kaip yra iš tikrųjų”, - prisimena moteris tuos metus, kai ir pačios gyvenimas, nutolęs nuo nuotykių ir romantikos, ėmė slysti į... alkoholio liūną.

„Dirbau viename restorane barmene ir pradėjau vartoti alkoholį”, - pasakoja moteris. Gėrimai buvo dažni - po kiekvienos darbo dienos, todėl jautėsi labai blogai. Moteris sužinojo, jog heroinas, kurį vartoja vyras, neva labai padeda esant sunkioms pagirioms. Janina ėmė prašyti vyro dozės. Šis, pamena moteris, nenorėjo prašymo pildyti.

„Man dažnai sakydavo, kad vyras ant „adatos pasodino”, bet taip nėra - aš norėjau pati. Jis nenorėjo man tų narkotikų duoti”, - tikina moteris, nes jai labai svarbu, kad ne vyras kaltas dėl jos nuopolio. Ji pati pasirinko narkotikus.

„Čekių” reikėjo vis daugiau

Vilniuje pačią mažiausią  heroino miltelių dozę vadina „čekiu”. Tad vieno „čekio”  ir teprašiusi Janina vyro. Ji nusprendė, kad bus lengviau po sunkių  pagirių eiti į darbą, nes heroinas esą suteikia jėgų, energijos. 20 litų kainuojančio „čekio” pakanka vienam švirkšto „kubui“ užpildyti.

Janinai tada buvo beveik trisdešimt metų. Tai, pasak moters, labiausiai visus ir stebina, nes juk buvusi ne šešiolikos, juk jau šešerius metus gyvenusi su narkomanu. Kovojusi su jo įpročiu, dariusi viską, kad jis mestų kvaišalus. Tai negi nesupratusi, į kokį pragarą žengia savo noru? Moteris sako, jog turbūt supratusi, tačiau tokia prigimtis - pati norėjo įsitikinti, ką jaučia ir ką išgyvena šalia esantis mylimas žmogus.

Kas rytą Janina švirkštėsi po vieną „čekį”. „Man atrodo, kad jokio „kaifo“ aš niekada ir nepajutau. Mane nuo tos „dozės” tik pykino, buvo vis sunkiau eiti į darbą”. Moteris nusprendė atsisakyti vieno darbo. Taip nutiko, kad užsidarė ir kitas baras, kuriame ji dirbo. Ir Janina liko be darbo. Ir jau - su narkotikais, kurių reikėjo kasdien. Ir vis daugiau.

Vyras dar uždirbo, padėjo ir Šiauliuose gyvenantys tėvai, tad didelių nepriteklių  nejautė. Nors vyrui vienai dienai narkotikams reikėjo 200 litų. Augo ir jos poreikiai...

Vyras buvo sulaikytas su narkotikais ir nubaustas devyneriems metams kalėti. Vienerius metus praleido Alytaus kalėjime. Iš čia pervežtas į Lukiškes, nes labai pablogėjo sveikata. Jis buvo užsikrėtęs hepatitu C, dėl kurio išsivystė kepenų cirozė. Vyras neišgyveno.

„Aš jau buvau pasiuvusi kostiumą ir sau, ir jam - ruošiausi vestuvėms, kurios turėjo įvykti po dviejų savaičių”, - prisimena moteris. Bet ji pasiruošė laidotuvėms. Palaidojusi vyrą liko su dviem vaikais.  Ir, žinoma, narkotikais.

Tėvai, gyvenantys Šiauliuose, sužinojo apie dukters bėdą. Gimdytojai nuolat atimdavo vaikus, ją siųsdavo į reabilitaciją. Bet Janina ten neištverdavo, Pirmą kartą nepatiko, nes tai, kas vyko narkomanų reabilitacijos įstaigoje, labiau priminė sektą. Kitą kartą ji neištvėrė narkotikų abstinencijos.

Skaudžiausia narkomanui - „lomkės”

Dabar ji suprato savo vyro kančią, kai jis sakydavo: „Kai man prasidės, tu uždaryk kambaryje ir manęs niekur neišleisk. Aš iškentėsiu”. Bet jis niekada neištverdavo - vėl išeidavo ir vėl gaudavo narkotikų. Janina, tiesa, iš vyro perėmė ne tik narkotikus. Ji užsikrėtė ir nepagydoma liga, su kuria ir šiandien tenka gyventi. Užsikrėtė paprastai: žinodama, kad jis serga, kartą pasinaudojo vyro švirkštu. Tiesa, švirkštą išplovė, bet tai, puikiai žinojo - nepadeda. Taip jau ne vienas pažįstamas narkomanas buvo užsikrėtęs ne tik hepatitu C, bet net ir ŽIV...

Rizikuoti verčia prasidėjusios „lomkės“. Neretai narkomanui nutinka taip - turi pinigų „dozei”, tačiau nebeturi centų švirkštui. O kentėti nebeturi jėgų. Ir rizikuoja. Išplauna draugo švirkštą ir rizikuoja.

Heroiną vartojančiam narkomanui abstinencijos sindromas, narkomanų vadinamos „lomkės”, prasideda po 8-12 valandų, kai jis susišvirkštė paskutinę  dozę. Tęstis gali ir keletą savaičių. Literatūroje aprašyta, ką jaučia žmogus: jam skauda kaulus, raumenis, pila prakaitas. Tačiau tik tas, kuris išgyveno „lomkes”, gali papasakoti, ką tenka iškęsti. Janina sako, jog jei žemėje yra pragaras, tai jį ir išgyvena narkomanai abstinencijos metu.

Per beveik penkerius metus, kai Janina vartoja narkotikus, teko kęsti ne vieną „lomkę”, nes ne kartą stengėsi atsisakyti narkotikų. Moteris pasakoja: „Išsiplečia akių vyzdžiai, pradeda tekėti ašaros, lyg būtum peršalęs, imi net čiaudėti. Prasideda bemiegės naktys, dingsta apetitas. Ima varginti baimės, nerimo jausmas, pradeda skaudėti  raumenys, kaulai. Skausmas vis didėja. Skauda nugarą, rankos, kojos. Prasideda pats sunkiausias periodas - visi išvardinti požymiai sustiprėja 40-60 kartų. Visą organizmą tampo, suka, tarsi kas pjaustytų dalimis. „Jauti, kad eini iš proto. Taip, kaip nupiešta ugnis skiriasi nuo tikros, taip paprastas skausmas skiriasi nuo to, kurį patiria narkomanas”, - sako moteris, iškentusi ne vieną abstinenciją, nes ne kartą ryžosi mesti narkotikus. Bet vėl ir vėl neištvėrė.

Vilniuje buvo pradėjusi ir gydymą metadonu. Tada ji nusprendė mesti metadoną  ir gyventi be jo, nes žino, kad metadonas - taip pat narkotikas, tik jis nekenkia smegenims, nežaloja taip žmogaus, kaip tai daro heroinas ar opiumas.

„Lygiai po savaitės pabudau iš miego nuo skausmo - prasidėjo „lomkės”. Patikėkite, šis skausmas daug stipresnis nei tada, kai vartoji heroiną”, - pasakoja moteris. Neiškentusi ji to skausmo ir susišvirkštė heroino.

Narkomanas visada ieško... pagalbos

„Aš netekau visko - vaikų, gyvenimo, sveikatos”, - kalba jauna moteris, išore neprimenanti nei narkomanės, nei nusikaltėlės, nei sunkios ligonės. Apgaulinga gražios moters išorė slepia gyvenimo sugniuždytą žmogų. „Aš nežinau, kaip toliau gyventi, nes tėvai nori, kad mesčiau metadoną, nori, kad išvažiuočiau gyventi į Vilnių, nes aš jiems našta. Jei išvažiuosiu ten, vėl grįšiu prie narkotikų, nes aš neištversiu. Aš nenoriu būti viena”, - sako Janina, puikiai žinanti, kad nėra nė vieno narkomano, kuris nenorėtų mesti narkotikų. Nori visi, tik ryžto tam neužtenka.

Moteris prisimena, jog metė  narkotikus dėl vaikų, nes juos tėvai nuolat iš jos atimdavo. Bet - neištvėrė. Tada dėl tėvų ryžosi mesti, nes norėjo būti su jais, bet ir tai nepadėjo.

„Niekas manęs nebaugina - net mirtis”, - sako jauna moteris, vis sugrįžtanti prie narkotikų ir vėl krentanti į tą pačią duobę. „Narkotikai vėl mane parklupdo ant kelių, aš ir vėl puolu žemyn, nes neturiu į ką įsikibti, neturiu į ką laikytis”, - sako Janina.

Pagaliau moteris surado... Dievą. Tikėjimas suteikė stiprybės, suteikė jėgų ir pasiryžimo gyventi blaiviai.

Daug pagalbos ieškota pas medikus. Janinai teko sutikti daug gydytojų, tačiau gerumo ir noro padėti tarp jų mažai. Moteris prisimena ne tik gydytojų  reakciją, kai ji į klausimą „Ar tu ne narkomanė?” atsako „Taip”. Tą pačią minutę pasikeičia bendravimas, net mediko balsas. Buvo ir taip, kai gydytoja paaiškino: „Su savo problemomis tu jau nieko nebeieškok. Geriau gulkis į lovą ir lauk mirties”.

Po tokių žodžių  buvo išties sunku grįžti į gydymo įstaigą, ieškoti medikų pagalbos. Širdis vėl nušvito, kai tėvų raginama Janina atvažiavo į Šiaulius. Tėvai ir sužinojo, kad čia narkomanų gydymui pradėta taikyti metadono programa. Janina kreipėsi į Psichikos sveikatos centro priklausomybių psichiatrę Eleną Kuznecovą. „Ši gydytoja labiausiai supranta narkomanus iš visų mano sutiktų gydytojų, labiausiai už visus jais rūpinasi”, - sako Janina, įsitikinusi, jog jei visi gydytojai būtų tokie, jei stengtųsi narkomanui padėti, o ne atstumti, daug daugiau pasiryžtų mesti narkotikus.

Narkomanui, anot Janinos, reikia artimųjų pasitikėjimo, meilės. „Tu ir vėl apsinarkašinęs”, - šaukia tėvai, vos pamato savo vaiką, nes šis jiems kelia tik rūpesčius. Po tokių žodžių, kurie kartojasi kasdien, žmogus vėl  neišlaiko...

Reikia, pasak Janinos, ir visuomenės palaikymo. Jei žmonės manys, kad narkomanas - žudikas, nusikaltėlis ir jį tik stums nuos savęs, narkomanas toliau grims į duobę.  „Aš puikiai žinau, kad narkomanas - neagresyvus, jis niekada neįvykdys net rimto nusikaltimo, nes jis tam neturi nei drąsos, nei ryžto, nei jėgų”, - pasakoja moteris, puikiai pažįstanti ir tuos, kurie plėšia ir planuoja apiplėšimus, ir tuos, kurie atima rankines, ištraukia mobilųjį ar parduotuvėje paima daiktą. Nes jai, įspūdingai, gražiai ir jaunai, teko būti pačiame gyvenimo dugne ir iškęsti žemėje esantį pragarą. Nusikaltėliu ir moraliniu išsigimėliu moteris vadina tą, kuo pati buvusi. Bet ir tokiam, sako, reikia meilės - Dievo,  žmonių, visuomenės. Ir reikia daug daugiau, nei sveikam, kad jis vėl sugrįžtų į normalų gyvenimą. 
 
 
Į viršų