Aušra LAURINKIENĖ 

Vaikštai apkūnus, viskas lyg ir gerai, teisini save, kad mylimo žmogaus turi būti daug, tačiau vieną dieną viskas apsiverčia aukštyn kojomis, o mintys, kaip užsidirbti pinigų ir pavalgyti, tampa nebe tokios svarbios... Būtent taip nutiko mūsų pašnekovui, šiauliečiams puikiai žinomam visokiausių pilietinių akcijų pramaniūgui Gediminui Beržiniui.

Visą  laiką lėkęs, skubėjęs ir norėjęs gyventi taip, kad būtų ką prisiminti, žinomas miesto veikėjas nesirūpino nei sveikata, nei vidinio pasaulio tobulinimu, bet sulaukęs penkiasdešimties jis suprato – lengvabūdiškas gyvenimas, besaikis alkoholio vartojimas ir triukšmingi, neretai iki paryčių užsitęsiantys vakarėliai – ne tai, ko jam reikia.

Į redakciją penktadienio rytą užsukusį G. Beržinį buvo sunku atpažinti. Anksčiau buvęs drūtas vyriokas, sakydavęs viską, kas tik „užplaukdavo ant seilės”, dabar - tarsi gimęs iš naujo. „Žinai, sulaukęs tavo skambučio, žadėjau tik „papaistyti” apie tai, kaip sulieknėjau, tačiau vėliau nudžiugau gavęs progą įsigilinti į pakitimus mano gyvenime...” - vos įžengęs pro duris pribloškia kultūros darbo vadybą baigęs menininkas. Beje, iš naujo save atradęs G. Beržinis prisipažino sugrįžęs į Klaipėdos universitetą ir ten kremtantis tęstines pedagogo studijas.

Paklaustas, ar žino, kelių kilogramų atsikratė, pašnekovas šypsodamasis purtė galvą: „Ne. Ant svarstyklių nelipu. Juk svarbiausia – ne tik išvaizda. Kai prieini tam tikrą tašką, sužinai, kad yra ir kitas – dvasinis pasaulis. Tuomet pradedi kapstyti giliau, o materialūs dalykai traukiasi iš svarbiausiųjų pozicijų. Kaip elgiasi žmogus? Vos tik atsiduria stresinėje situacijoje – skuba prie šaldytuvo ir kemša viską iš eilės. Kažkas nepavyksta – vėl puola valgyti... Rūkymas, alkoholio vartojimas – lygiai taip pat. Tai būsenos, kuriose atsijungiama nuo realybės. Iš esamos erdvės esi perkeliamas į kitą, kuri iš tiesų net neegzistuoja”.

Anot G. Beržinio, jeigu žmogus neturi jokių problemų socialinėje ir visose kitose plotmėse, susikalba su mylimu žmogumi, jam nėra poreikio nei rūkyti, nei gerti. Jam smirdančiu dūmu nesinorės gadinti prisilietimų  prie brangaus žmogaus, užtemdyti žvilgsnių ar išgėrus alkoholio „atsijungti” nuo normalaus bendravimo. „Šios išminties mokykloje nepasisemsi. Ją kiekvienas įgyjame arba šeimose, kuriose augame, arba knygų pagalba tobulindami savo dvasinį pasaulį. Kai po truputį pradedi tą suvokti, iš rytų filosofų pasisemi vieno, iš rusų mokytojų – antro, ir žiūrėk, tau jau nebereikia to, ką laikei savaime suprantamais dalykais”.

Nuo Ievos ir Adomo apie naująjį savo gyvenimą pasakoti pradėjęs jaunųjų  žurnalistų būrelio mokytojas netrukus priėjo ir klausimą „Kam to reikėjo?”. Jo teigimu, daugelis lieknėti pradeda tada, kai atsistoję prieš veidrodį sau atrodo nebegražūs, tačiau priduria, kad savimi rūpintis reikėtų pradėti dar prieš pasiekiant savigraužos etapą: „Kai gali pasakyti: „Aš save valdau, mano išmintis gali įsakyti mano protui”, supranti, kad svarbiausia ne tik patikti kitiems, o tada ir atsidaro nauji vartai. Emocijos taip pat turi didelę reikšmę. Štai, tu šypsaisi ir iškart sulauki teigiamo atsako iš mano pusės - paprasta, banalu, bet pozityvu. Reikia mokėti aplinkai skleisti savo šilumą. Žinoma, jeigu tu vieną dieną nuėjęs pas kaimyną jam prisipažinsi meilėje, gali likti nesuprastas, bet jeigu tu savo jausmus įrodysi, sulauksi dešimteriopo atlygio tuo pačiu. Kiek nedaug tereikia – šypsenos, jausmo ir žodžio „myliu”. Reikia suprasti, kad čia tas žodis įgyja visai kitą reikšmę ir nereiškia, kad tu su kaimyne rengiesi... (atsikrenkščia, - aut. past.). Akivaizdu, meilė ir aplinka – labai svarbūs mūsų gyvenime”.

Daugelio atmintyje kaip skandalingojo gražiausių kojų konkurso organizatorius ir sumanytojas įstrigęs G. Beržinis interviu metu buvo itin atviras: „Smarkiai sulieknėjęs jaučiuosi gyvesnis, galiu daugiau nuveikti ir atrandu visai kitą pasaulį. Pavyzdžiui, visiškai atsisakiau alkoholio ir atidariau naujas „duris”. Man penkiasdešimt metų ir kasdien stebiuosi šalia manęs vykstančiais stebuklais. Mano kolegos juokiasi ir pataria niekam to nepasakoti, nes atrodysiu kaip išprotėjęs”.

Slogą, pasak menininko, visi puikiai žinome kaip ženklą, kad artėja liga: „Tuomet puolame gerti arbatą, šildyti kojas... Tačiau kai gyvenimas tau siunčia vieną, o po to ir antrą infarktą, reikia suvokti, jog tai patys stipriausi signalai, tiesiog rėkiantys „Susimąstyk, ką darai blogai”. Juk pasaulis nelaiko tų, kurie nesupranta jo kalbos... Jei prie ausies išdygo spuogas, atsiverti protingą knygą ir matai, kad pasaulis ar Dievulis, vadinkime jį kaip norime, tau sako: „Tu neklausai aplinkinių”. Keletą dienų stengiausi elgtis kitaip – klausiausi ir iš tiesų pamačiau, kad aš negirdžiu, ką kalba bendradarbiai, kaip į mane kreipiasi kolegos... Kiekviena liga – gyvenimo ženklai. Visi vėžiai, augliai – neišsakyta emocija. Reikia išsivalyti – išrėkti, išverkti, išsakyti... Visa tai – aprašyta daugelyje knygų, tačiau savišvietai reikia atrasti laiko. Mano viena gera pažįstama sako: „Visi keliai veda į save”. Jeigu tu keitiesi – keičiasi ir aplinka”. G. Beržinis neslepia, kad norint atversti naują gyvenimo knygą, būtina pakeisti ir aplinką: „Jeigu šalia tavęs bus žmonės, kurie rūko, geria ir kitaip save niokoja – bus sunku. Nebent esi toks stiprus, kad sugebėsi paveikti ir savo draugus”.

Pasidomėjus, kur slypi kilogramų atsikratymo paslaptis, juk vien filosofija svorio nenumesi, menininkas šypteli: „Pažiūrėkime, kaip elgiasi elementariausi šuniukai ir kačiukai. Priėję prie dubenėlio lyžteli keliskart, palaksto ir vėl sugrįžta prie tyro vandens. Taip ir aš darau. Noriu valgyti? Kam iškart valgyti? Atsigeriu vandens. Praėjo kelios valandos – vėl siekiu stiklinės su vandeniu. Žinoma, sistemingai užkandu, tačiau nedaug”. Nematytas gyvenimo spalvas prie jubiliejaus slenksčio atradęs pašnekovas juokiasi, kad visuomenę valdo metai, kai nebuvo ko valgyti: „Turbūt todėl dabar visi puola ėsti - saldžiai, sūriai, o galiausiai ir vėl torto gabalą į save kiša. Išmintis turi sakyti: „Tu neėsk. Tau bus blogai.”

„Prisiminkite pirmas naujo gyvenimo dienas. Nebuvo sunku?” - smalsaujame. „Žinoma, tačiau norėjau sau įrodyti, kad aš – ne kiaulė. Jau metus ar pusantrų į burna neimu nė lašo alkoholio. Tiesa, dabar daugelis buvusios aplinkos žmonių į mane žiūri keistai. Teko išgirsti klausimų, ar užsikodavau. Džiaugiuosi, kad nei mano dukra, nei žentas nerūko, negeria. Mes visi kartu siekiame dvasinio tobulėjimo ir suprantame, kad norma būti piktam – nenormali.” Su saule dieną pasitinkantis ir palydintis G. Beržinis tikina, kad iš valgiaraščio neišbraukė nė vieno patiekalo, o ankstyvais rytais sukerta ir gabalą torto: „Visa paslaptis – dažnos, bet mažesnės porcijos ir daug vandenėlio”.