Romualdas BALIUTAVIČIUS

Šiaulių žemę garsina ne tik Kryžių kalnas, nežinia kuriame pasvietyje vykęs Saulės mūšis - archeologai iki šiol nesutaria dėl jo vietos, gražuolė Katedra ir pulkas muziejų... Šiauliečiai savo kraštą nemažiau garsina unikaliais rekordais, apie kuriuos šiandien ir pakalbėsime, jokiu būdu nepretenduodami į išsamią jų analizę – atrinkome tik tai, kas mums pasirodė įdomiausia ilgame rekordų sąraše, kurį mums maloniai pateikė agentūros „Factum” direktorius V. Navaitis. Be to, laikas daro savo – daugelio rekordų autorių surasti nepavyko: yra, kurie paliko Šiaulius ir apsigyveno kitur, yra kas savo koordinates „užslaptino” neblogiau ir už legendinį rusų žvalgą Štirlicą. O kas pavyko – pavyko. Taigi pirmyn į rekordų džiungles!

 

Žiupsnis rekordų

Šiauliečiai turi Rėkyvos ežerą, kuris Lietuvos didžiausių ežerų dešimtuke yra dešimtas. Jo plotas – 1150,9 ha, didžiausias gylis 7 metrai, o norint jį apeiti krantu tektų nukulniuoti 14,1 km.  Turint omeny pelkėtas pakrantes, pusdienio tokim žygiui gali pasirodyti maža. Rėkyviškiai žvejai   ginčysis: kur ten pelkėje rasi 7 metrus gelmės? Nebent duobutėje netoli salos...

Šiauliečiai taip pat turi seniausią Lietuvoje alaus daryklą bei veikiančią konditerijos įmonę ir jauniausią universitetą, kuriame galvas suka ir suolus užpakaliais trina per 10 tūkstančių mokslo šviesos ištroškusio jaunimėlio. Beje, ar kas kada tyrė, kiek čia išgeriama alaus ir suvalgoma šokolado? Arba kiek mokslo kankinių pagimdė Saulės žemelė? O reikėtų...

Zoknių oro uostas yra pats didžiausias šalyje. Tai buvęs slaptas Sovietų Sąjungos aerodromas su lėktuvų remonto įmone. Jis užima maždaug 10 kv. kilometrų plotą ir turi du lėktuvų kilimo ir tūpimo takus: pagrindinis -3,5 km ilgio, 4,5 m pločio, padengtas apie 2 m storio betono,   asfaltbetonio ir armatūros sluoksniu. Tai bent! Kiek daugiabučių buvo galima pastatyti! Zoknių oro uostas gali priimti kad ir didžiausius pasaulio lėktuvus.

Na, bet užteks apie tai - juk nesame militaristai. Ar žinote, jog didžiausias ir vienas iš seniausių saulės laikrodžių yra (vos neparašiau: „tiksi”) Šiauliuose? Pirmas iš jų – 17 metrų aukščio kolona su 4 metrų paauksuota Šaulio skulptūra (skulpt. S. Kuzma). Aikštę projektavo architektai A. Černiauskas, A. Vyšniauskas, R. Jurgėla. Kitas laikrodis, datuojamas 1625 metais, įrengtas ant šv. Petro ir Pauliaus katedros fasado. Jis, beje, vienintelis Lietuvoje rodo tikslų astronominį Šiaulių žemės laiką! Pasirodo, visai nebūtina pirkti šveicarišką „Rolex”.

Kryžių kalnas – vienintelis toks pasaulyje! Čia užfiksuota ir daugiausia maldininkų – apie 300 tūkst. susirinkusių 1993 m. rugsėjo 7 d. į Romos katalikų bažnyčios popiežiaus Jono Pauliaus II aukotas šv. Mišias.  
Ant piliakalnio esama per 100 tūkst. kryžių ir jų kasdien vis daugėja! Kryžiai statomi ligonių, pavargėlių ir dėkingų už patirtas malones, kadangi vieta laikoma stebuklinga. Manoma, kad pirmuosius kryžius pradėta statyti XIV a. pabaigoje. Jų skaičius kito šitaip: 1850 m. buvo 20 kryžių, 1900 m. – 130, 1938 m. – per 400, 1960 m.– apie 5000. 1961–1975 m. kryžiai ne kartą buvo sunaikinti, bet žmonės ir toliau statė naujus. 1990 metų rugsėjo pradžioje Pedagoginio instituto studentai suskaičiavo 55 331 kryžių – metalinių, medinių ir kt. Be to, čia buvo 226 paveikslai ir skulptūros bei 96 koplytstulpiai. Nesunku tokiame „miškelyje” ir pasiklysti!

Trylikametis šiaulietis M. Peleckis, 1990 parašęs ir išleidęs  eilėraščių, pasakų  ir fantastikos knygą „Vienaragis”, yra jauniausias knygos autorius Lietuvoje.

Daugiausia vaikų užaugino šiauliečiai aktorė S. Jaškevičiūtė-Venclauskienė ir advokatas K. Venclauskis. Jų šeimoje nuo 1909 m. iki 1940 m. augo daugiau kaip 100 vaikų. Tik du buvo savi, o kiti – našlaičiai ir beglobiai. Smagi šeimynėlė ir stalas platus!

Gausiausią lėlių kolekciją iš viso pasaulio surinko mokytoja Elvyra Balčiūnaitė. Suvenyrines lėles mokytoja pradėjo rinkti 1978 m., o 2000 m. jų turėjo net 750.  Gražu, kai žmogus nepamiršta vaikystės pomėgių! Kita šiaulietė provizorė Vanda Kavaliauskienė per 30 metų surinko gausiausią katinišką kolekciją. Iš viso jos kolekcijoje perskaičiavus. „kniaukia” 10 tūkst. eksponatų! Pasimatyti su kačių karaliene dėl jos traumos nepavyko. Pasikalbėjome telefonu:

„Jei visos jūsų surinktos katės imtų kniaukti – ar toli girdėtųsi?” - paklausėme.

„Kalbos nėra! - užtikrino ponia Vanda. - Prasideda katės vyresniojo brolio – Tigro – metai. Tikėkimės, jie bus geresni kačių mylėtojams... Beje, nebeliko Katinų muziejaus direktoriaus rainio Mikio. Pasakiau jo 15-os metų draugei Filomenai: „Kol esi tu, kito katino neieškosime. Turėsi dabar eiti direktorės pareigas”. Nežinau, suprato ji ar ne, bet atvykus turistų grupei, išlenda iš savo kampelio. Prieina ir bendrauja.”

2000 m. 6-ojo Lietuvos kaimo muzikantų ir kapelijų festivalio „Ant rubežiaus”  metu buvo pagerintas ilgiausio miestelėnų stalo rekordas: už beveik 160 metrų ilgio vaišėmis nukrauto stalo susėdo daugybė žmonių. Ką valgė ir gėrė rekordo gerintojai, žinių nebeišliko. Deja, rekordu džiaugtasi neilgai. Jau po metų, Klaipėdoje, „Jūros šventės” metu, buvo pastatytas apie 1 km ilgio stalas... Taigi uostamiesčio gyventojai kur kas didesni puotautojai už šiauliečius.

O didžiausia kaubojiška odinė skrybėlė Lietuvoje buvo pristatyta 2003 m. Skrybėlės skersmuo 142 centimetrai. Ją šiaulietiškos šventės proga pasiuvo vienos Vilniaus įmonės meistrai. Būtų įdomu pamatyti ją dėvinčią galvelę...

Kaip daromi rekordai: grybienė...

2004 m. kaimiškos muzikos ansamblis „Jonis” šventė 20-ies metų jubiliejų. Ta proga smuklės vyriausias virėjas L. Termauskas, smuklės direktorius E. Grubliauskis ir muzikantas R. Kažemėkas šventinio koncerto metu išvirė 1000 kilogramų „country grybienės”. Prašom užsirašyti jos receptą (galbūt prireiks šventėms): 100 kg grybų, 60 kg morkų, 40 kg svogūnų, 160 kg bulvių, 60 kg pieno, apie 20 kg druskos, vandens ir prieskonių. Sriubą nemokamai srėbė ir gyrė šimtai žiūrovų.

„Iš pradžių padarėme samatėlę: kiek visko reikės? Tada čiupom krepšius - ir į mišką. Akcijoje dalyvavo apie dvidešimt bičiulių grybautojų. Daug pririnkome, bet grybai – toks dalykas, kad dalis išsimeta. Kiek trūko – pridėjo rėmėjai iš Gruzdžių”, - mena vienas iš supergrybienės virėjų E. Grubliauskis. Anot jo, buvo renkami tik geri grybai: baravykai, raudonikiai, lepšiai... Taigi pievagrybių pridėta visai nedaug – apie 10 kilogramų. Ta proga sudeginta 1,5 kubinio metro malkų ir buvo karšta kaip pragare - virėjai vilkėjo specialią ugniagesių aprangą, nes kitaip neprieisi pamaišyti.

Sriuba kunkuliavo 4-5 valandas milžiniškame 2 metrų pločio ir 1,5 metrų aukščio nerūdijančio plieno katile, ant laužo. „Grybienė išvirė puiki, kad net patys labai nustebome, - tęsia pašnekovas. - Tokio kiekio dar neteko virti. Netgi girių karaliai dzūkai iki tol nieko panašaus nedarė.

Po „degustacijos”  katilas buvo švarus, beliko tik paskalauti.

...dviratis

2005 m. per Šiaulių miesto dienas pristatytas sunkiausias Lietuvoje country dviratis, kurio ratai iš girnapusių, o rėmas padarytas iš gryno metalo. Griozdo svoris – 121 kg. Jį kūrė kalvis S. Mazeliauskas iš Mažeikių rajono Užlieknės kaimo. Skambiname auksarankiui.

Meistras sako jau ir nebeprisimenąs, kiek tam sunaudojo metalo, bet dviratį į mašiną kėlė  net 4 vyrai. Sunkus bestija!

 „Ar „aparatas” bent važiuoja?” - domimės.

„Taip, galima sėsti ir minti. Tačiau reikia patiesti guminį taką, kad nesuskilinėtų girnapusės – ratai, kurie sukasi visai ne simboliškai. Ar yra stabdžiai? Yra, bet jų panaudojimas reikalauja daug didesnės jėgos, - juokauja sunkenybės kūrėjas. 
...ekslibrisas 
Mažiausią šalyje ekslibrisą” 5,2 mm aukščio, 4,8 mm pločio – 1999 m. oforto technika sukūrė šiaulietis dailininkas P. Arlauskas, beje, nesinaudodamas didinimo priemonėmis. Kažkas tokio, matyt, puošė liliputų knygas pasakojime apie Guliverį. Skambiname autoriui.

„Ne. Lietuvoje iki šiol niekas mažesnio nesukūrė. Aišku, juvelyrai įsigudrina pakaustyti net blusas, bet tai kas kita. Ar buvo sunku? Tada turėjau stakles, žinojau ir domėjausi oforto technologijomis ir kartu dariau darbelius. Pačiam buvo įdomu: kokį mažą sugebėsiu padaryti”, - pasakoja P. Arlauskas. 
„Vadinasi, pasiektos galimybių ribos?” - klausiame.

„Nežinau... Jeigu  daryčiau dabar, padaryčiau dar mažesnį, - sako pašnekovas. - Dydį riboja technologija. Reikia išsikirpti iš cinko mažą gabalėlį, nušlifuoti, išėsdinti rūgštimi...”

Anot miniatiūrinio ekslibriso autoriaus, yra padaryta keletas atspaudų, beje, negalvojant apie rekordus.

...parašai 
Gausiausią parašų kolekciją turi šiaulietis teatralas ir savamokslis kompozitorius R. V. Vaitiekūnas. Tai operos, baleto, teatro, kino, estrados atlikėjų, rašytojų, dailininkų ir dirigentų linkėjimai. Meno garsenybės iš 57 pasaulio šalių pasirašė ant lapelių, nuotraukų, atvirukų, įvairių lankstinukų, koncertinių programų ir kt.

„Šiuo metu turiu beveik 4000 įžymybių parašų. Tik dabar kiek apsileidau – vis trūksta laiko juos sutvarkyti, - sako unikalios kolekcijos savininkas. - Randu kartais voką su parašų pluošteliu, bet neatsimenu, kieno jie ir kada gauti?.. Gražiausių palinkėjimų būna prirašyta, o parašas – neįskaitomas. Gaila.”

„Pro jūsų rankas ir akis praslinko 4000 skirtingų asmenybių autografų... Gal jau ir pats galėtumėt „sumeistrauti” kažkurį parašą?” - bandome įnešti linksmesnes gaidas į mūsų pokalbį.

R. V. Vaitiekūnas: „Šito „meno” aš nekultivuoju”.

„Ir mokydamasis nebandėte vietoj tėvo suraityti parašą pažymių knygelėje?” 
„Nedrįsdavau – buvau pernelyg doras bei sąžiningas. Nenorėjau įskaudinti tėvų, išryškėjus tokiai mano apgaulei”, - konstatuoja pašnekovas.

„O kuris (ar kurie) parašas jums yra pats brangiausias?” - klausiame.

R. V. Vaitiekūnas: „Daug jų yra, ir kiekvienas savaip brangus. Iš pastarojo meto išskirčiau operos meno įžymybės, argentiniečio tenoro M. Alvarezo parašą. Jis lankėsi Vilniuje, surengė koncertą. Važiavau specialiai jį sutikti ir susipažinti. Ir tai pavyko! Gavau autografą, po koncerto maloniai pasišnekėjome. Pasaulinio garso žvaigždė man padovanojo didelę savo nuotrauką. Tiesa, jos su savimi neturėjo, sakė: „Filharmonijos darbuotojai mane ganėtinai prifotografavo per koncertą”, ir primygtinai paprašė, kad nuotrauka man būtų atsiųsta, girdi, kitaip susidarysiąs prastą nuomonę apie Vilnių...”

Į viršų