Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Savaitgalį  Europos dienos proga Šiauliuose lankėsi europarlamentaras filosofas Leonidas Donskis, Juliaus Janonio gimnazijoje susitiko su įvairaus amžiaus miestiečiais, dalijosi savo įžvalgomis apie Europą, Lietuvą, perspektyvas.

Net į  keblius šiauliečių klausimus filosofas sugebėjo atsakyti išsamiai ir be pykčio, tad po pustrečios valandos bendravimo susitikimo dalyviai neskubėjo skirstytis, dar klausinėjo, prašėsi nufotografuojami kartu su Leonidu Donskiu. 

Ir laiko interviu dienraščio „Šiaulių naujienos“ skaitytojams liko mažai.

- Švenčiame Europos dieną. Europos - kaip žemyno ar..?

- Manau, kad Europa yra daugiau negu žemynas, nes paveikė visą pasaulį  savo idėjomis, krikščionybe, graikų ir romėnų antikos paveldu, savo renesansine kultūra, savo moderniąja kultūra.

Kita vertus, Europa suteikė civilizacinę gyvybę ir kitiems kontinentams: Šiaurės Amerikai - Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kanada yra neabejotinai britų ir prancūzų kūrinys, taip pat ir Australijai, ir Naujajai Zelandijai.

Europa yra daugiau negu kontinentas, ji yra vertybių erdvė. Galime sakyti, kad tai yra tam tikra kombinacija, derinys to, ko aš nusakyčiau kaip žydiškąjį-krikščioniškąjį paveldą per judaizmą  ir krikščionybę, graikų ir romėnų filosofinį ir politinį paveldą per   graikų filosofinę mintį ir romėnų teisę bei romėnų politines institucijas. Galų gale tai yra viduramžių tradicija su savo savivaldos miestų kultūra, su savo universitetine kultūra, su savo renesansine kultūra.

Žodžiu, Europa yra tam tikra kombinacija dvasinių, vertybinių, idėjinių įtakų. Mano nuomone, šiandien Europa veikia kaip tam tikras vienam kito atpažinimo mechanizmas: labai dažnai europiečiai kultūriškai atpažįsta vieni kitus. Europa yra tam tikras kultūrinio atpažinimo dalykas, nors tuo pat metu šalys yra labai skirtingos.

Mes juk puikiai suprantame, kad šiandieninė Europa yra didele dalimi atvira erdvė,  į kurią nori įsijungti šalys, kurioms yra svarbios būtent tokios vertybės, kaip žmogaus teisės, kaip nepriklausomas protas, sąžinė, intelektas, individualizmas, pagarba žmogaus orumui, demokratija, liberalios vertybės. Europa yra būtent ta erdvė, su kuria labai stipriai tapatinamos mano paminėtos vertybės.

Europa - tai, žinoma, daugiau negu kontinentas, nes kitaip būtų sunku pasakyti, ką bendro su Europa gali turėti, tarkime, Turkija, esanti ant ribos Europos ir Azijos. Nors istoriškai įvertinus labai didelę Otomanų imperijos įtaką Balkanams, pačioje Turkijoje esantį antikinės graikų kultūros palikimą, tai darosi suprantama. Kita vertus, ir Šiaurės Afrikoje buvo be galo svarbi europinės kultūros sklaida.

Man atrodo, kad reikia sutikti su tuo, kad Europa pasidarė, sakyčiau, simboline erdve, kuri mums labai daug ką pasako ir siunčia tam tikrą žinią.

Ką mes turime omeny sakydami „europietiškas žmogus“? Daugeliu atvejų  turime omeny žmogų - atvirą, pagarbų, nebrutalų, besidomintį  kitais, nefanatišką, tolerantišką, liberalų. Tai yra tam tikras vertybių rinkinys, kurį, man atrodo, mes labai tvirtai tapatiname su Europa.

Štai švenčiame Europos dieną, nors prisimename, kad Europa šalia savo nuostabios ir didingos kultūros vis dėlto turėjo ir tamsiąją pusę - religinius karus, tarkim, tarp protestantų ir katalikų,  labai žiaurius karus tarp monarchijų, dinastijų. Deja, tai irgi Europos istorijos dalis.

Žinome, kad XVI amžiaus Ispanijoje ir Anglijoje buvo dvi didingiausios literatūros: Viljamas Šekspyras, Benas Džonsonas, Kristoferis Marlou, Migelis Servantesas, Lope de Vega, Kalderonas, ir kartu šios šalys buvo didžiausios priešės. Anglai žavėjosi ispanų literatūra ir labai mylėjo Lope de Vegą, nors tas kovėsi prieš juos 1588 metų mūšyje, kur buvo sutriuškinta ispanų Didžioji armada. Tačiau vis dėlto anglai vertė jo dramas ir juo žavėjosi, kaip ir Servantesu, kariu, daugeliu atvejų traktavusiu anglus kaip savo valstybės priešus, ir jo „Don Kichotu“. Tokia štai Europa.

Man atrodo, kad švęsdami Europos dieną, mes švenčiame ne tik visą šitą  paveldą, bet mes švenčiame ir tą faktą, kad šiandien galima mėgautis ir naudotis tuo Europos kultūriniu lobynu nekariaujant. Man atrodo, tai labai svarbu.

- O koks būtų profesorius Leonidas Donskis, jei ne tie dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų, atvėrusių  sienas Europoje?

- Nuoširdžiai pasakysiu - būčiau mėginęs emigruoti, nes aš tikrai nenorėjau gyventi Tarybų Sąjungoje. Ir kai supratau, kad yra Lietuva, kad ji tampa neprikausoma, tada aš supratau, kad pasistengsiu būtent čia iš visų jėgų siekti savo kūrybinių tikslų, savo ambicijų - galbūt per Vakarų šalis. Supratau, kad turiu dabar Lietuvą, aš esu Lietuvos žmogus, Lietuvos pilietis.

O jei būtų  tekę gyventi nelaisvės sąlygomis, beveik neabejoju, kad niekada nebūčiau tapęs visuomenininku, nes savęs neįsivaizduoju kaip tarybinio visuomenininko. Matyt, būčiau nuėjęs į akademinę uždarą veiklą, niekada nebūčiau tapęs visuomenės žmogumi, vieša figūra, kokia galėjau tapti nepriklausomoje Lietuvoje.

- Tačiau tai jūs mažesnėmis pastangomis galėjote pasiekti ir kitur. Iš  kur jūsų patriotizmas?

- Manau, kad mane labai priartino prie Lietuvos Vytautas Kavolis - mano mokytojas, išeivijos didis sociologas. Amerikoje, Dikensono koledže dirbau kartu su Vytautu Kavoliu, kurį žinojau esant puikų kultūros sociologą ir civilizacijų teoretiką, su kuriuo svajojau padirbėti. Ir man likimas suteikė didžiulę laimę - pusantrų metų dirbti su juo kartu gavus Fulbraito stipendiją.

Nors ten man lengva nebuvo: tuo metu buvo visko - aš buvau jaunas ambicingas žmogus, kurio neprisileido, į kurį be jokio entuziazmo žiūrėjo vyresni kolegos (tai buvo tiesiog profesinės konkurencijos dalykai. Tada aš jaučiausi truputėlį atstumtas, buvau šiek tiek piktokas.

Tačiau manau kad mane sutaikė su Lietuva plačiąja prasme ir leido suprasti, kad Lietuva yra kažkas nepalyginamai daugiau už mano smulkias kovas, Vytautas Kavolis. Tokia buvo mano didelio moralinė ir intelektualinė mano mokytojo įtaka. Aš mačiau, kad Kavolis - nepaprastai vakarietiškas žmogus, tikras liberalas, vienas iš didžiųjų liberalizmo ideologijos tėvų, bet kartu jis buvo ir labai lietuviškas žmogus. Vytautas Kavolis buvo ir kosmopolitas, ir patriotas, ir Amerikos akademikas, ir labai pasišventęs lietuvis. Man jo pavyzdys buvo be galo svarbus. Mane paveikė ir Aleksandras Štromas - kitas didis išeivis, politologas, visada labai mylėjęs Lietuvą.

Man atrodo, kad būtent šių žmonių pavyzdžiai man buvo svarbūs: todėl man, jaunam žmogui, norėjosi tęsti šitų žmonių  darbus ir misiją, o ne daryti kažką smulkesnio.

Manau, patriotizmas yra neįmanomas, jei tavo gyvenime nėra gyvų pavyzdžių, jei tavo gyvenime nėra gyvųjų įtakų. Vien knygos patriotizmo neišmoko (aš tuo tiesiog netikiu), nes patriotizmas, kaip ir apskritai meilė, negimsta vien žinių dėka. Taip nebūna.

Taigi, sakyčiau kad patriotizmas yra tam tikra patirtis ir ją reikia branginti, nereikia jos nuvalkioti, nereikia jos paversti viešu dalyku, kurį vartotų, kas netingi.

Man gyvenime, matyt, tiesiog pasisekė, kad reikalingu momentu, kai Lietuvoje nebuvo nei institucijų, nei galimybių tam, ko aš norėjau, atsirado galimybė tai daryti Vakarų šalyse, o šalia manęs visada būdavo labai išmintingų mano lietuvių draugų išeivių.

- Vadinasi, jūsų gyvenimas - nuolatinė  kova?

- Taip, buvo. Ir dabar yra. Tik anksčiau tai buvo jauno žmogaus kova už savirealizaciją, už įsitvirtinimą, kova už tai, kad tu taptum tuo, kuo nori tapti. Ir aišku, tokioje šalyje, kur viskas lūžo, aižėjo, kur virė kovos, tai buvo be galo sunku padaryti, todėl man pravertė daug metų, pragyventų užsienyje.

Dabar yra kitokia kova. Dabar aš esu profesorius, turiu savo universitetą  - Vytauto Didžiojo universitetą, į kurį labai noriu sugrįžti po politinės veiklos, turiu akademinį ratą savo draugų, o televizijos laidos dėka turiu tam tikrą auditoriją, kuri mane atpažįsta. Aš tapau vieša figūra ir turiu tam tikrą atpažinimą savo šalyje, to net negalėjau įsivaizduoti kažkada. Taigi reikalai pasikeitė ir man šiandien kovoti už save jau būtų smulku ir, ko gero, negarbinga.

Šiandien tai mano kova už kitus, už tai, kad Lietuva įgytų labai svarbių patirčių arba vertybių, kurios man brangios, kova už gerbiamą, perspektyvią Lietuvą Europoje.

Tačiau, aišku, tai nėra paprasta ir aš neprivalau galvoti, kad mano pasiūlyti scenarijai, idėjos turi skintis kelią be jokio pasipriešinimo. Nieko nepadarysi - reikia pakovoti už projektą, už idėjas...

Kai kas gali nenorėti ir tavo knygos. Štai parašiau visai kitokį pilietinio ugdymo vadovėlį dešimtų klasių mokiniams, bet jo nenorėjo išleisti (nors leidėjai labai troško) kai kas  ministerijoje. Man pavyko. Tai kova? Kova. Nes jeigu tu nekovosi,  jeigu numosi ranka ir manysi, kad tau stebuklingos jėgos turi padėti, nieko nebus.

Žodžiu, reikia būti pasiruošusiam pakovoti už tai, ką kalbi. Priešingu atveju tavo žodžiai atitrūks nuo gyvenimo.

- Tai gal sutiktumėte dirbti Lietuvos vykdomojoje valdžioje?

- Ten sunkiai save įsivaizduoju, nes dirbant ministrų kabinete reikalinga žmogaus patirtis, sugebėjimai. Savęs neįsivaizduoju premjero pozicijoje - esu humanitaras. Ko gero, čia reikėtų kitokio sukirpimo žmogaus - politiko, turinčio teisininko arba ekonomisto kompetencijas. Arba politiko, kuris turėtų už savęs didelę organizuotą politinę jėgą - pavyzdžiui, stiprią partiją ir autoritetą joje.

Nežinau, nežinau... Teoriškai galbūt galėčiau būti kultūros arba švietimo ministru. Galbūt. Bet aš esu nepartinis žmogus, kurį galėtų  iškelti nebent už kompetenciją. Žinoma, darbas Europos parlamente mane pavertė politiku, tam tikros patirties esu įgijęs, bet manau, kad net teoriškai svarstant tokią galimybę žiūrėčiau, su kuo man reikėtų  būti kabinete, kas būtų partneriai, kas tuo metu turėtų daugumą. Man nėra tas pats, su kuo būti: negalėčiau dirbti ministru, jei mane suptų žmonės, kurių vertybės ir nuostatos būtų man būtų giliai svetimos. Bet jei kalbama būtų apie demokratiškas patriotiškas jėgas, kodėlgi ne. Galima būtų apie tai pagalvoti.

Bet tikrai nenorėčiau galvoti apie ministro poziciją vykdomojoje politikoje vien tam, kad įsirašyčiau į savo biografiją tik tokį  faktą: buvau. Manęs tai visiškai nedomina.

Jei mano gyvenime neįvyks kažkokių netikėtų posūkių, mano normali siekiamybė,  mano troškimas yra po kadencijos Europos Parlamente grįžti į profesoriaus poziciją savo universitete ir tęsti aktyvų kūrybinį gyvenimą Lietuvoje. Gal duos Dievas, ir su televizija pavyks kažką sugalvoti. Noriu veikti Lietuvoje, dirbti, dėstyti savo universitete.