Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis: „Prieš kelerius metus medijų  meno festivaliai Lietuvoje buvo bent trys, tačiau išliko tik Šiauliuose. „Enter” - dabar vienintelis.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Jau aštuntąjį  kartą Šiauliuose įvyko festivalis „Enter” - keistu lyg kompiuteriniu pavadinimu ir propaguojančiu dar keistesnį  meną - medijų. Keistas tas festivalis: daugelio lyg ir nematomas, kai kieno itin vertinamas, turintis savo tiesiog fanatiškų gerbėjų būrį. Ir ne tik Šiauliuose - visoje Lietuvoje.

Koks tai yra festivalis, klausiame vieno iš festivalio organizatorių  - menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio.

- Medijos yra plati sąvoka, egzistuoja ir medijų filosofija, ir medijų teorija. Medijų sampratą išplėtė ir taip padarė didžiulę įtaką visai XX amžiaus antrajai pusei Marshall Mcluhan savo knyga „Kaip suprasti medijas: Žmogaus tęsiniai”.

Tai čia medijos įvardytos kaip tarpininkai tarp žmogaus ir išorinio pasaulio. Jokio skirtumo, kokie tie tarpininkai - ar informacijai perteikti, ar dar kam nors. Šia prasme net ratas yra savotiška medija: kojos skirtos vaikščioti, bet jei sugalvojamas ratas tam pačiam tikslui, vadinasi, jis yra tarpininkas tarp žmogaus kojų ir erdvės. O ir plaktukas yra tarpininkas-medija. Televizorius - tarpininkas, nes padeda mūsų akims pamatyti tai, kas yra už horizonto: sėdėdami ant patogių sofų namuose mes matome, kas vyksta pavyzdžiui, Afganistane. Mobilieji telefonai yra mūsų ausų tęsiniai, kompiuteriai - smegenų...

Taigi medijos apima ir informatiką, ir skaitmenines technologijas, ir archeologinius radinius, raštą, keramiką, kuri irgi įveikė laiką ir erdvę su savo įspaustais hieroglifais, ir daug ką kita. Tai galima vadinti medijomis, kaip ir daro medijų menininkai, savo kūrybai naudojantys viską.

Štai mūsų  „Enter” festivalis iš pradžių buvo skirtas videomenui, kuris tuo metu buvo įdomi naujovė ir kurį norėjome miestiečiams pristatyti. Paskui išplito kompiuteriai, atsirado skaitmeninės technologijos ir visa tai pradėta naudoti meninei kūrybai. Tada mes ir pagalvojome: yra nauja tikrovė, naujos meninės priemonės - nauji tarpininkai, reikia dabar tai išsamiau pristatyti ir jaunus menininkus skatinti dirbti su jomis. Taip gimė medijų meno festivalis, kurio tikslas - palaipsniui supažindinti su visa medijų menų įvairove, su tai, kas vyksta pasaulyje, kas vyksta Lietuvoje.

Festivalis nėra pramoginis renginys, nes prasideda teorine konferencija - sukviečiami tos srities specialistai ir mes svarstome vieną ar kitą temą. Šių metų tema - garsas. O kas yra garsas? Paprasčiausias triukšmas? Ir taip galima suprasti. O galima suprasti, kad garsas sukuria mus tokius, kokie mes esame - įsispraudusi į sielą kažkokia melodija mus verčia vienaip ar kitaip pasielgti, lemia mūsų gyvenimą ir mirtį net. O kur dar ultragarsai, mūsų kūnų vibracijos? Bet svarbiausia garso teorijoje, garso filosofijoje tai, kad mūsų garso aparate jau viskas yra sukurta gamtos, viskas, ką mes tik dabar bandome įsisavinti šiuolaikinėmis garso technologijomis.

Festivalis tam ir buvo skirtas - ir konferencija, ir trijų dienų eksperimentinė  paroda, kur buvo tik projektų pristatymas, nes ją būtų  technologiškai sunku mėnesį išlaikyti. Tam ir buvo buvo sukviesti jauniausi ir vyresni Lietuvos miestų menininkai - Lietuvos dailės akademijos studentai ir dėstytojai, Šiaulių menininkai.

Man labiausiai patiko, kad mūsų vyresnės kartos dailininkai į festivalį  įsijungė ir sukūrė puikiausių kūrinių - ir Vidmantas Zarėka, ir Jonas Vaitkevičius. Tomas Andrijauskas parodė labai įdomią instaliaciją, Andrius Grigalaitis - „Kalbantį medį”. Pasirodo, mūsų menininkai, specialiai nestudijavę tos meno srities, kuri šiaip yra dėstoma Europos medijų akademijose, moka įdomiai reaguoti į iššūkius. Pasirodo, turime pajėgų, originali idėja gali sulaukti rezonanso. Beje, taip buvo atsitikę su metalo laužo pleneru „Kontrapunktas”, kur menininkai grafikai,  tapytojai taip įsijautė, kad sukūrė puikiausių skulptūrų. Gaila tik, kad šis  projektas žlugo.

- Ar „Enter” festivalis nuo pat pradžių  buvo orientuotas į šiauliečius menininkus, ar jau iškart - į visos Lietuvos kūrėjus?

- Pirmųjų  renginių dalyviai dažniausiai būdavo ne šiauliečiai, nes čia dar niekas tokių menų, kaip video-, nekūrė. Mes kviesdavome jaunus kino ir video- menininkus iš Vilniaus, net iš Paryžiaus, kviesdavome videomeno teoretikus. Jie skaitydavo paskaitas, mes rodydavome filmus ir aiškindavomės, kas yra ta nauja meno rūšis, su Šiaulių menininkais, studentais. Juolab kad tuomet universitete dar nebuvo net audiovizualinio meno katedros.

Vyresnė  menininkų karta, aišku, sakė, kad tai yra visiška nesąmonė, nes kaip video- gali būti menas. Todėl dar labiau norėjosi įrodyti, kad kaip tik yra priešingai, supažindinti su kintančia meno samprata ir atsirandančiomis meno rūšimis.

Taigi dabar visi „Enter” renginiai yra orientuoti ir į svečius, ir į vietinius - tam, kad bendrautų tarpusavyje, kartu kurtų  ekspozicijas, kad keistųsi informacija, nes tai yra pats veiksmingiausias kelias meno pasaulyje norint, pavyzdžiui, sustiprinti Šiaulių pozicijas.

Todėl mūsų  didieji šiuolaikinio meno projektai „Enter”, „Virus”  kartu yra ir edukaciniai, nes šiuolaikinis menas Šiauliuose nefunkcionuoja kaip visavertis, savaime suprantamas dalykas, nes šiuolaikinis menas nėra paprastas dalykas, o kaip tik sudėtingas - todėl į jį reikia nuolat gilintis. Tai gyvas procesas.

O mūsų  renginiai ir yra to proceso atspindžiai.

- Vadinasi, festivalis orientuotas vis dėlto į  jaunus menininkus.

- Mes jau seniai praradome viltį perauklėti senąją menininkų kartą ar ją pakeisti, todėl visą energiją ir laiką atiduodame jauniausiems. Todėl kuriame edukacines medijų programas patiems mažiausiems vaikams - „Menopolio” programa skirta dešimties-dvylikos metų vaikams, su kuriais garsūs menininkai kuria eksperimentinį kiną.

O tai yra todėl, kad vieną kartą supratome - nėra ko pataikauti ir gaišti laiko su jau nusistovėjusiais skoniais, su sukratytu požiūriu į  tai, kas yra menas - turiu omeny, su vyresne karta. Jų yra savi žaidimai, o mes nenorime stovėti vietoje, mes norime tiesiog ugdyti auditoriją - jauną, imlią ir kartu kūrybišką - ir į tą ugdymą integruoti visas šiuolaikines technologijas. Todėl ir jauna yra ta publika. Publika, užaugusi jau prie kompiuterio, kuri jau yra virtualios kultūros dalis. Todėl ir tokia visų mūsų festivalių nuotaika - jaunatviška. Nors primenu, kad labai gražiai į garso meno parodą integravosi ir mūsų klasikai. 

Vadimo SIMUTKINO nuotr.