Penki etnografiniai regionai: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija (Sūduva) ir Mažoji Lietuva dalija visai nedidelę valstybę. Mūsų šalis spalvinga ir įdomi – tai paliudijo Etnografinių regionų metai. Kuo mes esame išskirtiniai ir kaip šitie metai pasirodė? Kuo gera gyventi savame krašte? Kartais atrodo, kad Šiauliai – tarsi užburtas miestas, kuriame dedasi keisčiausi dalykai. O gal magiški Šiauliai ir dėl to, kad čia susiduria du skirtingi etnografiniai regionai – Aukštaitija ir Žemaitija.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Dina RAKAUSKIENĖ

Šiauliai etnografinių regionų sandūroje
Etnologė Diana Martinaitienė, l. e. Šiaulių kultūros centro direktoriaus pareigas, kalbėdama apie Etnografinių regionų metus atvirauja: tam tikriems paskelbtiems metams organizuoti specialius renginius yra sudėtinga, nes paprastai dirbama pagal jau numatytą planą. Tad prireikia dar papildomų resursų ir t. t.
„Dauguma Šiauliuose vykusių etnorenginių buvo priderinti Etnografinių regionų metams. Vienas ryškesnis projektas bent jau Kultūros centre yra „Saulės takas“: vyko įvairių etnografinių regionų dainų, šokių mokymai, du pavakarojimai – vienas skirtas pietinei Lietuvai, kitas – aukštaičiams ir žemaičiams“, – sako D. Martinaitienė. Tai buvo proga šiauliečiams tolimesnius kaimynus pasistudijuoti, atsigręžti, išmokti jų dainų ar šokių, papročių.
Kuo išskirtinis mūsų regionas? Šiaulių mieste ir apylinkėse aukštaičiai su žemaičiais bei jų tradicijos persipina. „Tradicijos – persipynusios ir negali sakyti, kad jeigu čia taip rengiasi, tai būtinai taip pat ir dainuoja. Pati užrašinėjau netoli Šeduvos dainas ir buvo labai įdomu: dainų melodijos absoliučiai žemaitiškos, o dainuojama aukštaičių tarme“, – sako D. Martinaitienė ir priduria, kad kartais ir toje pačioje šeimoje gali stebėti visiškai tradicijas.
Folklorininkas, folkloro ansamblio „Salduvė“, ansamblio „Saulė“ vadovas Darius Daknys patikina, kad šiemet šiauliečiai susipažino su kitais regionais ne tik „Saulės žiedas“ festivalyje-konkurse, bet ir folkloro šventėje „Atvažiuoja žolynai“. Kuo stebisi užsieniečiai, išvydę, išgirdę Lietuvos krašto šokius ir dainas? „Jie stebisi tuo, kad pas mus išliko labai tradicinės dainos, atliekamos be muzikinio pritarimo, stebisi senąja muzikavimo tradicija – sutartinėmis, kurios atliekamos ne tik dainuojant, bet ir muzikuojant skudučiais, ragais ar kanklėmis“, – teigia D. Daknys.

Metai baigėsi, etnokultūrai dėmesys nesibaigia
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje be kitų renginių, parodų skirtų Etnografinių regionų metams, vykdytas projektas „Šiaulių krašto padavimai“. Jo metu ilgametė Šiaulių universiteto tautosakos, etnokultūros dėstytoja, kraštotyrininkė Rūta Stankuvienė surinko ir bibliotekai perdavė 244 padavimus apie gamtos ir kultūros objektus, esančius Šiaulių apskrityje. Dalis padavimų užrašyta tarmiškai, kai kurie iš jų dar niekada nepublikuoti. Tarmė ir kalba paprastai aiškiai pasako, kas tu esi, iš kur kilęs.
Etninės kultūros globos tarybos sekretoriato vadovas, Tarybos pirmininkas Virginijus Jocys
sako, kad kalba nėra pagrindinis dalykas, leidžiantis tiksliai žinoti savo tapatybę, nors atrodo, kad ji kur kas stipriau identifikuoja lietuvį, gyvenantį užsienyje.
„Pusė milijono už Lietuvos ribų. Ir jiems labai svarbi tapatybė. Kartais senukas angliškai kalba, bet puikiai šoka ir liaudiškus šokius, ir žino kalendorinius papročius. Tai irgi šių dienų reliktas“, – sako V. Jocys.
Ir vis dėlto visoje Lietuvoje vyko gražių dalykų – net ir kultūros renginiai atsisuko į Etnografinių regionų metus – štai net ir spektakliuose sužaista su tarmėmis, vyko žygis per Lietuvą žemaitukais – nacionaline Lietuvos veisle ir kt.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė Laima Kelmelienė teigia, kad net ir Šiaulių krašto tautodailininkai, kurių yra per 400, mėgsta griežtai pabrėžti, kokiam etnografiniam regionui priklauso – tai jie parodo ir savo apranga, o ir iš jų darbų aišku, ar autorius – žemaitis ar aukštaitis. Savo ruožtu Šiaulių tautodailininkų bendruomenė taip pat surengė respublikinę tautodailės parodą, kurioje galėjai įvertinti regionų skirtybes kaip dermę: ir žemaitiškas užsispyrimas, ir aukštaitiškas santūrumas čia puikiai derėjo ir sutarė.
„Metai eina į pabaigą, bet iš tikrųjų viskas tęsiasi“, – taip apie etnokultūros puoselėjimą pas mus sako L. Kelmelienė.

Metų lūkesčiai ir identiteto svarba
Muzikologė, radijo ir TV laidų vedėja Zita Kelmickaitė patikina, kad etnografinių regionų metai be jokios abejonės pasiteisino. „Tai yra suaktualinimas, priminimas žmonėms, iš kur tu esi. Ir atsiranda tam tikras pasididžiavimo jausmas, netgi tam tikra „kova“ tarp etnografinių regionų. Tu nori būti galbūt „mandresnis“ už aukštaitį, o žemaitis nieku gyvu nenusileis dzūkeliui ir panašiai“, – sako Z. Kelmickaitė.
Kodėl mes turime mylėti savo etnokultūrą? „Pirmiausia žmogus turi pažinti, iš kur jis yra atėjęs, kas jis yra. Jeigu žmogus nekelia sau tokio klausimo ir jaunas žmogus dar tarsi susimąsto, o kodėl reikia kelti tokį klausimą, tai aš duočiau diržo jo tėvams“, – sako Z. Kelmickaitė. Ką belieka pasakyti: jei tėvai neišmokė savo atžalos nuo mažų dienų suprasti, kad jis yra išdidus aukštaitis arba tvarkingas suvalkietis, kad jis yra dainingasis dzūkas, gal užsispyręs žemaitis, turintis gilias šaknis, kultūrinį identitetą ir galintis pasididžiuoti savu kraštu, tai jau problema.
Z. Kelmickaitė prisimena nacionalinę ekspediciją „Nemunu per Lietuvą“, kurios metu televizijos žiūrovams pasakota apie nepaprastą Lietuvos kraštovaizdį, istoriją, regionų etnokultūrines tradicijas ir virtuvę.
„Pasižiūrėkite, kaip per nacionalinę ekspediciją žmonės atrado Mažąją Lietuvą. Žmonės bando atgaivinti savo šišioniškių tarmę, kurios jau nebėra, nes stengiasi būti kuo nors ypatingi, kad matytųsi krašto savastis. Ir šiandien drįstu pasakyti: kai buvau Tel Avive su filmavimo grupe, žydai sakė – nemokame savo kraštu didžiuotis. Mes kažkodėl susigūžę, kažkodėl tarsi bijome ištarti: „Taip, aš esu žemaitis, taip, aš esu suvalkietis, taip aš tuo didžiuojuosi.“ To pasididžiavimo visiems trūksta. Kai šiandien jaunas žmogus sugeba nueiti į makdonaldą ir tai laiko pasididžiavimu – man tokio vaiko gaila. Kaip man jo gaila, nes juo niekas nepasirūpino, kad niekas jam neįdėjo jo krašto didybės, jam niekas neįskiepijo žinojimo, kur jis yra. Aišku, mes negrįšime nei į XIX nei XVIII a., bet mes turime kūrybiškai pritaikyti tėvų paliktus nepaprastai svarbius, didelius dalykus“, – aiškina Z. Kelmickaitė.

Šiauliuose darbuojasi ir maloniai stebisi
Nuo pat pirmojo tarptautinio folkloro konkurso-festivalio „Saulės žiedas“ Z. Kelmickaitė yra komisijos pirmininke ir tuo džiaugiasi. Festivalis-konkursas ne tik labai pamėgtas šiauliečių, bet ir gerai žinomas už Lietuvos sienų. Tik jau nemanykite, kad jaunajai Lietuvos kartai neįdomios savos šaknys.
„Matau, kaip keičiasi požiūris. Jis neprastėja – atvirkščiai, jis gilėja. Aš matau daugiau jaunų žmonių, kurie yra susidomėję tradicine kultūra. Labai smagu, kad yra tokių žmonių, kaip broliai Zigmas ir Zenonas Ripinskiai. Manęs niekas tiek daug nėra terorizavęs, kaip Ripinskiai: kas tik įvyksta Šiauliuose, jie tuoj pat skambina ir sako, kad gali būti labai įdomu, gal galima visai Lietuvai parodyti. Jie serga už savo kraštą. Ir ką jūs galvojate? Aš jiems ir paklūstu“, – sako Z. Kelmickaitė, pridurdama, kad štai šiems žmonėms rūpi, jog šiauliečiai būtų parodyti.
„Ir iš tikrųjų tu matai, kad tada Šiaulių žmonės pakelia galvas. Man labai smagu, kad Albertas Martinaitis, Diana Martinaitienė yra žmonės, kuriems rūpi, kad vaikai nesibastytų, kad tradicijas pažintų. Aktyvumas duoda savų vaisių. Aš suprantu, kad kitą kartą ir rankos nusvyra, bet suprantate, atsidavimas, tikra meilė savam kraštui iš tikrųjų žmogui suteikia sparnus – šiaulietis pasijunta visagalis, orus savo krašto, savo žemės žmogus“, – teigia muzikologė.
Nors metai baigiasi, pasak Z. Kelmickaitės, įgytas pagreitis, išpurenta dirva nesibaigia. „Kiek daug vaikų, dainuojančių mokyklose! Jie nori šokti, dainuoti, pažinti, nori pasigaminti. Ir nesuraukia nosių, kaip šiandieninės panelės devyniolikmetės rauko, kurios mano, kad taip bus kuo nors įdomios. Nebus, nes jos net neturi savo krašto nuostatos“, – sako muzikologė.
Jos teigimu, multikultūrinė visuomenė bus įdomi tik tada, kai kiekviena kultūra skleisis kaip atskiras žiedas. „Bet niekas pasaulyje dar neišrado tokio žiedo, kuris kvepėtų vienodai ir Afrikoje, ir Lietuvoje, ir Amerikoje ar Ispanijoje. Kiekvienas žiedas yra įdomus toks, kurį subrandina ta žemė. Ir užtat šiais metais į dirvą įkritęs grūdas, galimybė būti savo krašto žmogumi yra didžioji Dievo dovana kiekvienam. Ir ne senų žmonių šiandien prerogatyva tai saugoti. Šiandien tai užduotis jaunam žmogui. Mūsų tikslas – kad jaunas žmogus sugebėtų atverti akis į savo kraštą. Kad sugebėtų širdimi imti tai, kas yra labai gera ir kad savo jaunomis rankomis sugebėtų pakelti labai didelį visos tautos darbštumo, kūrybingumo, dainingumo vainiką“, – teigia Z. Kelmickaitė.

Z. Kelmickaitė pasigenda lietuvių didžiavimosi savo šaknimis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

D. Martinaitienės teigimu, mūsų mieste nuolat vyksta folkloro renginiai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

L. Kelmelienė galėtų išvardyti daugybę mūsų krašto perliukų – tautodailininkų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.