facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Artėjant abitūros egzaminams pagalbos prireikia ir tiems, kurie daug mokosi, ir tiems, kurie pajunta sąžinės graužatį dėl tuščiai mokyklos suole prabėgusių metų. 
Vadimo SIMUTKINO nuotr.  



Zita KATKIENĖ

Negailestingai tirpsta laikas ruoštis pirmajam gimtosios kalbos egzaminui, kurį abiturientai laikys jau pirmadienį. Stresas, baimė, nerimas - dažnas šių metų dvyliktokų palydovas. Juliaus Janonio gimnazijos psichologė Rasa Slonskienė pastebi, jog ruošimosi egzaminams laiku dažnas neišvengia problemų ir ieškančių mokyklos psichologo pagalbos padaugėja. Vieni abiturientai prašo psichologo patarimo, kaip įveikti stresą ir baimę, dėl kurių gali užsimiršti ir tai, kas išmokta. Tačiau esama ir tokių abiturientų, kurie psichologės klausia: „Ką man daryti, aš nejaučiu jokios baimės, ar tai blogai?”

Ko neprivalgei - neprilaižysi

Darbas mokykloje ir kasdienis bendravimas su vaikais - ne tik patirtis, bet ir galimybė stebėti  moksleivių elgseną, reakciją į stresą bei kitus gyvenimo reiškinius. Vaikų psichologė Rasa Slonskienė pastebi, jog ne tik paskutinėmis dienomis prieš egzaminus, bet ir beveik visus paskutiniuosius rengimosi egzaminams metus išryškėja dvi abiturientų reakcijų tendencijos į artėjančius egzaminus. Vieni jų nejaučia jokios egzaminų baimės, o antrieji, kurie labai jaudinasi, išgyvena ir stresuoja dėl artėjančių egzaminų.

Tarp tų, kurie nesibaimina dėl egzaminų, taip pat yra kelių tipų žmonės. Vieni, pasak psichologės, tie, kuriems dar gali būti diagnozuotas ir „tingėjimo sindromas”. Šių vaikų žinių bagažas nedidelis, jie mažai mokėsi ne tik prieš egzaminus, bet ir pastaruosius dvylika metų. Stiprios psichikos vaikai ir realiai vertina savo situaciją: „Ko neprivalgei - neprilaižysi”, - sako sau ir pasikliauja likimu, nepuola į stresą ir neviltį.

Yra ir antroji grupė abiturientų, kuriems egzaminai nekelia jokios baimės. Tai ne tik psichologiškai stiprūs, aukštos savimonės jaunuoliai, bet ir nuveikę labai daug, kad jaustųsi savimi pasitikintys. „Aš padariau viską, ką galiu, ir viską padarysiu per egzaminus”, - mąsto toks abiturientas ir neabejoja savo jėgomis. Šiems moksleiviams psichologo pagalbos nereikia, nes jie ne tik neturi psichologinių problemų, bet ir patys žino, kad yra stiprūs. Tiesa, anot psichologės, yra buvę ir taip, kad būtent toks vaikas, kuris daug žino, moka ir supranta, ateina į kabinetą ir sako: „Aš pradėjau išgyventi dėl to, kad nesijaudinu dėl egzaminų”.

Mažas stresas, pasak psichologės, tikrai nekenkia ir net labai reikalingas. Nes stimuliuoja, padeda sukoncentruoti dėmesį, sustiprina ir fizinių, ir dvasinių jėgų rezervą, esantį mumyse.

Tačiau prieš egzaminus daugiausia esti tokių, kurie stresuoja pernelyg daug. Psichologė  Rasa Slonskienė pastebi, jog didžiausią egzaminų  baimę jaučia tie, kurie labai daug mokosi, bet jau mokyklos suole yra patekę į perfekcionizmo pinkles - jie siekia tik aukščiausio rezultato ir niekada sau neatleistų, jei gautų mažiau nei 80 balų.

Tarp tų, kuriuos užvaldė  egzaminų stresas, yra ir tie, kurie tik dabar nubudo iš  „letargo” miego. „Jie ketverius metus gimnazijoje nieko neveikė, o dabar jau gailisi, kad nieko neišmoko, nes dabar jau nenori likti be nieko”, - sako psichologė, prisiminusi tuos, kurie taip ir sakė, atėję į kabinetą: „Iki egzaminų liko tik dvi savaitės, o aš nieko nemoku. Padėkite man”. Deja, psichologė čia nieko padėti negali, nes žinių, pasak R. Slonskienės, joks psichologas neįkrės. Net ir įveikti kaltės jausmą, kad  metai mokykloje praėjo tuščiai, psichologė nepadės įveikti, nes šis jausmas gali persekioti labai ilgai - ne tik tada, kai draugai sėkmingai laikys egzaminus, bet ir tada, kai jie studijuos, įgis profesijas.

Išsiaiškinti stresorius

Psichologo darbas - padėti moksleiviui suprasti, ar jis atsparus stresui, kurio egzaminų  laikotarpiu nestinga. R. Slonskienė siūlo testą, padėsiantį  tai išsiaiškinti.

Atsparumo stresui testas

* Ar miegate 7-8 valandas?

* Ar turite draugą, kuris jums padėtų sunkią minutę?

* Ar reguliariai sportuojate?

* Ar rūkote?

* Ar vengiate svaigiųjų  gėrimų?

* Ar mokate disponuoti savo pinigais?

* Ar jūsų įsitikinimai tvirti?

* Ar reguliariai lankotės kine arba teatre?

* Ar gera jūsų sveikata?

* Ar dalijatės su artimaisiais žmonėmis savo jausmais ir rūpesčiais?

* Ar liekate ramus ginčo metu?

* Ar valgote ramiai ir neskubėdamas?

* Ar mokate racionaliai panaudoti savo laiką?

Teigiami atsakymai į  klausimus rodytų jūsų atsparumą stresui, kurį  galima padidinti taikant atsipalaidavimo pratimus. Psichologui, pasak R. Slonskienės, svarbiausia išsiaiškinti, kodėl kyla stresoriai. Tam psichologė naudoja specialų pratimą, kurio metu reikia sąžiningai atsakyti į klausimus: kokį pažymį abiturientas tikisi gauti iš egzamino ir kiek jam yra pasirengęs. Neretai paaiškėja, kad reikalavimai ir norai esti labai dideli, tačiau resursų jiems įgyvendinti nepakanka. Moksleivį užvaldo sąžinės priekaištai, gėda prieš draugus, kurie mokyklos suole dirbo atsakingiau ir pareigingiau.

Stresas neįveikia atsakingųjų

Anot psichologės R. Slonskienės, labai svarbu, kad stresas neužvaldytų ypač to žmogaus, kuris atsakingai dirba ir mokosi, nes rezultatas gali  būti atvirkštinis. Psichologė pastebi, jog stresą lengviau sugeba įveikti tie, kurie nevengia atsakomybės, kurie geba save priimti tokį, koks yra, kurie stengiasi laiku tvarkyti visus reikalus patys ir mažai yra valdomi kitų - jiems nei tėvai, nei mokytojas nenurodinėja, kada ir ką turi atlikti, ką planuoti, kokius vertinimus gauti.

„Tas moksleivis, kuris iki šiol buvo kontroliuojamas ir globojamas, jaučia didžiulį stresą vien dėl to, kad jam reikės vienam nueiti į kitą mokyklą, kur laikomas egzaminas”, - pastebi psichologė.

Kad svetimoje aplinkoje ir naujoje situacijoje moksleivis nepatirtų netikėto streso, tam reikia ruoštis iš anksto. Stresą, pasak psichologės, dažniausiai sukelia ne realybė, kuri žmogaus laukia, bet mintys apie realybę, apie artėjantį įvykį - egzaminą. Pasak R. Slonskienės, jei žmogus šiandien sužinotų, kad reikia laikyti egzaminą, jis be jokios baimės į jį nueitų. Deja, moksleivį, laukiantį egzaminų, „išminties” moko ne tik vyresnieji draugai, bet ir tėvai, jau laikę egzaminus. Dažniausiai vaikai gąsdinami egzaminais, nes tėvai nori, kad vaikas kuo daugiau mokytųsi. Nuo to stresas tik didėja.

Psichologė pastebi, jog lengviau stresą įveikia tie moksleiviai, kurie mokosi kitoje mokykloje - dailės ar muzikos, kurie sportuoja ir turi sportinių pasiekimų. Sportas, pasak psichologės, geriausias būdas atsipalaiduoti, tad pradėti bėgioti, mankštintis galima ir egzaminų laikotarpiu.

Stresas įveikiamas

Tik nedidelis stresas yra pagalbininkas per egzaminus. Didesnį stresą, peraugantį į egzamino baimę, reikia įveikti. Psichologė žino, jog dažnas renkasi ir lengviausią kelią - geria medikamentus. Tačiau šiai pagundai reikia nepasiduoti, nes nerimą mažinantys vaistai didina mieguistumą. Kiti renkasi darbingumą didinančius medikamentus, bet ir jie gali tik pakenkti, nes šių medikamentų stimuliuojantis poveikis yra trumpas. Vėliau organizmas išsenka ir žmogus suglemba, niekas nebelenda į galvą. Kas bus, jei išsekimo būsena apims viduryje egzamino, nereikia spėlioti - abituriento laukia nesėkmė.

Labai svarbus ir mokymuisi pasirenkamas būdas. Nustatyta, jog tie, kurie mokosi vieni ir tik skaitydami, įsimena mažiausiai - tik 10 proc. naujos informacijos. Apie 20 proc. naujos informacijos įsimenama, kai ji išgirstama, kai paaiškinama. Apie 30 proc. išlieka atmintyje, kai nauja medžiaga demonstruojama. Apie 50 proc. informacijos įsimenama, kai mokantis perskaitoma, išgirstama ir matomos vaizdinės priemonės. Tam, pasak psichologės, reikia mokytis ne vienam, bet keliese.  Maksimumas - apie 90 proc. informacijos įsisavinama, kai perskaitoma, išgirstama, matoma darant, paaiškinama kam nors kitam ir daroma pačiam. Yra įrodymų, kad mokinys mokiniui gali daug geriau paaiškinti, nei mokytojas. Kai mokinys jaučia, kad žino daug ir nekelia maksimalių reikalavimų - nesibaimina net ir dėl to, kad gaus žemesnį pažymį. Jam svarbiausia - žinios, kurios išlieka ir kurios pravers gyvenime.

Kitas pasirenka gerą  būdą stresui įveikti - žinodamas, kad niekas neįsimena 100 proc. informacijos, jis suklaidina protą, teigdamas, kad  tik 25 proc. pastangų lieka atmintyje ir nesibaimina, kad dirbo mažai. Tada  ir nerimas, ir nesėkmės baimė mažesnė.

Būtina, pasak psichologės, skirti stresą nuo pervargimo ir baimę nuo tingėjimo. „Gali kvėpuoti ir medituoti pačiais tobuliausiais būdais, bet baimė nepraeis, jei galvoje - tuščia”, - sako psichologė.

R. Slonskienė abiturientus skirsto į dvi grupes - A ir B tipo žmonės. Daugiau streso varginami yra A tipo žmonės, nors šio tipo žmonės dažniausiai yra lyderiai, vadovai. Šie žmonės visada kažką veikia, nuolat skuba, reikalauja iš savęs tobulumo, trokšta garbės. Iš jų užauga darboholikai, nes ir žaisdami jie dirba ir sprendžia svarbius dalykus.

B tipo žmonės nelinkę  konkuruoti, neįsitempę, normuoja veiklą, derina poilsį su darbu, santūrūs, ramūs, pasitiki kitais ir patenkinti savimi. Jie moka mėgautis laisvalaikiu, pramogomis.

Tačiau įgimtos savybės gali būti lavinamos ir žmogus gali keistis. Tai priklauso nuo to, ko žmogus nori - jei A tipo žmogus nuspręs, kad jis nori laimingo ir harmoningo gyvenimo, jis gali užsiimti saviaukla ir keisti savo požiūrį į darbą, pareigas, atsakomybę. Jei B tipo žmogus nori siekti karjeros ir tapti lyderiu, jam teks ugdyti valią, kantrybę. Tam, pasak specialistės, yra įvairios technikos, kurias įsisavinęs žmogus pajėgia įveikti savo prigimtį.

Pratimai, padedantys įveikti stresą

Kalbėjimas liežuviu

Raskite kokią nors ramią  vietelę. Atsistokite, kad galėtumėte judėti ir gestikuliuoti. Užsimerkite. Pradėkite kalbėti nesuprantama kalba, skiemenimis: uš, ūū, ach, eoeolala... Tai darykite dešimt minučių. Į savo kalbą įdėkite šiek tiek energijos ir jausmų. Kalbėdami šia kalba-nekalba pasakokite apie savo baimes, skausmą, viltis, išdavystes. Pastebėsite, kad lengva kalbėti neaiškiai, tačiau visai nelengva neaiškiai mąstyti. Šis pratimas puikiai tinka atsikratyti užgniaužtos baimės.

Kvėpavimas pilvu

Kvėpavimas pilvu per penkiolika ar dvidešimt minučių turėtų sustabdyti panikos priepuolius. Pastebėkite, kad pasirodžius pirmiesiems simptomams, kvėpuojate viršutine krūtinės dalimi. Kad išvengtumėte bauginančių simptomų (svaigulio, baimės nualpti) turite pakeisti kvėpavimo būdą. Tam reikia nukreipti orą į pilvą ir pradėti kvėpuoti visais plaučiais. Tai darykite taip: nuleiskite pečius ir atpalaiduokite nugarą, nusišypsokite. 2. Vieną ranką uždėkite ant krūtinės, o kitą - ant pilvo. 3 Lėtai ir palengvai penkias sekundes alsuokite pro nosį. Stenkitės, kad krūtinė nejudėtų. Jūsų pilvas išsipūs ir kvėpuosite pilnais plaučiais. 4. Sulaikykite kvėpavimą ir suskaičiuokite iki penkių. 5. Vėl per penkias sekundes iškvėpkite švilpimo garsu. Atkreipkite dėmesį, kaip iškvepiant susitraukia pilvas ir kaip jis išsipučia įkvepiant.

Mintis, pasak psichologės, pati didžiausia streso gimdytoja. Kai moksleivio neapleidžia mintys: „Aš ne viską moku... Man nepasiseks... Viskas bus blogai”, - jis neišvengs streso. Kai pradeda kankinti neigiamos mintys, psichologė pataria mokytis jas nutraukti žodeliais: „Stop, gana, užtenka”.  Garsiai arba tyliai ištartas stabdantis žodelis pajėgia sustabdyti mintis. Tada reikia mintis užpildyti kita mintimi. Geriausia paniūniuoti kokią vaikišką dainelė „Opa-opa-o- pa- pa, buvo žirnis su pupa”. Kai mintys užimamos kita mintimi - nebelieka vietos nerimą keliančiai minčiai ir pasijuntama geriau.

Reikia mokėti nuvyti nerimą, apimantį prieš pat egzaminą. Psichologė pataria tokiam žmogui, kurio galvoje sukasi tik viena mintis: „bijau, neišlaikysiu”, nukreipti dėmesį į aplinką -  gatve važiuojančias mašinas, šaligatviu einančius žmones. Tai padeda nustumti mintis ir susigrąžinti ramybę.

Sėkmė priklauso ir nuo to, kaip sprendžiamos užduotys, atliekami testai. Psichologė  pataria pirmiausia atlikti lengvesnes užduotis, paskui sunkesnes ir tik pačiame gale spręsti tas, kurioms reikia daugiau laiko, reikės pagalvoti.

Net ir tada, kai visos užduotys baigtos, o laiko dar yra, patariama neskubėti išeiti iš salės, bet dar ir dar kartą pasitikrinti, ar neįsivėlė kur žiopla klaida. Deja, jos labai dažnai nulemia rezultatą. Net ir tuo atveju, kai atsakyti į klausimą negalite, patariama atsakyti tiek, kiek žinote, kiek prisimenate. Dažnai ir neišsamus atsakymas yra vertinamas.

Tuo atveju, jei jau sėdite suole su užduotimi rankoje, bet nesiseka jos suvokti, nes iš  baimės negalite sukoncentruoti dėmesio - neišsigąskite. Psichologė  pataria pradėti skaityti užduotį skiemenimis, lėtai, sutelkiant dėmesį tik į vieną skiemenį. Tai padeda nusiraminti. Po to dėmesį perkelti į kokį nereikšmingą tašką - sieną, langą. Kai dėmesys sugrįžta, vėl skaitykite užduotį iš pradžių įprastai ir   ją suprasite.  
 

 
Į viršų