Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Vasario pradžioje kalbinto šiauliečio menininko Eduardo Juchnevičiaus nuotaikos buvo minorinės: buvo ką tik grįžęs iš ligoninės, tad nenuostabu, kad net save vadino blogiečiu.

Tačiau iki gegužės žymiojo dailininko nuotaikos akivaizdžiai pagerėjo. Ir tam buvo priežasčių: vasario pabaigoje Eduardui Juchnevičiui skirta prestižinė Lietuvos Respublikos vyriausybės kultūros ir meno premija, Šiaulių „Laiptų” galerijoje atidaroma jo personalinė retrospektyvinė paroda...

Bet kai „Laiptų” galerijoje prie Eduardo Juchnevičiaus, apsupto žurnalistų, per keturis metrus priartėjo jo senas bičiulis aktorius Vladas Baranauskas pasisveikinti, dailininkas nutraukė interviu ir kiek užvertęs galvą paklausė: „Kas atėjo? Aš neįžiūriu - matau, kad vyras, ir viskas”.

Tad Eduardas Juchnevičius buvo vienintelis savo parodos atidaryme, kuris parodos nematė, tačiau apie viską kalbėjo - tik savotiškai: ironiškai, asociatyviai, „a la Juchnevičius”. Kaip ir savo kūryboje.

- Aš  pats nemačiau ir nematysiu tos parodos. O juk aš sujungiau tapybą  ir grafiką - galima pasakyti. Ta tapyba labai kontrastinga: mėlyna, raudona, geltona - labai ryškios spalvos šalia.

Turbūt ne erelio žvilgsnis pas mane buvo visą laiką. Kai aš gimiau, sakė motina, mano akys buvo užpūliavusios, tai turbūt dėl to aš toks.

Nors vidurinėje mokykloje nenešiojau akinių, paskui pradėjau - nieko baisaus akiniai. 0,7, 0,8 mačiau, vadinasi, sudėjus pusantro buvo, todėl su akiniais aš galėjau ir motociklą vairuoti. Tik anksčiau matydavau daugiau, skaičiau. Dabar aš be akinių - nepadeda. Nupirko tai man diktofoną su kryptiniu mikrofonu...

- Kiek esate surengęs autorinių parodų? 

- Kelinta paroda - neskaičiavau. Ričardas Jakutis suskaičiavo: atseit asmeninė dvidešimta, o penkiasdešimta - bendra. Po dešimt reikia numesti. Vadinasi, čia dešimta autorinė paroda.

- Kodėl numesti? Iš kuklumo?

- Aš  ne kukluolis koks nors. Kuklienė buvo rusų kalbos mokytoja 1-ojoje vidurinėje...

- Kokio laikotarpio darbus pristatote šioje parodoje?

- Nemačiau aš tų darbų - juos sūnus Saulius ir Ričardas Jakutis („Laiptų” galerijos darbuotojas, - red. past.) atrinko, o kažkas buvo sponsorius - atvežė.

O grafiką  jie ten atrinkinėjo su Edmundu Birgėla (žinomu Šiaulių grafiku, - red. past.). Na, grafikos čia nedaug yra. Paskui pieštukas yra. Su tokiu rėmeliu. Tą rėmelį aš išpjoviau iš popieriaus, uždėdavau jį ir trindavau pirštų galais pieštuko nuolaužas...

Akvarelės  čia yra tik aštuonios, nors pačiame gale keletą metų  aš dirbau tik akvareles - taip pigiau. Jų iš viso yra iki šimto. Darydavau dėl savęs. Eskizai buvo pieštuku padaryti ir aš kartojau tuos darbus. Kai kuriuos. Pavyzdžiui, Šventojo Roko šuo yra čia - tokį sūnus Martynas turėjo: juodą karališką spanielį... Kitas šuo yra spalvotoje knygutėje, kur dailininkų sąjunga išleido, ar ką. Aš kad jau pradedu ką, tai ir užbaigiu.

Dar visus savo darbus nufotkinau.

- Šie darbai iš jūsų asmeninio archyvo?

- Dirbtuvę  aš padovanojau antram savo vaikui - Martynui. (Tai mūsų  su žmona Dalia vaikas.) Tai jie ten kažkokius mano darbus sukėlė iš rūsio, uždengė, nes pavasarį rūsy šlapia - aš ant tokių lenčikių sudėdavau darbus. Nors tapyba, kartonas, nuo drėgmės nelabai nukenčia.

- Tai „Laiptuose” eksponuojate savo darbus pirmą  kartą?

- Pirmą. Tai kad čia buvo vaikų dailės mokykla, aš čia pats dirbau. Yra juk dailės galerija - ją statė kaip tik parodoms.

- Džiaugėtės gavęs Vyriausybės kultūros ir meno premiją?

- Ne aš  gavau - ponia gavo. Mano žmona. Buvo tendencijų, bet aš nesitikėjau. Ir, pasirodo, esu trečias šiaulietis ją gavęs. Prieš tai Aidas Giniotis, Pranas Piaulokas gavo.

- Gal dar ir ne tik „Laiptuose” surengsite savo parodų? 

- Čia Ričardo Jakučio iniciatyva padaryta. Ši paroda.

Aš, kaip ir Brazauskas, - prie smerčio. Tik man dar ir septyniasdešimties nėra - šešiasdešimt aštuoneri. Gal septyniasdešimties sulauksiu. Dabar ėjau pirmą kartą išpažinties, kunigas ir klausia: ko iš Dievo norėtum. Sakau: man dar poros metų bereikia - iki septyniasdešimties. 

Eduardą  Juchnevičių į parodos atidarymą atlydėjo ne tik žmona Dalia, bet ir du sūnūs su šeimomis.

„Buvo toks laikotarpis, kai aš rašytojas skaičiausi”, - prisimena Eduardas Juchnevičius - poezijos rinkinių „Vilkolakiai”, „Šv. Roko šuo”, „Prūsijos krikštai. Treblinka’2” autorius.