Laisvės kovų dalyvis Steponas Juščius 72-ejus metus saugojo knygelę, bylojusią gražėjančios ir stiprėjančios Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 

 


Zita KATKIENĖ
Artėjant atkurtos nepriklausomos Lietuvos 20-mečiui, rėkyviškis laisvės kovų dalyvis Steponas Juščius prisiminė savo vaikystę. Jam tada buvo 13 metų, jis buvo Tauragės apskrities Eržvilko valsčiaus Lenkčių pradžios mokyklos 4 skyriaus moksleivis. Šiai sukakčiai atminti anuometinė Lietuvos švietimo vadovybė visos Lietuvos mokyklų moksleiviams skyrė ypatingą dovaną - Kazio Binkio parengtą knygą „Naujoji Lietuva” ir kiekvienam moksleiviui linkėjo „toliau plėsti mokykloje įgytas žinias, mylėti visa, kas gražu ir gera, ir visas savo jėgas aukoti Tėvynei Lietuvai.

1938 metais išleista K. Binkio knyga „Naujoji Lietuva” buvo padovanota kiekvienam anuomet mokyklos suole sėdėjusiam moksleiviui - nuo pirmosios iki paskutiniosios klasės, besimokančiam bet kuriame Lietuvos kampelyje. Nuo 1956 metų Šiauliuose gyvenantis sodininkas S. Juščius, buvęs laisvės kovų dalyvis, viliasi, jog mieste yra žmonių, išsaugojusių šią knygą, dovanotą šalies moksleiviams prieš 72-ejus metus. Visus, išsaugojusius įsimintiną leidinį, S. Juščius kviečia susitikti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio minėjimo metu vėliavos pakėlimo ceremonijoje Prisikėlimo aikštėje. Ir, žinoma, turėti šią knygą rankose.

Kovojo už laisvą Lietuvą

Daug kartų ši nedidelė knyga buvo vartyta, daug kieno skaityta. Nuo pirmojo sakinio, kuriuo į šalies moksleivius kreipėsi nepriklausomos Lietuvos prezidentas A. Smetona, vaikams buvo diegiamas lietuviškumas, patriotiškumas. S. Juščiaus manymu, šiandien jaunimui to stinga, todėl žmonės taip migruoja iš Lietuvos ir taip savo Tėvynės nevertina, kaip anuomet.
Pačiam S. Juščiui buvo aštuoniolika, kai baigėsi 2-asis pasaulinis karas. „Aš „pasijauninau” dokumentus, tad ir tarnauti neteko”, - prisipažįsta Steponas. Tad tik 1946-aisiais, jau po karo, buvęs paimtas į Sovietų armiją. Tarnauti teko Narvoje (Estija), iš kur buvo demobilizuotas.

Po metų Steponas Juščius įsijungė į partizaninį judėjimą, kuriame aktyviai dalyvavo sesers vyras, kiti artimi žmonės.

Pajutęs, jog yra sekamas, nusprendė trauktis. „Kažkas išdavė sesers vyrą, vėliau ir artimą draugą. Jų abiejų laukė ilgi katorgos metai. O kiek dar galvas paguldė čia pat, Lietuvoje?”. S. Juščiui tremties ir politinio kalinio lemties pavyko išvengti, nes laiku pasitraukė iš aktyvios veiklos.

„Nuo 1956-ųjų gyvenau Šiauliuose. Dirbau geležinkelyje, mėsos kombinate, televizorių gamykloje - niekuo neišsiskyriau iš daugelio”, - sako laisvės kovų dalyvio vardą pelnęs šiaulietis, ilgus sovietmečio metus išsaugojęs knygą, kuria didžiavosi daugelis, prieš 72-ejus metus šventęs Nepriklausomos Lietuvos 20-metį. Knygoje papasakota ir trumpa Lietuvos istorija, atskiras skyrius - plunksna ir kardu atkovotai nepriklausomybei, nors daugeliui tuo metu atrodė, jog Lietuva - mirštanti tauta.

Šiandien švenčiame atkurtos nepriklausomos Lietuvos 20-metį. Skiriasi ir laikmetis, ir Lietuvos žmonės. „Šiaulių naujienų” skaitytojams pateikiame keletą šios knygos citatų, bylojančių, jog bene labiausiai šiandieninio lietuvio sieloje stinga tos romantikos ir optimizmo, kuriuo spinduliavo Lietuvos žmonės, prieš 72-ejus metus minėję nepriklausomos Lietuvos 20-metį.
Ištraukos iš Kazio Binkio knygos „Naujoji Lietuva”.

„Dabar atėjo kiti laikai. Mums ne tik niekas nebedraudžia savo mokyklose mokytis, bet, priešingai, mūsų valstybė išleido įstatymą, kad visi privalo lankyti mokyklą. Mokslas pasidarė būtinas, privalomas. Mūsų tėvai mums nebesako: „Išmok, vaikeli, ką aš moku, ir tau pakaks”. Dabar kiekvienas tėvas, mylėdamas savo vaiką, jam nuolat kartoja: „Mokykis, švieskis, vaikeli. Atėjo kiti, šviesesni laikai. Tu užaugęs kitaip turėsi gyventi, negu mes gyvenome...”

„...Mūsų tauta, kaip išgijęs po sunkios ligos ligonis, nuolat stiprėja, kaip grįžęs į savo gimtuosius namus buvęs belaisvis, - skubiai tvarkosi, kad savo gyvenimą padarytų gražų ir patogų, kuris buvo apleistas ir aptriušęs per ilgus nelaisvės ir nesveikatos metus.

Atgijusi naujoji Lietuva paleido į darbą šimtmečiais jos dvasioje tūnojusią energiją ir gyvenimas kaskart stipresniu tempu ima žengti į priekį. Šis visos tautos išvystytas tempas pagauna,

uždega ir kiekvieną atskirą žmogų.

Mes, jaunieji, tarp Naujosios Lietuvos statytojų esame trečioji karta. Mūsų senoliai prikėlė Lietuvą, mūsų tėvai atkovojo jai nepriklausomybę, sukūrė valstybės pagrindus, nudirbo valstybės auginimui ir klestėjimui darbus, o mūsų, trečiosios kartos, uždavinys - atsirėmus į šį tvirtą ir didingą pagrindą padaryti Lietuvą kultūringą, gražią ir laimingą...”
„...Praėjo 20 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, ir mūsų krašto nebepažinti.

Milžiniški dvarų žemės plotai, kuriuos anksčiau valdė kitataučiai, išparceliuoti ir sudarkytuose ūkiuose įkurdinti anksčiau buvę bežemiai lietuviai. Tuo būdu buvo sudaryta apie 40.000 naujų ūkių. Be to 25.000 mažažemių buvo žemės pridėta. Visos tautos bendras turtas, didieji miškų plotai ir ežerai, iš privatiškų stambių žemvaldžių buvo paimti valstybės žinion. Iš viso buvo nusavinta per vieną milijoną hektarų stambiųjų žemvaldžių žemės miškų...”

„...Visas žemės ūkis iš atsilikusio trilaukio grūdų ūkio pertvarkytas į pažangų daugialaukį, gyvulininkyste besiremiantį ūkį. Kai kur dar užsilikusi trilaukė baigsis, paskutinius sodžius išskirsčius vienasėdžiais.

Mūsų valstybės ekonominiam pagrindui, žemės ūkiui kilti padeda bendra visų gyvenimo sričių pažanga...”
„...Ypač svarbi naujoji Žemaitijos linija, kuri nuo Šiaulių (Kužių st.) prasidėdama eina pro Telšius, Plungę, Kretingą ir jungia Lietuvą su Mūsų svarbiausiu išėjimu pasaulį, su Klaipėdos uostu.

Kiek išaugo prekių ir keleivių judėjimas mūsų geležinkeliais, rodo ir tai, kad 1919 m. teturėję tik 80 garvežių, dabar jų turime apie pustrečio šimto ir prekinių bei keleivinių vagonų skaičius iš 840 išaugo per 5000...”

„...Ypač svarbus susisiekimui bus naujai tiesiamas Žemaičių plentas, kuris sujungs Kauną su mūsų pajūriu,  su Klaipėda. Šiais plentais ir vieškeliais reguliariai vaikštą autovežimai pasiekia ir nuošaliausias mūsų krašto vietas, padėdami gyventojams lengvai ir greitai susisiekti su mūsų krašto didesniais prekybos centrais”...”

„...Auganti mūsų krašto pramonė, kylantis žemės ūkis, prekyba ir verslai parūpina darbo savo krašto žmonėms ir jiems nebereikia dangintis į svetimus kraštus duonos kąsnelio ieškoti...”

„...Dabar miestai sulietuvėjo. Lietuviškos įstaigos, fabrikai, įvairūs verslai sutraukė daug lietuvių iš sodžių. Be to ir tautinės mažumos per 20 metų jau pramoko valstybinės kalbos. Ypač mažumų jaunimas, baigęs Lietuvos mokyklas, moka puikiai lietuviškai. Pasirodžius pagerėjimo žymėms, visose tautos gyvenimo srityse vėl ėmė virti darbas dar didesniu jėgų įtempimu.

Šis trumpas Nepriklausomos Lietuvos istorijos tarpas ir mums patiems, ir svetimiems parodė, kiek kūrybinės galios buvo šimtmečiais paslėpta lietuvių tautoje.

Juk kas gi yra tautos gyvenime 20 metų? Tai tik pati pradžia, tai tik savo galios išbandymas...”

„...Mums jau nustatytos gairės ateičiai, padėti tvirti mūsų būsimo gyvenimo pagrindai, tad ryžkimės į didelį, pilną džiaugsmo ir kūrybingumo darbą - padaryti mūsų Tėvynę Lietuvą gražią

ir laimingą. Naujoji Lietuva bus tokia, kokios mes panorėsime ir pasiryšime siekti...”

Būta ir pesimistiškų gaidų

„Dažnai, dažnai dar pasitaiko užeiti į tokią lietuvio trobą, kur grindys dar nuo pernykščių Velykų neplautos, o stalas apskretęs, taukuotas, kaip ir šeimininkės veidas; lovos sujauktos, baltiniai užnešioti. Kieme, kaip ir žemdirbystės muziejuj, visi padargai išstatyti - nei praeiti, nei pravažiuoti, o pašiūrė, jeigu ji yra, tuščia stovi. Aplink sodybą nei sodelio, nei medelio.
Šalia gražių pažangių ūkių nemaža dar ir tokių, kurių našumas tebėra toks pat, kaip ir Žygimanto Augusto laikais”...

„Daug dar yra iš vergijos laikų išlikusio nerūpestingumo, apsileidimo mūsų Tėvynėj. Ne tik tarp ūkininkų, bet ir kitų verslų žmonėse daug dar pasitaiko tokių, kurie savo apsileidimu trukdo mūsų krašto pažangą, žemina mus kitų akyse...”

„...Tūlas valdininkas pasipūtęs sėdi savo įstaigoj, iš nuobodumo gaudo muses nuo stalo, o atėjusiam, nuo darbo atitrūkusiam ūkininkui murmteli: „Ateik  rytoj”.”

„Mūsų mokykla”...

„...Tikras švietimo darbas prasidėjo atgavus Nepriklausomybę. Mokytojams paruošti buvo įsteigtos bent kelios seminarijos. Okupacijos meto mokytojams tobulinti buvo ruošiami kursai.
Mokyklos kasmet tobulėjo, jų tinklas plėtėsi. Iš visų Lietuvos vietų į valdžios įstaigas pasipylė prašymai steigti naujas mokyklas. Atgavusi nepriklausomybę lietuvių tauta lyg tas ištroškęs pavargęs keleivis prie gaivinančio vandens šaltinio, puolė prie savo lietuviškos mokyklos. Pradžios mokyklos buvo perpildytos, - reikėjo steigti naujas. Reikėjo kurti savos aukštosios mokyklos.

Tai visa buvo daroma su nenuilstama energija, nesigailint nei darbo, nei išteklių. Per visą išgyventą dvidešimtmetį valstybė, po krašto apsaugos reikalų, daugiausia lėšų skiria švietimo reikalams. Mokyklų tikslą pakankamai praplėtus, 1930 m. buvo įvestas visuotinis privalomas 4 metų mokslas. Tačiau tuo nepasitenkinta. Po kelerių metų padaryta švietimo reforma: pradžios mokyklų programa praplečiama, įvedamas 6 metų mokslas. Dabar jau turime 300 tokių mokyklų. Netrukus visos pradžios mokyklos bus šešių skyrių.

Ne tik pradžios mokyklos mūsų Tėvynėj padarė tokį milžinišką šuolį pirmyn. Švęsdama Nepriklausomybės dvidešimtmetį, Lietuva turi per 60 vidurinių mokyklų, kuriose mokosi arti 25.000 berniukų ir mergaičių.

1923 m. įsteigtas Lietuvos Universitetas dabar išaugo, išsiplėtojo, jis nieku nesiskiria nuo senų užsienio universitetų. Dabar mūsų jaunuomenei nebėra reikalo važinėti į svetimus kraštus aukštojo mokslo semtis. Mūsų universitetas išmokslina gerų daktarų, mokytojų, advokatų, inžinierių...”

„... Mūsų Tėvynė per dvidešimt laisvės metų pasidarė visame pasaulyje žinoma ir gerbiama. Lietuvis, patekęs į svetimą kraštą, dabar ne benamis klajoklis, bet garbingas pažangios tautos narys ir gražiai besitvarkančios valstybės pilietis...”

Į viršų