Praėjusią savaitę Šiaulių „Romuvos” pagrindinės mokyklos 8a klasės mokinė Guoda Janauskaitė „Šiaulių naujienoms” atsiuntė laišką, kuriame rašo, kad norėtų su skaitytojais pasidalyti įspūdžiais ir patirtimi organizuojant akciją beglobiams gyvūnams paremti: „Niekam ne paslaptis, kad tikrai ne visi esame laimingi. Be abejo, žmonės turi savų rūpesčių, problemų ir abejonių. Tačiau tikrai ne kiekvienas susimąsto, kad yra tokių, kuriems pagalba yra reikalinga labiau, nei bet kam kitam, ne kiekvienas aukoja savo laiką ir pinigus kitų labui. Tačiau mes labai džiaugiamės, kad atsiranda tokių entuziastų, kurie rūpinasi tais, kuriems pagalbos reikia labiausiai”, - rašo Guoda.
Beglobiams – daugiau nei šimtas kilogramų lauktuvių
Anot jos, vieną gegužės savaitę Šiaulių „Romuvos” pagrindinės mokyklos septintokai kvietė mokinius prisidėti prie akcijos, kurios metu ištiesta pagalbos ranka tiems, kurie negali patys savimi pasirūpinti – mažiesiems gyvūnų globos namų gyventojams.
Iš viso „Romuvos” pagrindinės mokyklos mokiniai į gyvūnų globos namus nugabeno net 103 kilogramus gyvūnų ėdalo! Akcijoje aktyviausiai dalyvavo 7f ir 8f klasės moksleiviai. Šių klasių mokiniai beglobiams gyvūnams paaukojo beveik 35 kilogramus šunų ir kačių ėdalo bei du maišus kačių kraiko. Visos lauktuvės buvo nugabentos į gyvūnų globos namus, kur akcijos organizatoriai galėjo pasidžiaugti ir pabendrauti su likimo nuskriaustais gyvūnėliais.
„Niekas nepaneigs, kad matyti bejėgius, nuskriaustus mažylius ir žvelgti į liūdesio ir vilties pilnas jų akeles - išties skaudu ir liūdna. Juolab, tenka pripažinti, kad mes patys ne visuomet padarome viską, kad tų, už kuriuos esame atsakingi, gyvenimas taptų geresnis. Ir nežinia, ar kaltas nesustojantis laikas, ar įtemptas mūsų gyvenimo ritmas, ar tai, kad mes patys kartais nesugebame rasti stotelių skubančiame gyvenime. O juk reikia tiek nedaug, ir mes visi kartu galime padaryti jų gyvenimą geresnį, galime sustabdyti valandas iki baisiosios pabaigos skaičiuojantį laikrodį... Juk gyvūnai mums atsidėkoja begaline meile, prisirišimu ir pagalba, jie būna šalia, kai mums to labiausiai reikia ir niekada nepalieka nelaimėje. Mokykimės iš jų prisirišimo, supratimo ir begalinės meilės, kurios mums taip trūksta... O pabaigai – beglobio gyvūno laiškas žmogui. Visi kartu apmąstykime, ką galime pakeisti”.
Mielasis Žmogau,
ar kada nors klausei savęs, ko Tau trūksta, kad būtum laimingas? Naujos mašinos, didelio namo, paaukštinimo pareigose? O ar kada pagalvojai, kad yra tokių, kurie svajoja apie tai, kas Tau atrodo įprasta? Kad už vieną šypseną, vieną bučinį, vieną laimės kupiną akimirką jie galėtų aukoti gyvenimą? Ar kada susimąstei, kas slepiasi po liūdnu, baugščiu, užguitu beglobio gyvūno žvilgsniu?
Tyla. Mažas, kuklus, susidėvėjęs mano guolis. Senos, surūdijusios grotos ir mažas langelis, pro kurį skverbiasi šviesa. Netrukus pamatau ranką, kuri į mano narvelį įdeda indelį su ėdalu. Tačiau ji nepaglosto. Neapkabina. Lūpos nepasako, kad mane myli, kad aš esu svarbus ir reikalingas. Su liūdesiu akyse palydžiu žmogų. Tikiuosi, kad grįš. Tačiau negrįžta. Tada aš einu ėsti. Neskanu, be to, ėdalo per mažai. Tačiau aš privalau būti stiprus, tvirtas ir gražus. Nes galbūt tada man pasiseks ir aš rasiu savo šeimininką. Su ta mintimi užsnūstu. Pabudęs vėl laukiu. Ir tikiu. Tikiu kiekvieną dieną, valandą, minutę ir net sekundę. Nes privalau tikėti. Nes taip bus geriau.
Staiga koridoriuje išgirstu žingsnius. Žmonės. Aš pasitempiu, nusipurtau kailiuką ir laukiu, kol jie ateis. Kai jie pasirodo, įsmeigiu į juos savo iškalbingą žvilgsnį. O, kad galėčiau kalbėti! Kad galėčiau pasakyti, kaip ilgai aš laukiau, kaip noriu, kad mane kažkas priglaustų, apkabintų, mane mylėtų... Kaip noriu turėti namus, mylinčią šeimą ir šeimininkus... Regis, aš jiems patinku. Jie man nusišypso. Mane paglosto. Pasako, kad aš šaunus. Akimirką patikiu, kad man pagaliau pavyko. Kad po daugybės nesėkmių man pagaliau nusišypsojo laimė. Kad radau savo žmogų. Kad galiu juo tikėti.
Tačiau jie taip ir negrįžo. Nepaaiškino, neatsiprašė, nepaguodė. Jie netapo mano šeimininkais. Pasiėmė kaimyną iš gretimo narvelio. Daug savaičių po to klausiau savęs kodėl. Ar aš per mažai prisikentėjau, gyvendamas gatvėje? Ar per mažai skausmo ir liūdesio patyriau, kai mane išmetė? Ar aš negražus, neprotingas, nemielas? Kodėl, kodėl, kodėl?!
Dabar žvelgiu pro mažą langelį į dangų. Mąstau. Kodėl gyvenimas vieniems suteikia viską, o kitus begėdiškai nuskriaudžia? Kiek yra tokių gyvūnėlių, mano likimo draugų? Šimtai, tūkstančiai?.. Kiek jų gyvena gatvėje, kankinasi, kad rastų maisto, turėtų pastogę ir pabėgtų nuo pikto žmogaus rankos? O kiek gyvena prieglaudose, laukia žmogaus ir tikisi, kad kažkas sustabdys baisųjį laikrodį, kurio kiekvienas dūžis artina mus prie termino pabaigos?
Kad ir kiek nuoskaudų aš turėčiau, kad ir kiek liktų neatsakytų klausimų, žmogau, aš noriu Tavimi tikėti. Noriu žinoti, kad Tu kažkada ateisi ir mane ištrauksi. Kad sustabdysi mano laikrodį. Mano didelė širdis jaučia, kad Tu esi. Ieškai manęs, o aš laukiu Tavęs. Žinau, kad kai tik Tu pasirodysi, mes abu suprasime, kad esame komanda. Kad privalome būti kartu. Pažadu, aš Tau atsilyginsiu – būsiu ištikimiausias ir nuoširdžiausias Tavo draugas. Lydėsiu kiekviename žingsnyje, būsiu šalia ir Tave visuomet palaikysiu. Pritarsiu Tau, nors kalbėti ir nemoku. Viską pasakys mano nuoširdus žvilgsnis. Tik prašau, Žmogau, leisk man tikėti, kad Tu esi. Nes tik tada aš galėsiu kabintis mažais nagučiais į gyvenimą ir laukti Tavęs, kiek reikės. Tik prašau, - paskubėk, nes aš girdžiu, kaip tiksi mano laikrodis...
Šiaulių „Romuvos” pagrindinės mokyklos VIIIa klasės mokinė Guoda JANAUSKAITĖ
