Romualdas BALIUTAVIČIUS

Šiemet sukanka 60 metų, kai jauną atkurtą Lietuvos valstybę okupavo Rytų kaimynas. Prasidėjo masinis teroras ir trėmimai.... Gedulo ir vilties diena... Albertas Irenijus Špokas – mūsų šiandienos pašnekovas – teigia, jog Tėvynės meilė atsiskleidžia ne žodžiuose. Jis, sovietmečio laikų disidentas, pagal išgales darė viską, kad Lietuva nebūtų ištrinta iš pasaulio žemėlapio, kad nebūtų pamiršta tūkstantmetė istorija, kad galėtume kalbėti lietuviškai ir būti savo krašto šeimininkai... Kalbėjo ir šito mokė kitus. Tik kokia ji dabar, mūsų Lietuva?

A. Špokas nemėgsta skambių  žodžių, tokių kaip „disidentas”, „patriotas”  ar pan. Kurie, beje, labiausiai apibūdintų jo esatį. Paklaustas, kaip pristatyti, pasiūlė: „Vadinkite mane šiauliečiu”. Pasakė natūraliai ir be jokios pozos.

Šis gana jaunatviškas, energingas ir vis dar bokso pirštinių į šalį nepadedąs žmogus apie save pasakojo, kaip mums pasirodė, nelabai noriai. Suprask, kas buvo – buvo, kam gręžiotis į praeitį?.. Ir vis dėlto...

Šeima

Gimė per patį karo įkarštį – 1943 metais Šiaulių rajone, Padubysio valsčiuje. Į pamiškėje esantį jo tėvo Igno Špoko ūkį  užsukdavo pailsėti partizanai, pavalgyti, pasidalyti naujienomis. „Menu, tada dažnai buvo kalbama, jog Amerika būtinai išvaduos Lietuvą”, - šypteli pašnekovas. O katalikybė ir lietuvybė šioje šeimoje buvo bene didžiausios vertybės.

„Iš vaikystės įstrigo atmintin žmonių vidinė ramybė: žinojo, ko nori, nesiblaškė, nekeisdavo savo nuomonės kas minutė, nebuvo įprasta gyventi tik šia diena, kaip dabar, - pasakoja A. Špokas. - Žmonės turėjo tvirtą supratimą, kas yra garbė ir pareiga. Buvo orūs, gerbiantys save, todėl ir kiti juos gerbė. Tėvas sakydavo, kad žmogaus vertę apsprendžia jo darbai. Jeigu gerai aria, sėja, pjauna - toks niekada nebus gyvenimo mėtomas. Visi šeimoje nuo seno iki mažo žinojo savo pareigas, savo darbelius ir nė minties nekildavo, kad galima būtų jų neatlikti...”

Pasak A. Špoko, jis ir dabar prisimena, kaip mama kepdavo kiaušinienę, pjaustydavo lašinius užėjusiems partizanams, arba, kaip tada juos vadindavo – miškiniams. Namuose būdavo kepama ir duona – šventa ir visa ko pagrindas. „Ne tokia, kaip dabar, pilna chemikalų, kad greičiau išnuodytų tautą”, - nevengia aštrių kampų pašnekovas.

Vėliau tėvai buvo saugumo persekiojami, nes kažkas įkišo liežuvį, kad sodyboje lankosi partizanai, tik „stribams” niekaip nesisekė jų užklupti. Galiausiai tėvas pakinkė arklius ir visa šeima naktį slapčiomis su negausia manta paliko gimtinę bei išvažiavo gyventi į išnuomotą kampą Šiauliuose.

Gyvenimo puslapius bevartant

Pats A. Špokas su sovietine sistema pirmąsyk susidūrė dar 1961 metais, dirbdamas geležinkelyje, kur buvo priimta kalbėti rusiškai. Jis liko ištikimas savo kalbai. Pakviestas „ant kilimėlio” pas   viršininką rusą, paaiškino, jog gerbia rusų tautą ir rusų kalbą, bet kadangi gyvena Lietuvoje bei yra lietuvis, bevelija kalbėti lietuviškai... Už tokias ”antiinternacionalines” pažiūras išmetė iš darbo...

Pirmas rimtesnis susidūrimas su represine KGB struktūra įvyko 1965-aisiais. Dirbdamas dviračių gamykloje A. Špokas nevengdavo viešai pasisakyti prieš komjaunimą ir, žinoma, neliko saugumo  nepastebėtas. „Sulaikė mane darbe, bandė užlaužti rankas ir nuvesti į „voronoką”, - mena disidentas. - Sakau jiems: „Ramiau, vaikinai. Patarnavimų nereikia. Eisiu pats, kur liepsite, kitaip būsiu priverstas jus nokautuoti” (A. Špokas tuo metu rimtai užsiiminėjo boksu, ir dabar dar sako nepamirštąs bokso pirštinių, - aut. past.). Atvežę į saugumą, buvusioje V. Kapsuko gatvėje, apkaltino agitacija prie komjaunimą, atsišaukimų platinimu I vidurinėje „Lauk iš Lietuvos rusų okupantus!” bei trispalvės Salduvės piliakalnyje iškėlimu. „Paskutiniai du kaltinimai buvo „ne tuo adresu”. Pasakiau mane tardžiusiam saugumiečiui, jog komjaunimas tvirkina Lietuvos jaunimą, - prisimena disidentas. - Bet tas man liepė nutilti, girdi, dar ne tokius sutvarkėme. Palaikę keletą valandų belangėje ir visiškoje tamsoje, paėmė pirštų atspaudus ir paleido”.

1976 metais A. Špokas pradėjo dirbti mokytoju tuometinėje Pabalių aštuonmetėje mokykloje. Bet neilgai. Šį kartą saugumui įskundė pati direktorė Gražina Kaunienėnė. Girdi, mokytojas jaunimui dėsto ne tai, ką dera, moko kovos prieš valdžią būdų ir t. t.  A. Špoką svarstė 1978 metais miesto partijos komitete. Pirmasis sekretorius Lukauskas pareiškė, jog blogesnės charakteristikos mokytojui sunku ir besugalvoti. Stipriai kliuvo įskundusiai direktorei, kuri norėjo pasirodyti esanti didelė tarybinė patriotė: kur toji žiūrėjo iki šiol? Kodėl šitoks mokytojas „gadina” tarybinį jaunimą, skleidžia antitarybinę propagandą? Direktorė vos neatsisveikino su pareigomis.

„Mokiau vaikus istorijos, - sako  A. Špokas. - Į oficialius to meto leidinius ne tik mokiniams įterpdavau A. Šapokos istorijos medžiagą. Pasakojau apie Molotovo-Ribentropo pakto padarinius, Lietuvai įteiktą SSRS ultimatumą ir pan. Žinojau, kad galiu nukentėti, tačiau meluoti ar nutylėti negalėjau, kaip darė daugelis mokytojų. Dar daugiau, A. Špokas rūpinosi 75 savanorių kapais senosiose miesto kapinėse, įsirengtose dirbtuvėlėse remontuodavo senus bei liedavo naujus paminklus, kuriuos naktimis atveždavo su brolio „emka” bei pastatydavo į vietas. Subūrė mokinius tvarkyti Bubių, Šilėnų, Luponių piliakalnius, senąsias kaimų kapinaites, prisidėdavo organizuojant žygius į Šiluvą, kai ten neva siausdavo „kiaulių maras”...

Ir tąkart beveik visi A. Špoko mokiniai ant vatmano lapo pasirašė peticiją tuometiniam Švietimo skyriaus vadovui Kleišmanui, kad jų mokytoją paliktų  mokykloje. Nepadėjo. Kleišmanas nesiryžo ko nors imtis ir rizikuoti savo kėde. Tą pačią dieną A. Špokas buvo priverstas palikti mokyklą be teisės įsidarbinti kitoje mokymo įstaigoje.

Daugino bei platino pogrindžio leidinius

Teko pakeisti darbovietę  – įsidarbino televizijos bokšte elektromechaniku. Netrukus susipažino su grįžusiais iš sovietinio lagerio buvusiu partizanu, žinomu disidentu ir politiniu kaliniu Jonu Petkevičiumi, Jadvyga Petkevičiene, Vytautu Slapšinsku, Paliu Galdiku bei pasinėrė į veiklą: daugino bei platino pogrindžio literatūrą: „LKB kroniką”, „Aušrą”, „Dievas ir Tėvynė”, „Alma Mater”. „Džiaugiausi, kad dar yra Lietuvoje žmonių, nepabūgusių bei galinčių priešintis okupantams”, - sako disidentas. Daugino leidinius darbovietėje, kur vakarais retai kas užsukdavo, o spausdinimo mašinėlę, kalkę, popierių, kitus reikmenis slėpdavęs ventiliacijos šachtoje. Platindavo literatūrą per pažįstamus, draugus ir gimines – taip mažesnė rizika pakliūti į saugumo nagus.

Nemažai padėjo platinant Bazilionų kunigas Feliksas Baliūnas bei jo brolis Vladislovas – taip pat kunigas. „Vieno pokalbio metu F. Baliūnas man ir sako: „Matysi, praeis dar keleri metai ir sovietų imperija subyrės”. Taip ir atsitiko.

Tačiau tada, 1983 metais, A. Špokui nepavyko išvengti pasimatymo su saugumiečiais. Tardomas prisipažino dauginęs ir platinęs pogrindžio spaudą, nes negalėjo nieko nedaryti, matydamas Lietuvos rusinimą. Jam buvo primintos agitacinės kalbos Vasario 16-osios ir Visų šventųjų dienomis, raginančios priešintis okupantams. A. Špoko sūnui Rimtautui neleista laikyti stojamųjų į Telšių taikomosios dailės technikumą... „Pasirašiau pasižadėjimą nebedaugint pogrindžio leidinių, tačiau nieko neišdaviau ir nesutikau jiems dirbti, nors siūlė bei viliojo pažadais leisti sūnui studijuoti, o mane grąžinti dirbti į mokyklą”, - teigia A. Špokas.

Saugumo persekiojamas pašnekovas teigia jautėsi reikalingas Lietuvai. Netrukus apsigyveno draugo tėvų  sodyboje netoli Kurtuvėnų, kur toliau daugino pogrindžio leidinius.

Atgimimo vėjuose

1988-ieji. A. Špokas vienas iš pirmųjų čiupo trispalvę ir išėjo į gatvę. „Pagyvenę žmonės čia pat klaupėsi ir neslėpdami ašarų bučiavo vėliavą”, - mena jis. Mūsų pasakojimo herojus visa galva pasinėrė į atgimstančios Lietuvos struktūras: I miesto Sąjūdžio konferencijoje jį išrinkus Istorinės atminties komisijos pirmininku, važinėjo po Šiaurės Lietuvą bei rinko žinias, kur užkasti partizanų palaikai. 1990 m. įstojo į SKAT'ą. 1991 sausyje su kitais šiauliečiais gynė Aukščiausiosios Tarybos pastato antrąjį aukštą nuo okupantų. 1995 m. paskirtas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Šiaulių apskrities skyriaus valdybos pirmininku. „Kova už Lietuvos išlikimą niekada nesibaigs”, - teigia A. Špokas.

Kur eini, Lietuva?

„Prarastos šitokios galimybės! - stebisi jis. - Trumpas blyksnis: atgavome Nepriklausomybę! Tačiau čia pat iki ausų puolėme į purvą: sprogdinimai, šūviai, degančios parduotuvės ir automobiliai...”

Kaip atsitiko, kad orūs, save ir kitą gerbiantys lietuviai tiek nusirito?

„Tada buvo aiškus priešas: Rusijos imperija, saugumas, svetima kariuomenė... Dabar atrodo, jog visi ir visur – saviškiai. Tačiau nebandyk atsukti nugaros... Iš pažiūros nepiktybiškas žmogelis tave gali ir parduoti, ir tavimi pasinaudoti, ir išnaudoti, kaip sumanydamas... Nebereikia sielos, dvasinio gyvenimo, nebereikia meilės Tėvynei bei artimui. Nebeliko įsipareigojimų. O juk meilė atsiskleidžia per pareigą. Nedaug verti žodžiai, jeigu jų nelydi darbai. Dar tada, sovietmečiu, aiškinau mokiniams, jog vardan Tėvynės kiekvienas turi prisidėti kuo gali. Daugiau ar mažiau.

Kas vyksta šiandien? Jaunimas palieka šalį, išvyksta gyventi kitur. Įdomiausia, kad jie mano tai darantys savo noru! Partijų valstybėje daugybė, sunku susigaudyti, kuo viena skiriasi nuo kitos. O kas šiandien rūpinasi žmonėmis? Juk valstybė – tai žmonės. Neliks žmonių, neliks ir Lietuvos. Vyksta valstybės naikinimas. Kur išeitis? Nėra kitokių būdų, kaip pradėti keisti padėtį, ir pirmiausia pradėti nuo savęs, nuo savo šeimos. Nereikėtų imtis didelių tikslų – neįgyvendinęs nusivilsi. Tinkamai atlik kasdienę pareigą, telk bendraminčius. Ir nebijok. Per prabėgusį tūkstantmetį Lietuva nuolat kovojo už teisę išlikti, turėti savo žemę, savo kalbą, savo kultūrą. Ir toji kova tebesitęsia”, - sako A. Špokas. 

 

Verčiau kasdien kantriai atlikti mažas pareigas Tėvynei, negu griebtis didelių darbų ir suklupus nusivilti”, - teigia mūsų pasakojimo herojus A. Špokas.