Romualdas BALIUTAVIČIUS

Gegužės 4 dieną ugniagesiai gelbėtojai švenčia profesinę šventę  - pamini savo globėjo šventojo Florijono dieną. Kokie jie, tie ugniagesiai gelbėtojai, žmonės, kurių rankose neretai atsiduria mūsų saugumas, sveikata, turtas ar net gyvybė? Kas šiame darbe svarbiausia? Koks laisvalaikis?Apie visa tai tolesnis mūsų pokalbis su neseniai mūsų mieste pradėjusiu eiti pareigas Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko pavaduotoju Kęstučiu Bautroniu.

„Neseniai man sukako 45-eri. Esu iš Dzūkijos, alytiškis, vienas iš brolių dvynių. Priešgaisrinėje tarnyboje dirbu nuo 1983 metų. Abu su broliu Algirdu su pagyrimu baigėme Sankt Peterburgo gaisrininkų mokyklą (mano brolis šiuo metu yra Alytaus  priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas), po to studijavau Gedimino technikos universitete, taip pat M. Romerio universitete, kur įgijau teisinį išsilavinimą, - varto biografijos puslapius pašnekovas.

Abu su broliu esame iš gaisrininkų dinastijos: tėtis vien Alytaus savanorių  gaisrininkų draugijos pirmininku išdirbo 33 metus, taigi nuo pat vaikystės augome su gaisrine, gaisrinėmis mašinomis, gesintuvais ir t. t. Baigus vidurinę, klausimų, kur toliau mokytis, nekilo. Karjerą pradėjau nuo pamainos vado, teko dirbti operatyviniu budėtoju, operacijų vadovu, Alytaus antrosios komandos viršininku, Varėnos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininku, metus - bendrajame pagalbos centre”.

K. Bautronis teigia nesąs darboholikas, tačiau labai išgyvena dėl gaisrinės reikalų ir labai vertina tuos, kas jaudinasi dėl savo darbovietės, savo kolegų, turi savo įsitikinimus. Jo manymu, neužtenka būti gaisrininku: šeimos nariai irgi yra į tai įtraukiami. Būtina jausti jų pritarimą bei moralinę paramą.

„Praėjo laikai, kai apie gaisrininkus būdavo kalbama, esą jie nuolat miega... Yra net toks posakis: „Kada gaisrininkai miega, žmonės juokiasi, kai dirba – žmonės verkia”. Vadinasi, geriau, kad žmonės juoktųsi... Jei tarybiniais laikais gaisrininkai tik gesindavo gaisrus, dabar darbų spektras išaugo. Departamento žinioje civilinės saugos, bendrojo pagalbos centro funkcijos, gelbėjimo darbai vandenyje ir po vandeniu, cheminių, radioaktyvių avarijų likvidavimas, gyvūnų gelbėjimas ir kt. Todėl reikalavimai ugniagesių sveikatos būklei bei pasirengimui yra sustiprinti. Neperdėsiu pasakydamas, jog gaisrininkai privalo turėti tokią puikią sveikatą, kaip ir kosmonautai. Ne veltui apklausų rezultatai rodo, kad mumis pasitiki 90 proc. visuomenės, t. y. labiau nei politikais ar prezidentu. Vadinasi, įdirbis yra ir tą pasitikėjimą būtina pateisinti, nors ir daug ką riboja finansinės galimybės”, - reziumuoja K. Bautronis.

Anot jo, skiriami pinigai NATO misijai Afganistane, Goro provincijoje palaikyti, tačiau vidinis saugumas (gaisrinė, policija, ir t. t.) valdžiai turėtų būti svarbiau. "Žmonės nori jaustis saugūs tiek gatvėse, tiek namuose, tačiau valstybė to deramai nevertina. Gesina „degančius” klausimus, tačiau reikalinga išbaigta strategija. Štai po gaisro Smiltynėje buvo priimti nutarimai atnaujinti autoparką ir kt., tačiau paskui viskas nutilo. Iškilus problemai dokumentaliai kažkas priimama, tačiau tuo dažniausiai viskas ir apsiriboja: nėra pinigų ar pan.", - sako ugniagesys.

Ugniagesiui žmogaus gyvybė yra unikali ir neįkainojama. Jeigu žūva žmogus, tai nuostolis ir valstybei, tačiau nepanašu, kad pas mus tai kažkam labai rūpėtų. Mūsų darbo rodikliai vertinami pagal žuvusiųjų apskrityje skaičių, tačiau įtakos tam turi daug kas, ne vien ugniagesių darbas. Kad ir tam tikrų visuomenės grupių nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančios gyvenimo situacijos ir dabartinių ekonominių sąlygų... Todėl daugiausia gaisruose ir kitose nelaimėse žūva būtent šios socialinės grupės atstovų (benamiai, asocialūs asmenys ir pan.)

„Ką galite papasakoti apie Sankt Peterburgo gaisrininkų mokyklą, kurią baigėte su pagyrimu?” - klausiame.

„Tai viena iš prestižiškiausių mokyklų, turinti gilias šaknis, prieš trejus metus atšventusi šimto metų jubiliejų. Čia buvo rengiami ugniagesiai visam soclageriui. Kartu su mumis mokėsi Kubos, Mongolijos, Afganistano, Gvinėjos Bisau ir kitų valstybių piliečiai, - tęsia K. Bautronis. - Įdomu ir tai, kad būsimieji ugniagesiai karininkai iš Afganistano net skaičiuoti nemokėdavo – to juos mokė su „pagaliukais”. Tuo tarpu programoje buvo numatytas aukštosios matematikos kursas... Paprastai pirmus metus užsieniečiai mokėsi tik rusų kalbos.

Vėliau man teko būti Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje... Visur rusiška gaisrininkų mokykla yra vertinama. Skirtumas nebent tas, kad Vakarų Europos šalyse nukentėjus nuo gaisro žalą padengia draudimas. Svarbiausia, kad nenukentėtų žmogus. Savo šalyje būtume nesuprasti, jei, atvažiavę į gaisrą, turto gelbėjimui skirtume mažiau dėmesio negu pavojuje atsidūrusiems žmonėms. Taip, žiūrėk, ir „lupti” nesunkiai galima gauti...”

Prieš  trejus metus buvome vėl nuvykę į Peterburgą. Mokyklos laiptinėje, marmuro lentose aukso raidėmis iškaltos ne vieno lietuvio pavardės, taip pat ir mano bei mano brolio pavardė, kas, be abejo, kutena širdį...”

Pasak pašnekovo, mokytis lengva nebuvo. Kadangi su broliu buvo dvyniai ir labai panašūs, iš pradžių manė kiek pagudrauti su mokslais, bet visa tai gana greitai baigėsi. Dėstytojai juos vadindavo ne pavardėmis, bet „broliais” ir atsakinėti kviesdavo vieną paskui kitą. „Ne paslaptis, kad kol buvome jaunesni, reikėdavo gerai įsižiūrėti į nuotrauką, kad pasakytumei ar atvaizdas mano, ar  brolio? Vis dėlto laikydami valstybinį egzaminą susikeitėme vaidmenimis: jis laikė už mane, aš – už jį, nes jis geriau mokėjo mano bilieto klausimus, o aš - jo. Abu gavome įvertinimą „labai gerai”.

Mokykla ruošdavo specialistus visoms sritims: ugniagesio specialybę bei leitenanto laipsnį gaudavo ir KGB siųsti mokytis žmonės, kurie vėliau dirbdavo povandeninių laivų statyklose ar kituose slaptuose kariniuose objektuose, ir reguliariosios armijos personalas, ir kt.

„Besimokant teko dalyvauti 12-ame jaunimo festivalyje, - mena  K. Bautronis. - Daugelis iš atvykusiųjų eidavo nešini plakatais prieš sovietų invaziją Afganistane, bet rusai turėjo „priešnuodį”: atrinkdavo žmones, kurie eidami prieš tokius „išsišokėlius” nešdavo didelius propagandinius transparantus, užstojančius priešiškus sovietų ideologijai. Daugelis atvykusiųjų, kaip ir jaunimas, koncertuodavo, „baliavodavo“, dieną miegodavo, o į renginius neidavo. Visokių „cirkų” pasitaikė...  O valdžia mokėjo daryti „pakazuchą”. Net debesis išvaikė, kad netrukdytų festivaliui”.

„Be fizinio pasirengimo, ko dar reikia geram ugniagesiui gelbėtojui?” - domimės.

„Svarbu dar moralinis-psichologinis pasiruošimas. Jei bijai aukščio, bijai ugnies ar kitokių aštresnių pojūčių, nesi gelbėtojas. Juk dažniausiai žmones reikia gelbėti būtent ekstremaliose, nestandartinėse situacijose. Kur reikia ir pamąstyti, ir gal net savo gyvybe rizikuoti. Tai vyriška profesija, - sako  K. Bautronis. - Tačiau Vokietijoje, Skandinavijos šalyse ir kitur Europoje daug ugniagesių moterų, kurios vairuoja dideles gaisrines mašinas, gesina liepsnas, dirba su kvėpavimo aparatais ir t. t. Man tai matyti buvo kiek neįprasta”.

„Ar labai pasikeitė jūsų žmonos požiūris į jūsų darbą nuo tada, kai susipažinote?”

K. Bautronis: „Susipažinome draugo vestuvėse, kur Giedrutė buvo manoji pamergė. Jau tada dirbau gaisrinėje, taigi žinojo, kuo užsiimu. Dabar žmona dirba Varėnoje, pasienio rinktinėje specialiste. Gerai supranta „uniformuotus darbus”. Yra gaisrininkų šeimos patriotė. Turime 18-metę dukrą gimnazistę. Kol kas šeima gyvena Alytuje, o ateity, matyt, persikels į Šiaulius”.

„Panašu, kad nebebus kam eiti jūsų pėdomis ir gaisrininkų dinastija nutrūks?..

K. Bautronis: „Nežinai, kaip čia bus su tomis dinastijomis”, - šypteli pašnekovas. Tačiau toliau šios minties nebekomentuoja. Tik užsimena, jog didesnes perspektyvas mato glaudžiame ugniagesių ir kitų sričių specialistų (pavyzdžiui, medikų) bendradarbiavime. Užsienyje, pavyzdžiui, esama ir  privačių gaisrinių, kurios, laimėjusios konkursus, teikia savo paslaugas. Yra ir savanorių gaisrininkų.

Paklaustas, kaip praleidžia laisvalaikį, pašnekovas sako vertinąs aktyvų poilsį, keliavimą dviračiais. Abu su broliu mėgsta techniką, remontuoti mašinas, turi garaže seną 1939 metų gamybos kraislerį, tik laiko jam vis nesuranda. Renovavo kelis senovinius motociklus. „Prikeli seną „laužą”, ir širdis džiaugiasi”, - teigia  K. Bautronis. Tik laisvalaikio ne kažkiek telieka.

„Ar švenčiate profesinę šventę – šventojo Florijono dieną?” - smalsaujame.

„Visą gyvenimą švenčiu. O jeigu kuris šios profesijos atstovas nešvenčia, tokiam, manyčiau, trūksta patriotizmo bei profesinio solidarumo. Tik švęsti reikia tvarkingai bei saikingai”, - šypsosi  K. Bautronis.

„Kaip jaučiatės pirmas dienas gyvendamas Šiauliuose?”

K. Bautronis: „Čia gyvena mano buvusi auklėtoja. Gaila, nežinau, kurioje mokykloje dirba. Šiauliai – nei Žemaitija, nei Aukštaitija. Todėl susikalbu su kolegomis, nors ir esu dzūkas. Diskomforto nejaučiu (šypsosi).

„Ar dažnai darbe tenka patirti nerimą ar baimę?”

„Nepamiršiu avarijos Jonavos” „Azote”, gaisrą, kurį teko gesinti. Atvykau pakeisti brolio. Aplinka atrodė baisiai, kaip siaubo filme: tamsu, statiniai be langų, dūmai, liepsnos ir garai, retsykiais pasirodantis mėnulis... Nematydami kelio vaikščiojome palei gaisrines žarnas... Autobuse sėdėdami su dujokaukėmis net užmigdavome. Vairuotojas kelio nemato, dažnai autobusas sustodavo prieš stulpą ar kitą kliūtį, tada aplenkdavo ją ir judėdavo pirmyn. Žmonės traukėsi iš Jonavos apylinkių. Kaip per karą: kas pėsčiomis, kas sunkvežimių kėbuluose. Nejauku buvo visa tai matyti”, - prisimena pašnekovas.

Anot jo, Vyriausybė turėtų daugiau dėmesio skirti ugniagesių gelbėtojų tarnybos aprūpinimui. Pavyzdžiui, Šveicarijoje gaisrinė technika atnaujinama kas 5-eri metai, kai K. Bautronio kolegoms tenka remontuoti ir važinėti vos krutančiomis 20 metų senumo mašinomis, trūkstant kuro ir t. t.