Asta VOLKOVAITĖ

„Sako, kad žmonės rado mane ant vaistinės laiptų, sužvarbusią, išsiverkusią ir, matyt, besiruošiančią miegoti. Jau ir batelius buvau nusiavusi… Nežinau, kas tą vakarą priglaudė mane, bet kitą dieną manęs atsiimti atvažiavo močiutė ir pasodinusi mane į ratus liūdnai paskelbė, kad mano mamą išvežė į Sibirą…” - savo dar ketverių nesulaukusios istoriją knygoje „Našlaičių dalia” aprašo Birutė Žymantienė. Be tėvų meilės užaugusi  moteris, vaikystėje mušama dėl to, kad “nenueitų blogais keliais”, ne vienerius metus atidavė dirbdama vaikų gynėja. Savo gyvenimo dramą praeityje išgyvenusi buvusi tarnautoja ir žurnalistė pabrėžia, kad smurtas prieš vaikus – ne tik psichologinis ir fizinis.

„Jokios kalbos negali būti apie smurtą – vaikas yra žmogus. Mušimas, net jei „užmetama“ su mazgote – visais atvejais yra smurtas. Žmogų mušti už bet ką  – pažeminimas.  Tai niekada neduoda teigiamų rezultatų.  Jeigu skauda širdį,  nepadarysi pozityvaus sprendimo.  Kad didelis skriaudžia mažą – nužmogėjimas. Smurtas niekam nieko nedavė ir neduos. Kalba tam ir duota, kad žmogus kalbėdamas galėtų išspręsti visas problemas“, - teigia B. Žymantienė, pastaruosius šešešius metus dirbusi Vaikų teisių apsaugos tarnyboje. Daugelį patirtų istorijų ji aprašė savo knygoje.

B. Žymantienė įsitikinusi, kad žmogus tinkamai fizinės bausmės negali priimti – kiekviena tėvų fizinė bausmė vaiko širdyje pasėja keršto jausmą. Anot B. Žymantienės, mažas žmogus greičiau kurps ateities keršto planus – palauk, užaugsiu... Moteris mano, kad auklėjant vaiką visada derėtų paisyti jo nuomonės.  Net jeigu tam žmogučiui vos treji.

B. Žymantienės nuomone, didžiausias smurtas - ne psichologinės ir ne fizinės bausmės, o vaiko nepriežiūra – kai tėvas ir motina girtauja ar kvaišinasi narkotikais ir ranka numoja į savo vaiką, kai tėvams neįdomu, kaip vaikas nakvojo, ar jis turi ką valgyti, ar jis nupraustas, ar turi drabužių. Moteris prisimena istoriją, kai vaikų teises gindavo teismuose.

B. Žymantienė: „Vienuolikmetė  turėjo jauną mamą, kuri itin domėjosi vyrais. Kad ta mergaitė  jai netrukdytų vieno kambario bendrabučio bute, jai vis sakydavo – bėk į gatvę. Pas tą moterį ateina draugas, o jos dukra vis į gatvę ujama pažaisti. Sulaukusi keturiolikos metų mergaitė pagimdė kūdikį. Ji turėjo tik mamą, bet mama glaudė tik vyriškius, o ne dukterį. Mergaitė išėjusi į kiemą glaudėsi prie to, kas glaudė ją – tokie pat paaugliai. Kai mergaitė pagimdė, mama ją teisė, sakydama, kaip tu šitaip galėjai? Ir mokykloje panašių žodžių mergaitė sulaukdavo. Aš tada sakiau - palaukite, kas tą mergaitę išgrūdo į gatvę? Ar vienuolikos metų vaikas turi gyventi gatvėje? Ar toks vaikas gali prie nieko nesiglausti? Senis gali nuėjęs į girią apsikabinti  ąžuolą. Vaikui to viso šimtąkart labiau reikia. Gimė sveika, išnešiota mergaitė.  Ar ji neturėjo teisės ateiti į šį pasaulį kaip džiaugsmas? Kodėl visus, visur už viską reikia barti? Gimė žmogutis – auginkime jį ir padėkime tai mamai ir močiutei.“

B. Žymantienė apgailestauja, kad tėvų apleistus vaikus apleidžia ir mokykla.

„Neturėjau nei tėvo, nei motinos, bet turėjau tris labai geras mokytojas. Jų meilė kompensuoja tėvų meilės stoką. Net universiteto profesorė mane priėmė į savo namus. Tai buvo prieškarinės kartos Sankt Peterburgo tikrieji inteligentai, kurie degino paskutines malkas, mirdami badu, kad išsaugotų paveikslus. Ta profesorė mane glaudė prie savęs taip, kaip būtų glaudusi mama ar tėtis, jeigu aš būčiau juos turėjusi. Dabar mokykla nepadaro savo darbo. Jeigu mano minėta mergaitė būtų turėjusi auklėtoją, pas kurią galima nubėgti pasikalbėti ir išsiverkti, jinai jau būtų buvusi laiminga. Manau, kad ji šito neturėjo.

- Esu mačiusi, kaip alkoholikų  vaikai užauga blaivininkai. Jie kažkada pasibaisėjo tuo gyvenimu, todėl aš manau, kad vaikų namų vaikas, jeigu jis nesugadintas per kartų kartas, gali duoti. Jeigu tik to, ko negavo, to atstūmimo nepriėmė kaip normos, tai tikrai gali užauginti gerus savo vaikus.

- Tie vaikų namai jau nebe tie. Dabar vaiką užaugina kaip gyvulėlį. Atnešė maistą, pavalgei, nunešė. Vaikas užauga nematęs, kaip raikoma duona, kaip daroma arbata. Jis net nežino, kad arbata tai vanduo, kurį reikia užpilti, nes jis niekada to nematė. Mūsų kartos vaikai augino vištas, augino agurkus... Jie visa tai dėjo ant savo stalo, todėl jie neprapuolė, mokėjo ir siūti, megzti, kepti bei virti. Vaikų namai dabar yra degradavę. Dabar vaikui net negalima nueiti į virtuvę. Sanitarinės normos neleidžia.

B. Žymantienė prisižiūrėjo ir skyrybų istorijų. Jos manymu, skiriantis būtina atsiklausti ir vaiko nuomonės. „Dabar niekas vaiko nepaklausia, ar tau gerai. Visi žiūri, kad tik nebūtų pažeisti įstatymai. Kodeksas yra mūsų dievas, o ne vaikas. Buvo tokia byla, kurioje sprendėsi mažos mergaitės likimas. Motina vertėsi prostitucija. Per Kalėdas ta moteris dukrelę parsivežė į savo namus. Iš jos atimtos motinystės teisės buvo, bet jinai kaip motina turėjo teisę matytis su savo vaiku. Teisėja tos mergaitės klausia. Gera mamytė? Mergaitė pritaria – gera. Ar mamytės draugai geri? Mergaitė vėl atsako teigiamai. Į klausimą, ar ji nori gyventi su mama, ta mergaitė atsakė neigiamai. Manau, trejų metų vaiko nuomonės reikia klausti, jis sugeba ją suformuluoti.“

Buvusi vaikų teisių  gynėja neatmeta galimybės, kad vaiką galėtų auginti ir prostitutė. „Kiekvienas atvejis yra  individualus. Negaliu pasakyti, kad prostitutė negali duoti nieko gero savo vaikui. Galbūt ji labai geras žmogus. Gal jos gyvenimas taip susiklostė, kad ji turėjo rinktis: mirti badu ar eiti į gatvę“, - sako moteris. Jos teigimu, reikėtų rinktis tą variantą, kad vaikas nebūtų atiduotas į vaikų namus, nužudytas. „Gal kažkada gyvenimas pasikeis“, - svarsto B. Žymantienė.