- Ar esate labiau geras, ar labiau teisingas?

- „Geras”  ir „teisingas” sąvokos neatsiejamos (šypteli). Negali neteisingas žmogus būti geras. Principas „Teisingumas yra valstybės pamatas”   - neatsiejamas nuo gėrio. Jei įstatymas darytų bloga visuomenei, reikėtų kalbėti apie patį įstatymą.

- Klausimas, tinkantis šv. Velykų išvakarėse: sakoma, jog vienus žmones sukūrė Dievas, kiti išsivystė  iš beždžionės. Kuriai kategorijai priskirtumėte save?

- Matot, aš  išaugintas katalikų šeimoje, tai turbūt atsako į klausimą. Mano kabinete yra kampelis mano mamai. Ji išėjo į amžinybę  likus 2 dienoms iki savojo gimtadienio... Būdama gyva ir kalbėdama maldelę už mirusius, ji ją visada baigdavo savaip, negu visuotinai priimta: „Te visi mirusieji per Dievo gailestingumą aptur dangų”. Ji taip kalbėjo ne apie save – apie kitus.

- Jeigu reikėtų pasirinkti: parašyti straipsnį  „Kaimo svarba šiandienos visuomenei”  ar padėti giminaitei nusikasti bulves, ką  rinktumėtės?

- Kiekvienas daro tai, ką turi daryti. Jei reikalas pasisuktų, kad reikėtų  kasti bulves – eičiau kasti. Kartą auditorijoje manęs paklausė: „Jeigu būtumėt mano vietoje?..” Atsakiau: „Tavo vietoje galėčiau būti, bet tu negalėtumei būti manojoje”.

- Ar buvo gyvenime tokia valanda, į kurią ypač norėtųsi sugrįžti vėl?

- Be abejo! Pirmiausia norėčiau grįžti ne į valandas, bet į metus! Manyčiau, tai būtų Sąjūdžio metai. Kai kas sako, kad tada buvo euforija. Aš manau, kad tai buvo laisvo žmogaus laisvas gyvenimas. Man Sąjūdžio metai patys brangiausi.

- Ko nemėgstate labiausiai?

- Turbūt apsimetinėjimo. Žmogus turėtų būti toks, koks yra. Visi norime atrodyti truputį  geresni negu esame, bet kai žmogus ima meluoti ne tik aplinkiniams, bet ir pats sau, tai tampa daugelio bėdų priežastimi.

- Ar mėgstate politikuoti, tarkime, draugų  ratelyje?

- Gal nagrinėti politikos klausimus - iš tikrųjų mėgstu. Politikos supratimas Lietuvoje (nesakau, kad visų) yra gerokai iškreiptas. Vienas iš  bazinių socialinių poreikių – tvarkos ir saugumo poreikis. Pačioje politikoje nėra nieko nešvaraus. Tai reikmė. Tačiau nešvarų šį žodį daro žmonės, kurie ateina daryti ne tvarkos ir saugumo, bet realizuoti nevykusių savo sprendimų.

- Jeigu kalbėtume apie šią minutę: ar esate laimingas?

- Manau, kad laimingas. Žmogus niekada nėra pakankamai laimingas. Jis toks padaras, kuriam reikia vis daugiau... (juokiasi). Bet norėti per daug nėra gerai.

- Kokia moterų savybė jus labiausiai žavi?

- Net nežinau. Moterį priimu kaip asmenybę, kaip visumą. Tikrai nenorėčiau išskirti kažkokios vienos savybės. Tai neskaidomas dalykas. Tą pati galėčiau pasakyti ir apie vyrus: jei matau svorius kilnojantį drimbą, kuris neturi sąžinės... Panašiais kriterijais, matyt, reikėtų vertinti ir moteris. Gali būti labai graži, bet, atleiskite, arba kvaila, arba sukta, tai grožis nebepadės...

- Kas, jūsų  nuomone, yra gyvenimas: drama, poema ar anekdotas?

- Anekdotu tikrai nereikėtų vadinti, nes jis tik vienas. Dramą žmogus gali pasidaryti, jeigu blaškysis, jeigu jam bus vis negana. Labai gražu, jeigu gyvenimas būtų poezija.

- Kuri šventė metuose pati brangiausia ir laukiamiausia?

- Neišskirčiau vienos. Visuomenėje sumenko giminės institutas. Vienas iš gražiausių  dalykų ir didžiausia šventė būdavo kiekvieną rugpjūčio pirmąjį sekmadienį - susiėjimas senelių sodyboje Juozapavos bažnytkaimyje, kur mane dar mažą vaiką atsiveždavo tėvai. Renkamės ten iki šiol. Tėvelis ir aš – abu Jonai – švęsdavome Jonines. Dabar labiausiai laukiu Velykų.

- Į kaimą iš ES ateinančios permainos: panacėja nuo visų problemų ar Trojos arklys?

- Žiūrėkime realiai: turime vėl išmokti būti verslininkais. Net apie šiandieninį  studentą turėtume kalbėti kaip apie absoliučiai sovietinį  produktą. Jo seneliai ir tėvai jau nebegyveno laisvo verslo sąlygomis.  Jei europinėse iniciatyvose matysi tik „Europos pinigų įsisavinimą”, bus rezultatas labai prastas.

- Ilgą  laiką kaimas, buvęs lietuviškos kultūros lopšiu, išgyvena nelengvas permainas. Ar neatsitiko taip, jog dabar kaimas tampa savotišku kapu?

- Jokiu būdu nėra kapas. Antra, žinių visuomenės nebegalima skirstyti į miestą ir kaimą. Pasaulis tapo mobilus. Stebime procesą, kai nebereikia tapatinti kaimo ir žemės ūkio – tai nebe tapačios sąvokos.

- Tenka girdėti: „Atgal į gamtą!”  Ką tai duotų šiuolaikiniam žmogui. Ar įmanoma dukart įbristi į tą pačią upę?

- Tai nėra varymas į „tą pačią upę”. Esmė štai kur: žmogus negali pamiršti esąs gamtos dalis. Kitaip jis ima elgtis kaip barbaras, o vietoj vertybių atsiranda primityviosios vertės. Jeigu aš gyvenu daugiaaukščio namo „dėžutėje”, aš neturiu nieko aplinkui. Peržengiau buto slenkstį, ir viskas nebe mano. „Dėžinis” žmogus yra baisus padaras. Bet kuris prakutęs stengiasi įsikurti toliau nuo miesto, nuosavame name, kad turėtų privačią erdvę sau ir saviškiams.

- Jaunimas emigruoja į užsienius. Kodėl motina Tėvynė daug kam tapo pamote?

- Prisimenu savo studentavimo metus: labai norėjau pamatyti pasaulį. Jaunam tai būdinga. Bet prieš savo nosį mačiau kerzinį batą ir girdėjau: „Nelzia!” Dabar pasaulis atsivėrė, ir esu laimingas, galėjęs jį pamatyti (8-erius metus buvau lietuviško savaitraščio „Dirva” redaktorius). Svarbiausia nepavirsti pasaulio valkata – turėti namus, kur sugrįžtama.

Į akis blyksėjo ir galvą pašnekovui kvaršino Romualdas BALIUTAVIČIUS
Į viršų