- Taigi kas išrinko tokį vardą  ir kodėl?

- Mano vardelis yra Silva Genovaitė. O mano aktorinio meistriškumo dėstytojas, kai kuo nors prasižengdavau, rūsčiai tardavo: „Sil-vi-ja!” Kadangi afišoje visas vardas ir pavardė užimtų pernelyg daug vietos, sutrumpinau. Kai važiavome į Ameriką, kai kam buvo labai smalsu: „Kodėl Silva pakeitė vardą?”

- Kurie priešingos lyties bruožai erzina labiausiai (visad to klausiu moterų)?

- Chamizmas. Nekultūra. Neišsiauklėjimas... Ar sakyti tiesiai šviesiai? Vyruose labiausiai niekinu norą iš karto pergulėti... Ne tik nervina, bet kartais ir problemų dėl to daug turiu (smagiai juokiasi). Tik nesupraskite neteisingai: myliu savo vyrą ir nesu nusistačiusi prieš seksą, nes jis - visa ko varomoji jėga (kvatoja).

- O koks yra pats didžiausias tavo trūkumas?

- Per didelė  meilė žmonėms. Susipažindama su kažkuo niekada negalvoju, kad jis (arba ji) gali man iškrėsti kiaulystę... Visada vertinu pagal save, t. y., kad jis toks pat nuoširdus, toks pat geranoriškas...

- Ko trūksta iki visiškos laimės?

- Vaidmenų  (kvatoja). Ar patiko mano atsakymas? Pinigų turiu, vyrą  gerą turiu, sveikatą – turiu...  Te gyvatė  teatro deivė Melpomenė man duoda vaidmenų!

- Ant stalo stovi taurė, iki pusės pripilta vyno. Ji pustuštė ar artipilnė?

- Pustuštė. Tegul pripila. Geras vynas, negi jį paliksiu?

- Situacija: artimo žmogaus operacijai prireikė  nemažai pinigų, o jų nėra iš  kur paimti. Vakare, tuščiame autobuse, randi piniginę  su daugybe stambių kupiūrų. Kaip pasielgsi?

- Sakau nuoširdžiai: pinigus perduočiau tam sergančiam žmogui. O kuris paliko piniginę  – amen jam. Neieškočiau, kas pametė.

- Ar teko kada pagalvoti, kur reikėtų  dėti pinigus, loterijoje laimėjus milijoną?

- Nežaidžiu jokių žaidimų, nes gyvenime esu išlošusi visko. Išskyrus vaidmenis. Apie didelius laimėjimus nesu net pagalvojusi. Bet jeigu Dievas man pasiųstų tokią situaciją... Pusseserės vaikas serga leukemija... Atiduočiau pinigus jai. Tikrai taip sakydama nesimaivau.

- Kur jautiesi drąsesnė: gyvenime ar scenoje?

- Ai, žinokit, ir čia, ir čia. Nieko nebijau (juokiasi). Esu laisvas žmogus.

- Kokią  kitų žmonių savybę  vertini labiausiai?

- Sąžiningumą. 

- Ar teko kada susidurti su anapusiniais reiškiniais?

- Vakar mano kambary skraidė kažkas, dėl to sunerimau. Pamaniau, jog musė, ir pritrenkiau. Pasirodo, jog būta boružės... Pagailo. Pasidėjau ant stalo, pritrupinau sausainio... Gal valgys? Bet kažkur dingo. (Juokiasi)

Ir į  sceną reikia žiūrėti žmogiškai, mylėti. Negalima vaikščioti su purvinais batais, su paltu. Negalima čia bartis, sakyti blogų žodžių ar spjaudytis. Gali nukentėti. Prieš spektaklį „Čičinskas” visada su kolege R. Vaičekonyte degindavome žvakę. Dekoracijos buvo pavojingos: metalo krūvos, atplaišos, statinės, o dar visokius „piruetus” tekdavo išdarinėti...

- Kaip pravardžiuodavo mokykloje?

- „Slyva”. Nors pravardės man neprigydavo, bet už tai berniukai labai mušdavo. Buvo toks Rašimas, tai su liniuote kad duodavo man per nugarą! Vis dėlto skundikė nebuvau.

- Jei iš  butelio paleistas džinas pasiūlytų išpildyti bet kokį vieną norą, kas tai būtų?

- Paprašyčiau geriausios dramos teatro aktorės vardo šiais metais... Nes per 25-erius metus man jo niekas nėra suteikęs... Tai normalus noras. Kada gi pagaliau pripažins? Kai numirsiu? (Kvatoja)

Susideginsiu, kad niekas manęs nematytų. Teprisimena gyvą. Prigrasiau vyrui, ką  turės daryti (iš prigimties esu režisierė).

- Ar galėtumei papasakoti savo mėgstamą anekdotą?

- Moteris, vaidinanti Dezdemoną, prašo vyro, vaidinančio Otelą: „Klausyk, Antanai, ar galėtumei mane pasmaugti anksčiau? Vyras prašė šiandien anksčiau namo pareiti”.

Galvą  pašnekovei kvaršino Romualdas BALIUTAVIČIUS 

Tado JUODŽIUKYNO nuotr.