facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

- Kas tvirčiau patį laiko: scenos grindys ar gyvenimo pagrindai?

- (Juokiasi). Kai gyvenimas pradeda svyruoti, tvirčiau jautiesi scenoje... O gyvenimo pagrindai kartais irgi yra tvirtinami scenoje.

- Kas išrinko vardą?

- Mama ir krikštatėvis, kurio jau nebėra tarp gyvųjų. Iki 16 metų mano vardas buvo Rolanas, tačiau nuolat visiems kliūdavo „praleista” D raidė. Negirdėtas mat. Todėl gaudamas pasą vardą pasikeičiau.

- Kiek kartų per dieną pastebi, kad vaidini nebe scenoje?

- Dažniausiai to nepastebiu. Natūrali būsena (šypsosi).

- Ar patinka „geležinės ledi”?

- Patinka. Man apskritai visokios moterys patinka. Visa jų įvairovė. (Juokiasi).

- Apie ką pirmiausia pagalvoji rytą atsibudęs?

- Paprastai galvoju, ką šiandien reikės daryti? Kur turiu eiti, ką nuveikti? Tokia pirma mintis. Iš vakaro dažniausiai nieko neplanuoju. Jeigu yra repeticijų grafikas – rengiuosi repetuoti. Visada atsiranda ir kitų reikalų...

- Ar sugebi džiaugtis mažais dalykais?

- Turbūt daugelis, ne vien aš, džiaugiamės tais „mažais dalykais”. Tai gražiausia. Nieko kito turbūt ir nelieka... Kokie jau čia tie „didieji džiaugsmai”?

- Ar gali papasakoti labiausiai atmintin įstrigusį, mėgstamiausią anekdotą?

- Anekdotus mėgstu, daug jų žinau, bet kai kas paprašo papasakoti, galvon ateina tik nešvankūs, kurie čia netiks. Paskutinis iš girdėtų: ateina pas ginekologą senmergė, jau gerokai „metuose”. Drovisi. Tas ją apžiūri, surašo popierius. Apsirengdama ji ir klausia: „Klausykit, o jūsų mama ar bent žino, kuo čia užsiiminėjat?”

- Iš butelio išlaisvintas džinas išpildys vieną bet kokį tavo norą...

- Į vieną „netilpčiau”... Ko gero, su juo pradėčiau derėtis: gal būtų galima išpildyti ne vieną – tris mano norus?

- Koks visų didžiausias tavo trūkumas?

- Daug aš jų turiu. Didžiausias... Atvirai pasakius, tai tinginystė. Esu pakankamai didelis tinginys, ir man prisiversti kažką daryti... O kai pradedu dirbti, dažniausiai ir padarau, bet kol prisiverčiu... Vis atidėlioju, vis „rytoj”.

- Trimis žodžiais apibūdink savo esatį, savąjį „aš”...

- (Mąsto). Paprastai tokiais atvejais žmonės arba labai atvirauja, arba koketiškai save kritikuoja. Koks gi esu aš?.. Spontaniškas. Linksmas. Kandus (kartais galiu toks būti).

- Kokia muzika turėtų skambėti per tavo laidotuves?

- Tikiuosi, jog vis dėlto mane pagerbs tylos minute? (Juokiasi).  O muzika? Kanklės? O čia tai būtų! Pakankliuokit man po mirties, nes gyvas būdamas to negalėjau pakęsti! (Kvatoja). Neįsivaizduoju, kokia tai būtų muzika. Laiduotuvės labiau dėl gyvųjų, nors, aišku, siela dar neišskridusi... Klausausi įvairios muzikos: džiazo, roko, klasikos. Klasika yra klasika. O nemėgstu ir matyt niekad nepamėgsiu - „popso”. Taigi per mano laidotuves „popsas” neskambės.

- Kokios mintys, asociacijos ir jausmai kyla girdint tą „šventą” žodį: „partija”?

- Kuo toliau, tuo labiau man ši sąvoka tampa neapibrėžta, išplaukusi. Nebesuprantu tų dalykų. Sakyčiau, kad tai žmonių grupė, siekianti kažkokių interesų. Įdėjinių dalykų dabartinėse partijose neįžvelgiu.

- Kuri šventė metuose yra pati laukiamiausia?

- Visas šventes švenčiu taip, kaip priklauso. Kitaip tariant, „šventos visos mano dienos”. Neišskiriu nė vienos, nesakau, kad ypač laukiu savo gimtadienio arba Naujųjų metų. Kuri man pati brangiausia? Labai sudėtinga atsakyti. Tikrai niekad apie tai negalvojau. Labai gerai yra  tarpušventis – tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Labai geras laikas, nors ir tenka eiti į darbą! O šiaip tai aš dar labai mėgstu atostogas.

Galvą pašnekovui kvaršino Romualdas BALIUTAVIČIUS

Į viršų