facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ketė RAINIENĖ
„Šiaulių naujienos” pasidomėjo, kaip valstybinės šventės - Vasario 16-oji, Kovo 11-oji - švenčiamos šeimose. Pasirodė, nešvenčiamos, nebent nueinama į Trispalvės pakėlimo ceremoniją - ir tai, jei oras tinkamas.

Kodėl? To nepaaiškino niekas, tačiau susidarė įspūdis, kad tokiu būdu žmonės lyg ir keršija valdžiai, valstybei už neišsipildžiusius savo lūkesčius.
Todėl buvo nuostabu prieš ilgąjį savaitgalį išgirsti senos pažįstamos pensininkės Ritos žodžius - jos didžiulė šeima kad jau švęsianti Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, tai jau švęsianti...

Net susigraudinau išgirdusi tokį patriotizmo protrūkį visuotinio nusivylimo ir Nepriklausomybe, ir apskritai gyvenimu fone, tad susidomėjau, kodėl ir kaip. Juk žinau, kad močiutė Rita iš savo pensijos išlaiko butą, darbą ir net darbo biržos mokamą pašalpą praradusios dukros keturių asmenų šeimą, pametėja po kelis litus kitos dukros, kurios vyras pradingo užsieniuose, vaikams studentams, pati jau kelintas mėnuo nebesusimoka už savo kambarėlį visų mokesčių...

Tačiau pensininkės Ritos veidas švieste švietė - iki pietų apibėgusi kelis prekybos centrus ir nupirkusi net du kilogramus vištų sparnelių už vieno kilogramo kainą, todėl dabar namie pas ją bus balius, nes labai jau atsibodę labdaros makaronai ir kruopos!

Ką gi, po ilgo pasninkavimo kepti sparneliai - aišku, šventė. Tik kažkodėl graudoka prisiminus dar Atgimimo aušroje Ritos išsakytus lūkesčius: kad tik parduotuvėse būtų visko, ir nesvarbu, kad brangiai...

Prieš dvidešimt metų Rita su vyru turėjo pinigų, nes ne tik valdiškuose, kaip tada sakyta, darbuose dirbo, bet ir turguose pardavinėjo kolektyviniame sode išaugintus tulpių svogūnėlius. Nebuvo tik ko už tuos pinigus tada pirkti.

O kai parduotuvėse prekių pradėjo daugėti geometrine progresija, pinigų nebeliko: dalį surijo milžiniškas palūkanas žadėję bankai, dalį - pirminiai įnašai už butus dukterims. Liko tik pačios apkarpyta pensija ir gal dar keli litai už našlystę.

Taigi Ritos svajonė, kad parduotuvėse būtų visko, kad ir brangiai, išsipildė, tik dabar jai tai priminti būtų panašu į pasityčiojimą.

Kaip ir kam nors priminti, kad tada tikėta, jog po dešimties metų Lietuvoje gyvensime kaip Švedijoje, užsiimsime vieni dideliais, kiti - mažesniais verslais ir och! kaip nustebinsime pasaulį... Bet negyvename, nestebiname...

Dabar tik susidaro įspūdis (bent iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui skirtų renginių), kad išsipildė vienintelis lūkestis - galimybė laisvai keliauti. Tačiau nei prieš dvidešimt metų, nei net prieš dvejus metus nė nemanyta, kad tai taps bilietu tik į vieną pusę - iš Lietuvos.

O kodėl šiandien gyvename neišsipildžiusių lūkesčių nuotaikomis, kas beatsakys. Ar valdžios vyrų ir moterų lūkesčiai per tuos dvidešimt metų buvo kitokie nei visų kitų piliečių - gyventi patiems ne kaip švedams, o kaip Indijos nabobams? Ar pritrūko valdžiai strateginio mąstymo kartais ir visai neprastus planus įgyvendinant? Ar dar nesusiformavo (ir ar susiformuos?) Lietuvoje pilietinė visuomenė, galinti netoliaregiškas valdžias kontroliuoti?

Ir yra kaip yra: eiliniai dėl visko kaltina valdžią, Landsbergį, komunistus, valdžia - prieš tai buvusias valdžias, rusus ir Lukašenką. Dar periodiškai įtraukia į darbotvarkę primirštą, bet neužmirštą Liustracijos įstatymą - štai išaiškinsime visus bendradarbiavusius su KGB, o jau tada...

Ir kas tada? Atpigs elektra, benzinas, picos papločiai kaip mana ims iš dangaus ant Lietuvos kristi?.. Palengvės dūšioje, kai suteptieji bus išskirti iš nesuteptųjų?..

Vargu. Juk vyresniosios kartos žmonės gerai prisimena, kaip sovietmečio Lietuvoje visos ekonominės ir kitokios problemos buvo teisinamos vis dar pasitaikančiomis „kapitalizmo atgyvenomis” - net ir tada, kai čia užaugo bent dvi kartos. Dabar kaltiname sovietmečio atgyvenas, svarstome - o kas būtų buvę, jei būtų buvę, einame, ne, greičiau - stovime, atbuli ir laukiame manos iš kažko: valdžios, Europos Sąjungos, pono Dievo... Be savo lūkesčių, be ateities vizijos, nes tai, apie ką svajota prieš dvidešimt metų, gal jau ir išsipildė: Lietuva - nepriklausoma, galime bet kada išvažiuoti į Airiją, Ispaniją ar į Madagaskarą ir ten su nostalgija švęsti Tėvynės valstybines šventes, o parduotuvėse pilna prekių, nors ir brangių...

Į viršų