- Ar tinka suaugusiam žmogui rašyti dienoraštį?

- Sekti gyvenimą, vertinti, kas buvo, galbūt ir ne pro šalį... Aš dienoraštį įsivaizduoju kaip savo tapybą ir visą kitą kūrybinę veiklą.

- Ar tenka gauti dovanų, kurių paskui nėra kur dėti?

- Esu gavęs tokių dovanų, kurias nežinai kur paskui padėti ar kaip panaudoti. Ir „perdovanoti”  nėra kaip -  paviršutiniški miesčioniški dalykai. Aš  įsivaizduoju dovaną ne vien kaip pragmatišką, materialų dalyką. Galbūt dovaną lydintis žodis ar santykis su tuo žmogumi reiškia dar daugiau, negu kad pats daiktas.

- Kas ir kodėl jums išrinko tokį vardą?

- Čia visa dinastija... Tėvo tėvas Antanas, tėvas - irgi Antanas. Tėvelio reikėtų klausti. Man tas vardas prilipo, didžiuojuosi juo ir esu patenkintas.

- Koks pats didžiausias jūsų laimėjimas loterijoje?

- Joks. Jau kaip nesiseka loterijoje! Visiškai. Kartais dar nusiperku bilietėlį, bet nesiseka absoliučiai. (Juokiasi)

- Ar bijote mirties?

- Yra kažkokia baimė. Profesorius Gudaitis, tapytojas klasikas, kalbėdamas apie būsimuosius tapytojus, klausdavo: „Kodėl jaunimas daro tiek daug ekstremalaus skausmo, siurrealizmo, baisaties?” Ir čia pat atsakė: „Dažniausiai rėkia tas, kuris dar turi sveikatos, kuris nežino, kas yra kraujas, kas yra mirtis ir gyvenimas.” Apibendrindamas galiu pasakyti, jog nežinau tokio, kuris nebijotų mirties.

- Kas gyvenime teikia pačią  didžiausią palaimą?

- Matyt, žinojimas, kad turi šalia supratingą žmogų (žmoną), gali su juo bendrauti, būti suprastas. Galiu realizuoti save. O jeigu galiu, pagal savo supratimą ir gebėjimus, man tai yra laimė.

- Ar norėtumėte būti išrinktas į Seimą?

- Į tokį Seimą  – jokiu būdu.

- Kas maloniau: ruoštis parodai ar atostogų kelionei?

- (Juokiasi) Abu dalykai malonūs ir vienas be kito neapsieina: atostogaudamas irgi galvoju apie kūrybą. Matai objektus, aplinką, žmones... Negali negalvoti.

- Jeigu būtų  imanoma, kuriam žinomam praeities ar dabarties dailininkui patikėtumėte nutapyti savo portretą?

- Tiesiog nekilo tokių minčių. Gyvenimo portretą tapau pats. Kaip jį kiti mato, toks ir tegul būna. Duktė Viktorija diplominiam darbui nutapė mano portretą. Vertinu. Šiaip man didelių sentimentų nekelia tas faktas, kad kas nors imtų ir nutapytų...

- Apie ką pirmiausiai pagalvojate nubudęs rytą?

- Esu linkęs galvoti, planuoti, sudėlioti, numatyti. Man reikalinga dienos įvykius sudėlioti į  tam tikras vietas pagal eiliškumą. Per daugylį metų mane tai daryti įpareigoja pedagoginis darbas, pareigos. Tik jeigu kažką užmiršiu, tai gali turėti ir platesnių pasekmių.

- Kas yra svarbiau: principai ar geri santykiai?

- Jeigu yra problema, stengiuosi ją išsakyti. Vis dėlto turi būti kažkoks aiškumas. Diplomatija ne visuomet pasiteisina.

- Ar mėgstate vartyti senus albumus, žiūrėti senas nuotraukas?

- Kartais pasižiūriu. Šiaip tai reikėtų dažniau atsigręžti į praeitį. Reikėjo ir su tėvukais daugiau pakalbėti apie praeitį, kas buvo. Tada geriau suprastumei gyvenimo perspektyvas. Šiuo metu per mažai turiu laiko sustoti ir žvalgytis atgal.

- Kas, jūsų  nuomone, yra geras humoras?

- Visuose menuose, kine ir kitur man artimiausias prancūziškas humoro supratimas. Amerikietiško humoro aš nesuprantu ir nevertinu.

- Ką  norėtumėte pakeisti šiandienos visuomenėje?

- Pirmiausia žmonių  santykius. Jų požiūrį, vertinimą, moralę. Jaučiama didelė degradacija. Vertybių skalė tiek miesto visuomenėje, tiek ir visoje Lietuvėlėje yra iškreipta ir nesuprantama. Nevertiname savo praeities, kultūrine prasme. Naikinamos meno vertybės. Kad ir televizija... Kiek čia rodoma vertingų kultūrinių programų? Kiek turime muzikos „grandų”? Tačiau profesionalumas nevertinamas. Tačiau kiekvieną dieną girdime dainuojant „žvaigždeles”.

Į akis blyksėjo ir galvą pašnekovui kvaršino Romualdas BALIUTAVIČIUS