Kam gi neteko prekybcentrių tarpduriuose sutikti dailių mergaičių, siūlančių  užpildyti skrajutes ir šitaip išlošti kelionę, mašiną ar kitą gerą daiktą? Nors tokių akcijų tikslas - gauti piliečių kontaktinius duomenis prekybinėms „piramidėms”, yra kas sustoja ir pildo, matyt, tikėdami, jog dabar tai jau tikrai pastvers laimę už uodegos, o toji, lyg koketė moteris – po dienos jau nebeprisimena, ką kalbėjusi, ir neretai „pakiša” pernelyg ja pasikliaujančiuosius...

Pensininkas Povilas Bagdonas – garbaus amžiaus šiaulietis. Priežastis, privertųsi kreiptis į „Šiaulių naujienas”,  - prekeivių nesąžiningumas. Bet tegul kalba jis pats.

„Birutė, kuri mane apgavo”

„Rugsėjo mėnesį prekybos centre (pasako pavadinimą) mergaitės man pasiūlė užpildyti lapelį, girdi, gal išloši kelionę, mašiną ir t. t. Taip ir padariau. Po 2-3 savaičių paskambino „Bauer” firmos atstovė ir pranešė, kad patekau į žaidimo finalą”, - pasakoja pensininkas.

Nuvykęs rado „dar vieną senikę” - laimės medžiotoją. Čia pat mūsų pasakojimo herojui padavė lapą, kuriame reikėjo pasirinktinai pažymėti vieną skaičių. Paaiškėjo, kad jo užbrauktas „dvyliktukas” laimėjo kelionę į Turkiją...

Ir kaip dabar nepatikėsi savo laiminga žvaigžde? „Jums labai pasisekė, - paaiškino žmogui „Bauer” atstovė”. - „Esu pasiligojęs – niekur nevažiuosiu. Verčiau jau puodą būčiau išlošęs”, - išsprūdo P. Bagdonui. - „Mes turime ir puodų”, - atkuto atstovė. - „Kiek tai kainuotų?” - „Šimtas penkiolika litų ir 80 centų”, - išgirdęs atsakymą.

„Suma nėra labai didelė už du firminius puodus”, - pagalvojo P. Bagdonas atsegdamas piniginę.

„Tai pildome kvitą?” - pasak pensininko jo paklaususi „Bauer” darbuotoja Birutė. - „Jeigu jums tai reikalinga, pildykite. Man nereikia”, - paaiškino žmogus. - „Privalome užpildyti, nes viskas eis per banko lizingą”, - paaiškino. O puodus pažadėjo pristatyti po savaitės.

P. Bagdonas teigia supratęs, jog sandėris įvyko ir galima dėti tašką, bet čia jam buvo priminta, jog dabar visus metus kas mėnesį reikės mokėti bankui po 86 litus ir 85 centus, mat puodai iš tikrųjų kainuoja 1158 litus...

„Būčiau žinojęs, nebūčiau pirkęs, - bandė taisyti padėtį pensininkas. - Kalbėjome, kad jie kainuos 115 litų... Išeitų, mane apgavote?”

„Mes visus apgaudinėjame – už tai iš vokiečių pinigus gauname”, - anot P. Bagdono paaiškinusi Birutė...

„Tai ką man dabar daryti?” - puolė į neviltį žmogus.

„Nieko nepadarysi, - „nuramino” jį „Bauer” atstovė. - Popieriai jau užpildyti.”

„Šiandien vėl paskambinau Birutei, kuri mane apgavo, - tęsia P. Bagdonas. - Sako, atgal puodų nepriimsime. Turiu žmogų – jeigu nori, paims iš tavęs puodus už 700 litų. Kad ir turėsi nuostolį, bet vis mažesnį.”

„Velnias čia žinojo, kad puodai tokie brangūs! Įsivėliau į pinkles, kokių nemačiau visą gyvenimą. Neduok tu, Dieve, - guodėsi pensininkas. - Sutikau anąkart buvusį bendradarbį. „Neik, nes tave apgaus”, - perspėjo tas, išgirdęs, kur einu. - „Tai kad mane JAU apgavo”, - sakau.

Pensininkas gautų puodų nė neišpakavo. O kartu pridėtoje „BAUER”  receptų knygelėje, lyg tyčia, siūloma išsivirti tokių patiekalų kaip mėsos fondiu, jautienos liežuvį su karštu krienų padažu arba jautienos kepenėlių medalionus su kiaušinio ir sūrio apkepėle... Sutrikęs pensininkas teigia retkarčiais išsiverdąs barščių arba bulvienės pasrebiąs, o tokių „mandrių” valgių nė nesapnavęs. Pensija – 700 litų, Už butą kaskart reikia nemažai pakloti, ir už maistą... Nebegalįs dar ir puodui „alimentus” mokėti.

Klientų  nenugirdo, tik vaišina kava

Kitaip istoriją  nušvietė puodus pardavusi UAB „Bauer International” Šiaulių filialo atstovė Birutė Opicienė. „Mes pakvietėme poną Bagdoną į prezentaciją, kur reklamuojame gaminius, susijusius su sveika mityba ir geru miegu (pensininkas teigė dėl puodų naktimis nebegalįs miegoti, - aut. past.) Puoduose kepama ir verdama be riebalų ir be vandens”, - vardijo puodų privalumus B. Opicienė.

Anot jos, pensininkui reklamuojami puodai patiko. „Sudarė lizingo sutartį, įmokėjo avansą, pasiėmė puodus ir sėkmingai išėjo su jais gaminti. Paskui atėjo ir sako, kad puodų nebereikia. „Dabar jie – banko gaminys. Puodų priimti nebegalime”, - konstatuoja „Bauer” atstovė.

„P. Bagdonas teigia, kad jam nebuvo viskas ir iki galo išaiškinta”, - priminėme.

„Baikit. Baikit, - paprieštaravo B. Opicienė. - Juk pasirašė ant lizingo dokumentų.”

„Ar tiesa, kad jūs sakėte, jog už klientų apgaudinėjimą gaunate iš vokiečių pinigus?” - klausiame.

„Na, baikit... Žmogus kaip nori, taip ir pasako. Vakar atnešė prašymą dėl puodų grąžinimo. Pasiūliau kreiptis pirmadienį, kai mūsų direktorė grįš iš atostogų. Prašom. Aš tik darbuotoja. Jam viskas buvo išaiškinta.”

„O jums nekilo abejonių, iš kur pas pensininką tokie pinigai? Ne kiekvienas dirbantysis gali sau tai leisti...” - užduodame klausimą.

„Pas mus daug pensininkų užsisakinėja puodus, kadangi jiems reikia mažinti cholesterolį ir sveikai maitintis. Galite ateiti ir pasižiūrėti, kokie tai puodai! - reklamavo produkciją „Bauer” atstovė. - Kodėl jis priėmė atvežtas prekes, jeigu nenorėjo?”

„Žmogus teigia, kad jūs sakiusi, jog persigalvoti vėlu”, - priminėme.

„Taip, sakiau. O P. Bagdonui dabar reikia eiti į banką ir perrašyti lizingo sutartį 24 mėnesiams – mokės mažiau. Tarp kitko, jis gavo dovanų gražias šlepetes, pavaišinome kava. Dovanas parsinešė sėkmingai, o po to sako nesupratęs... Visada iš bandos atsiranda vienas, kuris nesupranta, - dėstė savo argumentus B. Opicienė.

„24 mėnesiai pasiligojusiam pensininkui – nemažas laiko tarpas... - priminėme. - Beje, jis minėjo, jog siūlėte puodus perparduoti kitam asmeniui ir gerokai pigiau?”

B. Opicienė:  „Ateina į prezentacijas žmonės, norintys puodų, bet jiems neleidžia pirkti lizingas – jau turi kažką pasiėmę. Ateina iš chirurginio su išoperuotomis tulžimis. Kadangi ponas Povilas nebenori, aš visada pasiūlau žmonėms jo telefoną. Žmogus suaugęs... Mes jų nenugirdome ir neapgaudinėjame”.

Norintys praturtėti neretai pasijunta apgauti

Kaip mus informavo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovas Vitas Jonas Ūsas, čia galimai susiduriame su nesąžininga komercine veikla. Atsiųstame laiške iš dalies rašoma: „Vartotojo teises, įsigijus ne maisto prekes ne prekybai skirtose patalpose, reglamentuoja Civilinio kodekso 6.357 str. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose, apie tai pranešdamas raštu pardavėjui per 7 dienas. Taip pat numatyta, kad pardavėjas, parduodamas daiktą ne prekybai skirtose patalpose, privalo įteikti pirkėjui dokumentą, kuriame turi būti nurodyta: 1) dokumento įteikimo vartotojui data; 2) daikto pavadinimas; 3) daikto kaina, įskaitant visus mokesčius; 4) pardavėjo pavadinimas ir adresas; 5) asmens, kurio vardu sutarties atsisakęs vartotojas gali adresuoti savo atsisakymą, pavadinimas (vardas, pavardė); 6) vartotojo teisė nutraukti sutartį šio straipsnio 6-11 dalyse numatyta tvarka. Šios pirkėjo teisės negalima suvaržyti jokiais papildomais įsipareigojimais ar įmokomis arba bet kokiu kitu būdu apriboti ar panaikinti. „Tai toli gražu nebe pirmas atvejis, kai lapelius pildžiusieji asmenys, vėliau pasijunta prekeivių apgauti ir kreipiasi į mūsų tarnybą”, - pridūrė V. J. Ūsas.