Asta VOLKOVAITĖ

„Kompiuteris kas savaitę lūžta, STT ne vaikų darželis...” - vakar Šiaulių apygardos teisme STT darbu dar kartą suabejojo Šiaulių miesto tarybos narys Romanas Čokovas. Kyšininkavimo stambiu mastu byloje, kurioje kaltinamas ir Tarybos narys, medikas I. Strupeikis, nuosprendžio teks palaukti. Į teismą liudyti iškviesti du STT Šiaulių valdybos operatyvininkai, bene tris valandas atsakinėję į klausimus, prabilo apie gendančią pasiklausymo techniką.

Į teismą iškviesti du STT Šiaulių valdybos operatyvininkai: Eugenijus Budinas ir Tomas Vaišys. Abu pareigūnai turėjo atsakyti į šūsnį klausimų apie savo darbą šioje byloje, papasakoti apie tai, kaip perkeliant įrašus iš diktofono į kompiuterį keičiasi laiko parametrai. Šių pareigūnų pateikta versija apie įrašymo technikos nesklandumus kiek skyrėsi nuo ankstesnių kolegos Vaido Pupelio parodymų.

Pirmas liudijo E. Budinas. Kaltinamąjį R. Čokovą ginantis advokatas paprašė paaiškinti, kodėl garso įrašo sukūrimo parametrai rodo ankstesnį laiką, nei buvo atlikti operatyviniai veiksmai. „Pasitaiko tokių atvejų, kai laikas įrašančioje technikoje nusimuša”, - pripažino E. Budinas.

„Kaip nustatyti, kur tikras laikas? Kur atsiranda pasikeitimas? Dėl ko atsiranda? Kodėl originalo kompaktinio disko laikas nesutampa” - nerimo ir kaltinamojo I. Strupeikio gynėjas.

„Laikas ne toks nustatytas, kompiuteryje gal nenustatytas laikas buvo...” - svarstė operatyvininkas. Kiek vėliau E. Budinas pripažino nežinąs, kaip gali „nusimušinėti” laikas kompiuteryje.

I. Strupeikis pažėrė  ne vieną klausimą E. Budinui. „Ar, tarkim, vokiečių  ekspertai galėtų atsakyti, ar garso įrašas atitinka originalą?”  - klausė kaltinamasis.

„Jie tik galėtų atsakyti, kad įrašas darytas „gnomu”, - pareiškė operatyvininkas („gnomas”, - diktofonas, kurį slaptiems įrašams naudoja STT pareigūnai, - aut. past.).

Įrašus perrašęs Tomas Vaišys turėjo paaiškinti, kodėl pasirašė ne visuose protokoluose ir kodėl nenurodė garso įrašymų technikos duomenų. Liudytojas atrodė sutrikęs ir į daugumą klausimų negalėjo konkrečiai atsakyti.

Kaltinamasis R. Čokovas, pastebėjęs, kad ne visuose protokoluose yra operatyvininko vardas bei parašas, paklausė, kas perrašė minėtus įrašus. „Tikriausiai aš”, - spėliojo T. Vaišys. Teisėjas paklausė liudytojo, kodėl jis toks įsitikinęs. „Daugiausia aš darau tuos darbus pagal kompetenciją, bet garantuoti negaliu”, - pripažino T. Vaišys.

„Kodėl kitur nėra jūsų parašo?” - nerimo R. Čokovas. „Reiškia, Budinas buvo, jei nėra mano”, - tęsė T. Vaišys. Abejonių dėl garso įrašų protokolų tikrumo kilo ir I. Strupeikiui. „Ar galite garantuoti, kad įrašai daryt „gnomu”?“ - klausė kaltinamasis. „Tiksliai negaliu, bet manau, kad taip”, - išvedžiojo T. Vaišys.

Liudytojas, kaip ir jo kolega, turėjo dar kartą atsakyti į klausimus apie paslaptingai „nusimušinėjantį” laiką perrašant duomenis iš diktofono į kompiuterį. T. Vaišys dėstė, kad perkeliant garso įrašą failo parametruose nurodytas laikas galėjo pasikeisti. „Laikas krenta į mažąją pusę, galėjo nusimušti iki 2000-ųjų”, - pridūrė T. Vaišys. Kiek vėliau kaltę bandyta versti diktofono ličio baterijai. Esą pareigūnus toji ne kartą jau pavedė, tad ir būna problemų „dėl laiko”. Operatyvininkas sakė dėl „gnomo” nesklandumų kreipęsis ir į gamintojus, bet tokių įrodymų teismui negalėtų pateikti. „Laiško nepavyko išsaugoti, buvo sugedęs kompiuteris”, - techniką kaltino T. Vaišys.

Ankstesniuose teismo posėdžiuose užsiminta, kad kai kuriuose protokoluose ne tik nėra duomenų apie garso įrašymo techniką, bet ir minėta, kad darant įrašus buvo naudojama net vaizdo įrašymo įranga. Kaip vėliau paaiškėjo, byloje – susuktų STT „filmukų” nėra. Ar vaizdo įrašai tiesiog dingo, ar STT pareigūnai suklydo pildydami protokolus, liko neaišku.

Kaltinamasis I. Strupeikis buvo suabejojęs, kad garso įrašai galėjo  būti net „sufabrikuoti”  ir kreipėsi į Šiaulių universiteto Elektronikos katedros vedėją docentą Gintautą Daunį, kad šis paaiškintų apie garso įrašymo apsaugos priemones bei įrašų tikrumo nustatymą.

„Ar įmanoma nustatyti garsinių bylų sukūrimo ir redagavimo datas neturint pirminių šaltinių?” - laiške elektronikos specialisto klausė I. Strupeikis. „Failų sistemose yra saugoma bylų sukūrimo ir redagavimo datos. Juos galima peržiūrėti operacinės sistemos ir bylų tvarkymo programomis. Tačiau šie bylų atributai nėra apsaugoti ir juos laisvai galima pakeisti”, - atrašė G. Daunys. Specialisto nuomone, net garso įrašų tyrimais negalima nustatyti, ar duomenys buvo redaguoti.

Po liudytojų apklausų  teismas sprendė, kada apklausti kaltinamuosius: prieš ar po nepriklausomų  garso įrašų ekspertų išvadų. Abu kaltinamieji pareiškė  norą duoti parodymus tik po to, kai bus gautos išvados. „Parodymai – tik pozicijos išdėstymas”, - reziumavo I. Strupeikio gynėjas. Teisėjas patenkino šį prašymą.

Už poros savaičių  teismas spręs – patenkinti ar atmesti kaltinamųjų  prašymą perduoti įrašus  Lietuvos teismo ekspertizės centrui, kad šis nustatytų jų tikrumą. Anot kaltinamųjų, jei teismas patenkintų prašymą, nuosprendžio dar tektų palaukti maždaug metus – esą tiek truktų garso įrašų tyrimas.

Parodymus davė ir daugiau STT Šiaulių valdybos darbuotojų. V. Pupelio buvo klausiama, ar jis įspėjo slapta STT įrašymo technika „apginkluotą” L. Jurgilą, kad nusikaltimu įtariamiems žmonėms nederėtų siūlyti alkoholinių gėrimų.

V. Pupelis tikino, kad suaugę  žmonės patys turėtų mokėti spręsti, su kuo jiems gerti. Pareigūnas pripažino, kad L. Jurgilui patarė nebesiūlyti alkoholinių gėrimų I. Strupeikiui ir R. Čokovui tik po to, kai buvo  padaryti pirmieji įrašai, iš kurių pastebėta, kad darant slaptus įrašus viešbutyje „Saulininkas” liejosi alkoholis.