Iki didžiųjų metų švenčių likus savaitei, bet dar randantis advento susikaupimo ir laukimo laikotarpyje, prisiminiau gražų lotynišką žodį „silentium“. Silentium reiškia tylą. Šį mėnesį šis žodis aktualus.

Tiesa, visi tuoj pasakys, jog gruodis – švenčių mėnuo ir ne metas kalbėti apie tylą, gyventi tyloje. Tai nebus visiška tiesa. Sukluskime. Juk gruodis prasideda adventu – tylos ir susikaupimo laikotarpiu. Ir tęsiasi jis iki pat Kalėdų. Būtent šiuo metu reikia ypač įvertinti tylą, kuri tarsi svetima prasidedančiam švenčių šurmuliui. Jei jau pradedi gruodžio pradžioje švęsti, tai atėjus Kalėdoms būsi visiškai išsisėmęs ir didžiosios metų šventės nebebus mielos.

Atsiras tvirtinančių, jog gyventi tyliai – tai gyventi nepastebimam. O gyventi nepastebimam yra labai sunku, nes mylėdamas ar mirdamas, kaip sako didieji, žmogus trokšta būti paimtas už rankos. Bet būtent tyloje geriausiai susitikti su savo siela.

Vienoje itin pamaldžioje knygutėje skaičiau, kad laimingas žmogus yra tada, kai jo siela laiminga. Rūpestis siela reiškia būdraujančią vaizduotę, nes visada tenka įsivaizduoti kelią, kurio nėra. Sielos gelbėtojai yra vaizduotė ir jausmai.

Sako, patartina turėti užrašų sąsiuvinius, skirtus žmonėms, vietoms, drabužiams, orui, nuotaikoms, jausmams. Radęs ką nors, kas patinka, įrašyti į vieną iš šių sąsiuvinių. Tarp rašytojų, tyrinėjančių sielos užkaborius, vyrauja dvi nuomonės. Pavyzdžiui, Johnas Irvingas teigia, kad literatūra apie žmogaus jausmus būtų neapsakomai nuobodi, jei visi rašytų tik apie tai, ką žino. Ernestas Hemingvėjus manė priešingai – anot jo, rašyti galima tik apie tai, ką jauti.

Šiomis dienomis, atrodo, įveikėme žodžio „virusas“ populiarumą ir populiariausiu tapo žodis „Kalėdos“, po jo seka žodis „dovanos“. Gaila tik, kad iki švenčių sudeginamos visos žvakės. Pačioms šventėms tenka pirkti naujų ar apsieiti visai be jų.

Pradėjau šį tekstą apie tylą, susikaupimą, o vis tiek tęsiu šventėmis. Ką darysi, žmogiška. Galiu tarti, jog neapkenčiu prekybos centrų, bet pripažįstu, jog yra pirkinių, kuriuos pateisinu. Tai kalėdinės dovanos.

Norime mes to ar nenorime, apie dovanas tokiu laiku vis tiek mąstome, be to, rūpi, kaip atrodys mūsų Kalėdų stalas, ką dėsime ar statysime ant jo, kokie žaisliukai puoš eglutę. Dovana nėra tik paprastas daiktas. Ji atskleidžia mūsų jausmus, apibūdina žmonių tarpusavio santykius. Abejoju, ar dera dovanoti daiktus pirktus akcijų skyriuje: „Perkant tris rožes, ketvirtoji – nemokamai“.

Vyras įteikė žmonai 500 eurų nusipirkti kalėdinę dovaną. Moteris užsuko pas pažįstamą dailininką ir paklausė, ar šis neturįs parduoti paveikslo už 100 eurų, nes ji už 400 eurų pirko paltą, tai vyrui pasakytų, kad Kalėdoms kaip dovaną pirko už 100 eurų paltą ir už 400 eurų paveikslą.

Puiku, jei dovaną lydi gražūs jos įteikimo žodžiai. Pamenate iškalbingąjį elegantiškąjį Liudviką XIV, kuris įteikdamas dovaną savo moteriai visad sakydavo: „Mano nuostabioji, mano puikioji, mano gražioji, mano vienintele.“ Ji į tai atsakydavo: „Mano nuostabusis, mano puikusis, mano gražusis, Liudvikai keturioliktasai.“

Kažkodėl pamiršta dovana – knyga, nustebinančios dovanos – kelionės, originalus poilsis, abonementai į teatro, koncertų ar sporto sales. Juk taip ne vieną neryžtingą galima išjudinti, kad pradėtų lankytis, tarkim, sporto klube, įdomiau leistų laisvalaikį – pasivažinėtų, paskraidytų oro balionu, išbandytų šuolį parašiutu ar galiausiai susiruoštų į grožio saloną, ar tiesiog praleistų vakarą malonioje kavinukėje.

Jei dėl knygų, tai šiais laikais ypač jas reiktėų dovanoti vaikams ar jaunimui. Šiandien džiaugiuosi, kad vaikystėje gavau daug dovanų knygų. Iš naujausių leidinių jauniesiems, norėčiau išskirti keturias knygas. Tiesa, jos dažniausiai minimos ir literatūros kritikų. Tai M. Hemingway. „Nematoma mergaitė“, S. Edgar ir P. Beorn „14–14“, R. Schneider „Pažadink mane, kai viskas baigsis“, M. Aromštam „Kai ilsis angelai“.

Pirmoji knyga – tai Ernesto Hemingvėjaus anūkės Marielės, kuri, tiesa, gimė, kai senelis prieš keturis mėnesius jau buvo miręs. Viena iš Marielės seserų serga depresija, kita – šizofrenija. Marielė visada pasirengusi padėti seserims ir mokosi iš kiekvienos gyvenimiškos patirties. Knygoje labai subtiliai atsiskleidžia asmenybės brendimas.

O dviejų autorių knygos „14-14“ istorija naujametinė: trylikametį Adrianą mama verčia parašyti naujametinį sveikinimą savo giminaičiams, tarp jų – ir seniai matytam bendraamžiam pusbroliui Hadrianui. Nors šie vaikai gyvena vieno šimtmečio skirtumu, tačiau jie vis tiek susirašinėja, pasakoja vienas kitam apie savo problemas. Tai istorija apie draugystę ir tokias skirtingas trylikamečių kasdienybes.

Trečioji knyga apie ligą, bet drauge ir apie gyvenimą bei meilę. O ketvirtoje knygoje pasakojama istorija apie kitokią mokytoją, kurios pradinukai vaikai nesimoko iš vadovėlių, nes mokytoja yra gerokai atitrūkusi nuo vadovėlinių pedagogikos standartų.

Iš dovanojamų knygų suaugusiems tinka viskas, nebent nederėtų dovanoti etiketo vadovėlių. Na, gal tik tiems, kurie niekaip nesupranta svarbiausios etiketo taisyklės, jog netinka blogai kalbėti apie tuos, kurių nėra mūsų tarpe.

Gera turėti daug draugų. Bet tik tol, kol jiems reikia pirkti dovanas. Apie tai jau rašiau, bet Kalėdų išvakarėse visad su tuo susiduri. Štai jei turi 20 ar daugiau draugų, tau reikia nupirkti tiek dovanų ir būsi nusivaręs nuo kojų paniurėlis. Tiesa, jei jau maliesi po parduotuves, nusipirk ką nors ir sau. Dėl visa ko, jeigu niekas nieko tau nedovanos. Bet tikėk – šito neturėtų būti.

Jeigu yra kraštų, kur dovanos neteikiamos, kur nėra tokios tradicijos, tai Lietuva tokiems regionams nepriklauso. Mūsiškiai siunčia dovanas emigravusiems giminaičiams, draugams, šie atsako tuo pačiu. „Kur skrenda lėktuvėlis?“ – senelė klausia vedino už rankos gal keturmečio anūkėlio. „Į Londoną“, – atsako šis.

Jei tektų Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse kalbėti apie aprangą, greičiausiai jūsų pokalbis vyktų apie frakus, kostiumus, balines suknias, kostiumėlius, suknutes, švarkelius, sijonus. O man kilo noras užsiminti tekste apie megztukus.

Juo labiau kad astrologai sako, o medikai, kovojantys su virusu, jiems antrina, jog norint 2022-uosius pradėti sėkmingai, Kalėdas ir Naujuosius metus reikia sutikti šeimos apsuptyje ar nedidelėje draugų kompanijoje, o svarbiausia nepersišaldyti. Didžiųjų metų švenčių išvakarėse siūloma kruopščiai sutvarkyti namus, nepamiršti pasirūpinti netvarkinga santechnika, nes be reikalo varvantis vanduo išneša iš namų pinigus. Šventinėms vaišėms stalą dera užkloti žalia staltiese, ant stalo padėti vazą su joje pamerkta pušies šakele bei nepamiršti prasidedančių metų simbolio – Tigro statulėlės. Jei esate vienas, nesikrimskite – mielas jausmas apsisiausti megztuku, įsitaisyti ant sofutės, įsijungti „Mezzo“ kanalą ir paimti į rankas knygą. Man, nelinkusiam į įvairiausius vakarėlius, tokie astrologų ir medikų pasiūlymai ypač tinka.

Megztukas – primirštas rūbas, bet šaltomis žiemomis vėl begrįžtąs. Megztukas – tai daug laisvės. Perfrazuojant populiarios knygos ir kino filmo pavadinimą, galima tarti, kad ir vel­nias dėvi megztuką. Šanchajaus ir kitų prabangių Rytų miestų gyventojai net vasarą vaikšto gatvėmis vil­kėdami megztukus, nes ten dėvėti megztuką – dar ir mada.

Ir dar Rytų pasaulyje, vystantis hierarchinei visuomenės struktūrai, net megztukas tapo žmogaus statuso atspindžiu. Vaikštinėdami su megztukais pa­tys įtakingiausi Šanchajaus ar kitų Rytų miestų žmonės demonstruoja, kad jiems nereikia eiti į darbą. Aukcionuose žymių žmonių megztukai parduodami už tūkstančius dolerių ar eurų. O seniau dargi turtingai išpuoštus megztukus naudojo kaip garbingą apdovanojimą.

Jei dar apie statusą, senovėje Rytų turtingųjų megztukai buvo siuvami atsižvelgiant į heraldikos spalvas ir moty­vus, todėl pagal jį buvo galima nesunkiai atskirti valdovą, didiką ar žmogaus giminę bei kilmės šalį.

Vakarų pasaulio žvaigždės irgi pamėgusios megztukus. Vieniems jis – kasdie­nis drabužis, kiti, vilkėdami ryškių spalvų megztukais, traukia pasivaikščioti vieni ar su šeima Londono, Paryžiaus ar Niujorko gatvėmis, važiuoja dviračiu į turgų daržovių.

Dėl nepriekaištingo stiliaus ne kartą pagirtos žvaigždės, atrodo, kartais pavargsta nuo tokio įvaizdžio ir puola prie patogaus megztuko. Beje, apsirengę megztukais jie tarsi pabrėžia jiems būdingą bohemišką stilių. Kai kurie sako, jog kai neturi nuotaikos, megztukų nenusivelka visą dieną. Daugelis, tiesa, taip vilkėdami toli neina, bet kavos nusipirkti važiuoja. Ne vienas vilkėdamas megztuku pasirodo TV laidose. Dažnai šį apdarą vilkinčias įžymybes galima pagauti oro uoste.

Megztukus vilki tiek vyrai, tiek moterys. Tai – namų arba darbinis drabužis. Ilgainiui megztukas damoms ir džentelmenams tapo tarpiniu drabužiu tarp darbo ir vakarinių rūbų. Jis de­monstravo tvarkingumą ir drauge atsipalaidavimą. Vilkint megztuką, galima rūkyti cigarą, gerti konjaką ir skaityti knygą. Su juo netgi galima nusnūsti ant sofos ir pabudus jaustis patogiai, netgi pasitikti vakaro iššūkius – gal kokia nors svajonių moteris pasibels į duris.

Moterys sako, kad megztukas yra tai, kas joms ant vyro patinka, nes tuomet, anot jų, vyras atrodo kitaip. Kitos tam prieštarauja ir sako, jog negalėtų pamilti vyro, kuris į pasimatymą ateina vilkėdamas megztuku. Nors megztiniais apsivilkusios moterys vyrams, jie taip sako, irgi nėra patrauklios. Ir visgi žiemą jis nepakeičiamas.

Ir baigdamas šį tekstą, pasakysiu, jog aišku viena – gyvensime toliau. Sulaukę Kalėdų, lauksime vasaros... Gyvensime, kaip gyvenome. Viskas suksis amžinu, nors gal šiek tiek kreivoku ratu. Dienos bėgs. Vėl rasime dėl ko nervintis, apkalbų mėgėjai kažką apkalbės, nors jau viskas seniai pasakyta, tačiau jie galvos, kad dar ne apie visus, ir visi suksimės gyvenimo rutinoje, kur mus lydės draugai ir neprieteliai, bet vienodai gadinantys nervus. Pesimistai gyvens įsitikinę, kad ateityje bus blogiau, optimistai – kad bus taip pat.

Vaikystėje su tėvais prieš Kalėdas visad klausydavome Virgilijaus Noreikos atliekamos dainos: „Sninga, sninga ir žemėn lėtai, krinta, krinta snaigių lengvučiai pūkai, nuostabia sidabro skraiste jie puošia, brangioji, tave...“ Ypač žavėdavo dainos pabaiga: „Aš tave pirmuoju sniegu lyg nuotaką baltą vedu.“ Šiais metais ši daina vėl atgimė. Per Kalėdas visad atgimsta vaikystė.

Į viršų