Paskambino bičiulis. Moteris jį paliko. Visos jos tokios – raminu. Žinau, kad nori guostis. Žinau, kad sunku. Visiems sunku, o dar dienos trumpos, daug tamsos. Pasidžiauk, kad tavo istorija tokiam metui labai tikroviška. Kažkas blogo turi įvykti. Galėjo būti dar blogiau. Galėjo automobilį pavogti...
O štai kitas bičiulis į klausimą, kokia diena jam laimingiausia, atsakė, jog išvykimo iš Lietuvos. Paklausei keleto lietuvių, gyvenančių Londone, kokia jų svajonė. „Turėti Londone namą“, – atsakė visi. O galvojau, jog atsakys, kad toji svajonė – grįžti į Tėvynę.
Bent man iki gyvo kaulo įkyrėjęs klausimas „Kaip jūs elgtumėtės, jeigu būtų leista gyventi iš naujo?“ Mano galva, tai vienas kvailiausių klausimų. Kaip elgčiausi? Atrodo, kad žmogus turėtų nebekartoti buvusių klaidų, bet kartos.
Ir jeigu dar klausia, kaip pavadintumėte savo gyvenimą, neatsakyčiau, kad tai drama ar tragedija, aišku, nepavadinčiau jo ir komedija, sakyčiau – tai trileris. Norėtum palikti savo likimą, bet likimo palikti neįmanoma, jis seks paskui ir pasivys. Kažkas yra pasakęs, jog gali pasikeisti drabužiai, patiekalai, patiesalai, bet iš esmės tai nieko nekeičia. Ir tiesa, jog tik didūs žmonės kalba apie idėjas, o vidutiniai, deja, – tik apie daiktus.
Mizantropų nėra daug. Sakote, niekam nenorite apie savo nesėkmes pasakoti? Televizijoje dainininkų šeima pasakoja, jog jie niekam nenori apie save pasakoti ir nelenda į televiziją. Kitą vakarą jie tą patį pasakoja kitoje televizijoje.
Kai trūksta temų pokalbiams, reikia vadovautis taisykle: „Kalbėk apie tai, ką matai aplinkui, dėl ko skauda sielą.“ Šiandien žmogus nenori būti vienišas, bet ir nenori bendrauti. Nenori ką nors veikti, bet ir nenori tinginiauti. „Kažkas apgailėtino... Taip, jūs neklystate, tai mano gyvenimas“, – girdėjau guodžiantis.
Tenka pripažinti, kad, deja, negyvename pasaulyje, kuris pokalbį laiko vertybe. Trūksta ir pasišnekėjimų apie kultūrą, religiją, socialinius dalykus. Daugelį pokalbių galima baigti pagrindine šio laikmečio fraze: „Labai blogi laikai.“
„Norėk gyventi kitaip!“ – toks turėtų būti šūkis, bet daugelis tuoj pradės guostis, girdi, pinigų trūksta, kad galėtum gyventi kitaip. Žinia, pinigai – svarbus dalykas, tačiau jeigu jums jų užtenka, vadinasi, jums trūksta vaizduotės ir fantazijos. Nė viena šalis netapo laiminga, kad ten pigu.
Pagal senąjį Julijaus kalendorių, kurį į Lietuvą XVIII a. gale vėl buvo sugrąžinusi rusų valdžia, Kalėdos atitikdavo gruodžio 13-osios datą. Tai šv. Liucijos vardadienis. Ši diena tradiciškai vadinama Šviesos diena. Įdomu, kad nuo jos vakarai nebeilgėja – saulė leidžiasi tuo pačiu laiku. Diena vis dėlto keliomis minutėmis trumpėja iki saulėgrįžos, bet todėl, kad rytą ji dar „pramiega“, pateka keliomis minutėmis vėliau.
Sovietmečiu Kalėdas patartina buvo švęsti drauge su Naujaisiais metais. Nors jeigu tiesiai šviesiai – tai jos tiesiog buvo draudžiamos. Viskas buvo daroma, kad mes nieko nežinotume apie biblinius išminčius Kasparą, Baltazarą ir Merkelį.
Bet Kalėdų išgyvendinti nepavyko – gruodžio 24-ąją, Kūčių vakarą, galima sakyti, visos lietuvių šeimos rinkdavosi prie gal kuklaus, bet šventinio stalo.
Tiesa, dar anksčiau, radau parašyta, senieji egiptiečiai Kalėdas šventė per Velykas ir iškilmėms pjaudavo šventąjį jautį Apį. O anot kažkurio anglų mokslininko, romėnų vikingai per Kalėdas valgydavo lokio leteną su tam tikru iš pipirų padarytu padažu.
Mūsų filologas A. Vištelis–Višteliauskas išvedžioja, kad Kalėdas pirmieji pradėjo švęsti lietuviai, dar tebegyvendami rojuje. Esą lietuvis Adomas tvėręs rojuje tvorą, kad vagys neišvogtų obuolių nuo Gero ir Pikto Pažinimo medžio. Tam prieš Kalėdas jis įkalęs paskutinį kuolą ir davęs poniai Ievai obuolį per Kalėdas. Kai tik Ieva pastebėdavusi Adomą kalantį kuolus, ji žinojusi, kad jau Kalėdos (nuo žodžio „kuolas“).
Dabar Lietuvoje liko 11 mėnesių ir Kalėdos, nors jau ir 11-ąjį mėnesį, lapkritį, jos bando pasiglemžti.
Paskaičius A. Vištelį-Višteliauską tampa nebeaišku, ar Adomas Ievą sugundė obuoliu, ar Ieva – Adomą. Kaip ten bebūtų, abu kalti, ką ir šiuolaikiniai vyrai sako apie išpopuliarėjusius priekabiavimo skandalus – kaltos abi pusės.
Adomas – hebrajiškai „žmogus“, „raudonas molis“. Adomus veikia Saturno planeta. Tai apribojimų planeta, kuri sukelia visokias kliūtis gyvenime bei pažeminimą, priešiškumą, sudaro sąlygas netgi pakliūti į kalėjimą.
Adomai – žmonės vieniši, pesimistai, baigštūs, pasmerkti priešlaikiniam senėjimui, turintys potraukį alkoholiui ir tendencijas savižudybei. Nemėgsta disciplinos – tai revoliucionieriai bei įstatymų pažeidėjai. Tik po 35-erių metų „susikrato“ ir užsiima pagrindiniu darbu. Domisi okultizmu. Žodžiu, vyrai, apie mūsų pirmtaką nieko gero nepasakyta.
Visiškai kitaip apibūdinama Ieva. Ieva – lotyniškai ir hebrajiškai „gyvenimo davėja“. Ievos savo esme – lyderės, neįsivaizduojamai stiprios asmenybės, kurios niekada nelieka nepastebėtos. Tai patrauklios, impulsyvios, savo vertę žinančios moterys. Ievoms patartina neužsisklęsti savyje, savo jausmuose, neapsiriboti tik savo įspūdžiais, nes kitu atveju jos pradės konfliktuoti su supančiu pasauliu. Ievos visada pasiekia gerų laimėjimų. Joms būdingas kilniadvasiškumas, pasididžiavimas, siekiant sukurti ką nors nauja, fizinė ir dvasinė jėga, autoritetas, valdžios siekimas, iniciatyvumas, atsakomybės jausmas, teisingumas ir praktiškumas. Mylinčios Ievos – nepasotinamos ir valdingos: kuo daugiau myli vyrą, tuo labiau stengiasi jį pajungti sau.
Istorija, kaip Adomas ir Ieva paragavo uždrausto medžio vaisiaus, visiems žinoma. Vis dėlto tas medis drauge suteikė ir pažinimą, už kurį mokame mirtimi, bet jis mus daro žmonėmis. Būtent amžinoji gėrio ir blogio kova žmoniją varo pirmyn. Tai ji kuria moralės dėsnius, filosofines sistemas, mitus, pasakas, Holivudo filmus. Nors blogį ir gėrį pažinę pirmieji žmonės mirė, mes esame Adomo ir Ievos palikuonys, taigi rojuje prasidėjusi istorija tęsiasi. O kai ateis pasaulio pabaiga, gal vėl grįšime ten, iš kur kilome, – į linksmybių sodą.
Jei Kalėdų proga nusprendėte dovanoti knygą, siūlyčiau britų rašytojos Karen Swan romaną „Kalėdų dovana“. Ne tik šios knygos pavadinimas pateisina tokią kalėdinę dovaną, bet ir žavinga joje pasakojama istorija. Sėkminga herojės Kesės santuoka netikėtai subyra į šipulius. Trys jos draugės nusprendžia Kesę vaduoti iš ją apėmusios depresijos. Kesė po keturis mėnesius turi viešėti pas kiekvieną iš savo draugių Niujorke, Paryžiuje ir Londone. Moteriai iš Škotijos provincijos atsiveria naujas pasaulis. Ji tampa mados ir kulinarijos paslapčių žinove, viliojanti ne vieną vyriškį. Taikliausiai romaną apibūdina trumpa jo anotacija: „Kalėdų dovana“ – gražiausių pasaulio miestų žiburiais švytintis romanas apie norą pakeisti gyvenimą ir surasti meilę, kuri visuomet liktų su tavimi.“
Bičiulis prieš pat Kalėdas švenčia gimtadienį. Praėjusiais metais dėl karantino nueiti sveikinti negalėjome, tad susidėję internetu nupirkom pledą, jam nuvežė ir nuo mūsų įteikė. Mintis aiški – susisupi ant sofutės į pledą ir skaitai. Skaityti tapo populiaru. Puiki knygų mainų idėja, dalijimasis informacija, kas ką skaito. Džordžą Orvelą (ypač jo „Gyvulių ūkį“) jau primirštame, dabar ant bangos Čarlzas Bukovskis. Nuostabus rašytojas. Kažkuo savas. Perskaitai ir pamilsti.
Gruodžio vakarus jau vadiname žiemos vakarais. Praėjusiais metais ne vienas skundėmės priversti užsidaryti namuose. Prancūzų rašytojas Marselis Prustas pirmąjį ciklo „Prarasto laiko beieškant“ romaną „Svano pusėje“ buvo priverstas leisti savo pinigais. Vienas iš redaktorių parašė: „Mielas drauge, negaliu suprasti, kai autorius gali skirti trisdešimt puslapių aprašyti, kaip prieš užmigdamas jis vartosi lovoje.“ Leidėjas net nenujautė, kad tuos puslapius netrukus ryte ris skaitytojai visame pasaulyje, o M. Prustas savo romanų ciklą papildys dar 6 knygomis.
Kiek čia liko ir pasigirs sveikinimai. Ar pastebėjote, jog per šventes dargi horoskopai visiems palankūs. Nors nesu horoskopų šalininkas, visgi nesulaukus Kalėdų Senelio, tegul bent astrologai įpučia geresnio gyvenimo viltį. Tokiu metu net nemandagu būti niūriam. Ir jeigu pandemijos metai, tiek 2020-ieji, tiek 2021, sakote, jums buvo sėkmingi, vadinasi, esate geras žmogus.
Patiko atsakymas į klausimą „Kaip jautiesi?“ „Kaip gyva lapė kailių parduotuvėje“, – buvo atsakyta. Visi panašiai jaučiamės. Besibaigiantys metai verčia pagalvoti ir apie bėgantį laiką. Nors fizikai sako, jog laikas nei bėga, nei teka – jis tiesiog yra. Laikas matuojamas jau 20 tūkstančių metų, tačiau niekas tiksliai negali pasakyti, kas jis toks. Gal teisingiausias Einšteinas, kuris pasakė, jog laikas yra tai, ką rodo laikrodis.
Vakarų pasaulio senjorai pandemijos metu kruopščiai laikosi visų reikalavimų (nė vieno jų nemačiau, kad kaukės nedengtų nosies), mūsiškiai gi šaiposi iš jų lepumo. Dėl lepumo kažkiek tiesos yra. Pamenu susitikimą su vokiečių senjorais (tuomet dar Vakarų Vokietijos). Būrelis jų sustoję kalbėjosi. Vienam pasidarė bloga ir jis virto, o virsdamas dar tris apvertė. O jei apie sovietmečio senjorus, pamenu kai L. Brežnevas, anuometinis sovietinės partijos generalinis sekretorius, grįždamas po viešnagės VFR, Bonos oro uoste atsibučiavo bei atsiglėbesčiavo su A. Gromyka, tuometiniu užsienio reikalų ministru, nors abu įlipo į tą patį lėktuvą.
„Kalėdos – tai džiugi žinia nūdienos pasauliui, kuris susiskaldęs, pasimetęs, kariaujantis ne tik išoriškai, bet ir žmogaus širdyje – vertybių pasaulyje. Kalėdos – didžios vilties, kad pasaulį vis dėlto valdo ne smurtas, ne teroras, bet kūdikio lopšį apglėbusi ranka, metas“, – apie Kalėdas kalba kunigas Ričardas Doveika.
Kad ir kas beatsitiktų, Kalėdų sulauksime. 1223 m. Italijoje, tokiame Grečio miestelyje Pranciškus, būsimas šventasis, paprašė vietinių žmonių, kad kalno oloje paruoštų vietą švęsti Šv. Kalėdas. Pranciškaus liepiami žmonės surentė ėdžias, prinešė šieno, atvedė jautį ir asilą... Tai buvo pirmas istorijoje užfiksuotas Betliejaus istorijos atvaizdavimas, besitęsiantis iki šiol. Kasmet tai vyksta vis pompastiškiau. Tad Kalėdų mėnuo įsibėgėjo.
