Baigiantis lapkričiui Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka pakvietė į tradicinę knygų mugę, o „Laiptų galerija“ – į Balio Sruogos vakarą, kurio 125-ąsias gimimo metines šiemet paminėjome. Atvyko kino režisierius Algimantas Puipa, sukūręs kino filmą „Dievų miškas“, pagal Balio Sruogos biografinę knygą, rašytojo eiles skaitė Kauno dramos teatro aktorius Dainius Svobodas. Direktorė paprašė ir manęs tarti kelis žodžius, kokį aš regiu šį rašytoją. Nebuvo paprasta, juo labiau kai salėje regėjau ne vieną literatūros mokytoją.

Pamenu dar būnant moksleiviu labiausiai sujaudino, netgi sukrėtė dvi lietuvių rašytojų knygos – tai Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Balio Sruogos „Dievų miškas“. Ėmiau skaityti apie šiuos autorius. Vinco Mykolaičio-Putino biografija buvo tokia solidi, o Balio Sruogos kaip maištingam jaunuoliui labiau įstrigo linksmomis istorijomis, gyvenimo vingiais.

Balys Sruoga – rašytojas, iškentęs Štuthofo koncentracijos stovyklos pragarą ir sarkastiškai tai aprašęs, draug išliko romantiku, simbolistinės poezijos kūrėju. Tai buvo išskirtinė asmenybė. Juokavo, jog gimęs Baibokų kaime (Šiaurės Lietuvoje, netoliese Biržų) kitoks negali būti. Vaikystėje sunkiai sirgo, o nugalėjęs ligą gyvenime tapo itin aktyvus. Panevėžio gimnazijoje tapo aušrininku ir greitai jų lyderiu. Petrograde (ten nuvyko, nes vyresnysis jo brolis Juozas buvo diplomatas) studijavo miškininkystę, bet traukė filologija, tad toliau tęsė humanitarines studijas.

Spalio revoliucija praretino rusų inteligentų gretas, bet vis tiek vyko meno žmonių susibūrimai, vakarėliai. Jaunasis Balys Sruoga aktyviai juose dalyvaudavo. Pervažiavęs tęsti studijas Maskvoje dažnai lankėsi Jurgio Baltrušaičio namuose, kuriuose rinkosi žinomi rusų aktoriai, dailininkai, rašytojai.  

Grįžęs į Lietuvą šarmingos sielos jaunuolis įsijungė į aktyvią tautinę veiklą, 1919 m. buvo vienas tų, kurie pirmą kartą iškėlė vėliavą Gedimino kalne. Nesvetimas jam buvo ir bohemiškas gyvenimas, su kitais meno kūrėjais sukūrė Žvėryno (šiame rajone gyveno) menininkų komuną. Mieste išsiskyrė originalia apranga: aukštas, lieknas, visad ilgu aptemptu paltu su pelerina, ilgais lino spalvos plaukais.

Dažnai jau pirmąja knyga rašytojai įsiveržia į populiariųjų gretas. Taip pavyko ir Baliui Sruogai. Didžiulę sėkmę jam atnešė 1920 m. pasirodęs pirmasis jo eilėraščių rinkinėlis „Saulė ir smiltys“. Tais pačiais metais, Lenkijai okupavus Vilnių, rašytojas persikėlė į Kauną. Išgyveno laikinojoje sostinėje, tiesa, neilgai, nes gavo stipendiją studijuoti Miunchene, kur apsigynė filosofijos daktaratą. Jo namų Miunchene durys visad buvo atviros atvykėliams iš Lietuvos. Kartais su svečiais keliaudavo po Alpes, ypač mielai jas aprodė savo viešniai jaunai poetei Salomėjai Nėriai.

Grįžęs į Kauną subūrė menininkų judėjimą ir pavadina jį „Lietmenkūdra“ (Lietuvos menininkų kūdra). Pasirašinėjo įvairiausiais šmaikščiais slapyvardžiais: kad ir, pavyzdžiui, „Padegėjas Kasmatė“ arba „Nėr ko nori“. 1930 m. dalyvavo literatūriniame konkurse paminint Vytauto Didžiojo 500-ąsias metines. Šiai datai parašė dramą „Milžino paunksmė“. Džiaugėsi šiuo savo kūriniu, buvo tikras jo sėkme, neabejojo, jog bus apdovanotas pirmąja premija, tad pasiskolino pinigų ir nusipirko automobilį. Deja, konkurso komisija premijos neskyrė – girdi, kokia čia pjesė apie Vytautą, jei nėra paties Vytauto.

Taip jau įvyko, nors šiandien ne vienas pripažįsta, jog tai vienas iš geriausių rašytinių kūrinių apie Vytautą Didįjį. Taip, Vytauto scenoje nėra, tačiau jis kiekviename pjesės sakinyje. Be to, Balį Sruogą dargi galima vadinti teatrologijos pradininku, nes jis rašė spektaklių recenzijas, tiesa, pakritikavo pirmąją lietuvišką operą „Birutė“, Maironio kūrinius. Aišku, dėl to ne visų buvo mėgstamas.

1940 m. prasidėjusią politinių santvarkų kaitą jautrios sielos žmogui sunku buvo atlaikyti. Štuthofas palaužė rašytoją ir po jo jis išgyveno tik dvejus metus. Paveikė rašytoją ir tai, kad jo kūrinys apie Štuthofo konclagerį „Dievų miškas“ nebuvo leidžiamas ir pasirodė praėjus dešimtmečiui po jo mirties.

Kai šiandien lydžiu ekskursijas į Gdanską, be šio Lenkijos miesto, lankome Žalgirio mūšio lauką, Hitlerio būstinę „Vilko guolį“, vargonais išsiskiriančią Šv. Lipkos bažnyčią bei Štuthofo koncentracijos stovyklos muziejų. Ne visi žmonės Štuthofe lipa iš autobuso ir lanko buvusį konclagerį. Sako, sunku matyti, sunku prisiminti.    

Šiandien dažnai prisimenami prieškario lietuviai bohemos Lietuvoje pradininkai. Tai ir A. Herbačiauskas, ir K. Binkis, ir B. Sruoga bei kiti. Balį Sruogą vis prisimindavo pokario Lietuvos bohemiečiai Jurgis Kunčinas, Ričardas Gavelis ir kiti. Sovietmečiu buvo toks paprotys naktį rinktis gerti viename ar kitame muziejuje – arčiau paveikslų, arčiau meno. Tuomet muziejuose naktimis budėdavo sargai. Vilniuje tai dažniausiai būdavo lenkai ar rusai. Ypač pamėgtas buvo Ateizmo muziejus, įsikūręs Šv. Kazimiero bažnyčioje. Atėjęs pabelsdavai į duris. Sargas klausdavo: „Kto?“ Atsakyti reikėdavo slaptažodžiu: toks vienas žodis ir antrasis „Palto“. Žodžiu, kažkas palte. Susirimuodavo.  

Jau seniai amerikiečių rašytojas Vašingtonas Irvingas kalbėjo, jog neužtektų vieno gyvenimo visų pasaulio knygų pavadinimams įsiminti. Verta prisiminti, kad prieš ketvertą dešimtmečių pas mus gerą knygą nebuvo lengva nugriebti. Būdavo nesunku išskirti būtent vieną knygą, kurios neskaitęs neturėjai ką veikti padorioje draugijoje. Šiandien jau ir mes galime cituoti tuos Irvingo žodžius. Bet vis dėlto išskiri vieną ar kitą knygą, kuri įstringa, sužavi. Gal kam tai tapo Balio Sruogos „Dievų miškas“, gal jo dramos, o gal eilėraščiai – pamenate: „Supasi, supasi lapai nubudinti...“

Prasidėjo oficialus Kalėdų laukimas. Sostinė ir dalis didžiųjų miestų jau praėjusį savaitgalį įžiebė kalėdines egles, šį savaitgalį jas įžiebia Šiauliai ir dar kiti Lietuvos miestai. Puošime eglutes ir savo namuose.

Teigiama, kad pačiomis mėgstamiausiomis vėl tapo gyvos eglutės, kvepiančios mišku. Skaičiau, kad apskaičiuota tobulos eglutės puošimo formulė. Tobulai Kalėdų eglutei ypač svarbu tinkamos lempučių bei blizgučių proporcijos, viršūnę puošiančio angelo ar žvaigždės aukštis turėtų būti lygus dešimtadaliui visos eglutės aukščio. Lempučių kiekis apskaičiuojamas matematinę konstantą (3,14) padauginus iš jų eglutės aukščio centimetrais. Pavyzdžiui, 90 cm eglutei reikėtų 290 cm lempučių, 18 žaisliukų ir 450 cm blizgučių.

Kalėdos ir Naujieji metai tapo tarsi reklama ar prekės ženklas: „kalėdinės nuolaidos“, „naujametinės akcijos“... Reikia „blizgios“ žinutės – užkniso bijoti kažkokio ten viruso, artėja Kalėdos! Antra vertus, yra ir daug klausiančių, ar galima linksmintis ir gerti, kai nežinai dėl rytojaus. Bet geriama už šią dieną: dar egzistuoji – ir gerai. „Durys atsidarė, negaliu įeit“, – skiemenuoja kažkuris reperis. Tarsi šventė kviečia, bet šalia ir liūdesys, kad negali jon patekt.

O jei apie reklamas, tai mūsų reklamose ir prekių ženkluose ryškus humoro jausmo stygius. Kol kas labiau mokame kentėti nei linksmintis. Reklamų ir prekių ženklų kūrėjai sako, jog svarbu suvokti, kaip patraukti klientus, per kokius aspektus jie gali pajusti šiltumą ir savumą.

Rezultatai rodo, kad svarbiausias ir stipriausias Lietuvoje yra globėjo archetipas (pamenate Algirdą Mykolą Brazauską), su juo save tapatina 21 proc. lietuvių. Tik 7 proc. pirmenybę atiduoda herojaus archetipui. Tiesa, lietuvių viduje dažnai pabunda laukinis kovotojas – neturintis strategijos, impulsyvus, agresyvus, be to, neretai pernelyg jautriai reaguojantis į mėginimus pasikėsinti į mūsų tradicijas.

Sako, ištirta, kaip smegenis veikia reklamos ir prekių ženklai. Kadaise, mobiliųjų telefonų įsigalėjimo eros pradžioje, „Nokia“ buvo sumąsčiusi reklamą, kurioje vienuolis mobiliuoju telefonu kalbasi su Dievu.

Jei reikėtų kurti reklamą, pasiūlyčiau, pavyzdžiui, tokią. Užeina žmogus į parduotuvę, o ten, už pardavėjos nugaros, ant sienos didelėmis raidėmis užrašas: „Nežiūrėkit į lubas!“ Visi tuoj žiūrės į lubas. Ant jų užrašas apie siūlomas prekes.
Sumąsčiau, kaip būtų galima vilioti žmones į restoraną. Imti ir paskelbti, kad restorane kažkuris klientas paliko piniginę su didele pinigų suma. Restoranas kviečia išsiblaškėlį ją atsiimti. Realu, kad ne vienas panorės apsilankyti restorane, kur toks sąžiningas kolektyvas. Išlaidos reklamai irgi minimalios: skelbimas apie pamestus daiktus dešimtis kartų pigesnis už skelbimą, tiesiog kviečiantį į restoraną.

Patiko Čipolino kūrėjo Džanio Rodario knygoje apie vaikų auklėjimą aprašytas toks pavyzdys. Nevalgiam mažyliui mama nesugeba įsiūlyti jokio maisto. Autorius pataria mamai paimti šaukštelį, pasemti košytės ir taikyti vaikučiui į burną. Deja, šaukštelis į burną niekaip nepataiko. Jis atsimuša į smakrą, nosį, netgi kaktą. „Kaip pataikyti šaukšteliui į burną?“ – klausia mama vaiko. Mažylis nusprendžia mamai, kuri nemoka elgtis su šaukšteliu, padėti.

Klaipėdoje gyvena bičiulis, prabangios kavinės savininkas. Kavinėje yra net administratorius, kuris nulydi klientus prie stalelio. Buvo tai senokai, dar niekas nemanė, kad kavinėse bus draudžiama rūkyti, o tas administratorius jau klausdavo lankytojų, ar jie nori sėdėti prie stalelio, skirto nerūkantiems, ar atvirkščiai. Vieni rinkosi stalelį nerūkantiems, rūkoriai – aišku, rūkantiems, bet pastebėjau, kad administratorius visus lydi ir sodina prie stalelių vienus šalia kitų. Nemačiau jokios ventiliacinės sistemos, tad šeimininko pasiteiravau, kaip čia yra. Jis juokdamasis paaiškino, jog jo kavinėje nėra jokių stalelių nerūkantiems ar rūkantiems, tik, girdi, žmogui maloniau, jei pasiteiraujama jo norų.

Įkyri reklama daro priešingą įspūdį. Kai ateistai sakė, kad Dievo nėra, visi juo tikėjo. Kai imta teigti, kad jis yra, visi suabejojo. O skaitant reklamą reikia ir susimąstyti: pavyzdžiui, ar galima pagaminti aukščiausiosios rūšies dešrą, kurios1  kg kainuotų 2,99 euro? Reklama turi būti pamatuota. Už vieną kandidatą į Seimą balsavo 214 žmonės. Išrinktas jis nebuvo, tačiau po rinkimų išleido savo kūrybos rinkinėlį 214 egzempliorių tiražu.

Prieškalėdinis laikotarpis kupinas laukimo. Jau įsivaizduojame, kaip atrodys mūsų Kalėdų stalas, ką dėsime ar statysime ant jo, kokie žaisliukai puoš eglutę. Tik išėję iš prekybos centro su pilnu maišu pirkinių, žinome, kad mūsų namų neaplenkė laimė.

Į viršų