Įpratome būti nepatenkinti ir skundžiamės visur ir viskuo. Be abejo, pradedant orais. Tai per šilta, tai per šalta. Ogi pagalvojau, jog niekas nesikeičia – ruduo kaip ruduo. Jei šis ruduo kam ir šaltas, tai tik nebent tiems, kurie neturi šiltų prisiminimų ir jausmų.

Lietuviai dažnai save užprogramuoja pralaimėjimui, liūdesiui, o ne džiaugsmui, kaip mes patys linkę sakyti, „pačiam blogiausiam“.

Ironiška, bet, giliau pamąsčius, įdomi mintis, kad nesėkmes mūsų krepšininkams neša Marijono Mikutavičiaus himnas, kuriame verkšlenama, kad per plauką netapome čempionais ir kad pralaimėti mes galime devynis kartus iš eilės, kad neverta kankintis dėl medalio ir lieti savo kraują dėl aukso... Dar mačas neprasidėjo, o jau toks himnas skamba.

Jei žmogus nutaria, kad jam nepasiseks, tai ir nepasiseka, jei šaukiasi velnio, tai pastarasis bemat pribūva („Mes geri, mes galingi, mes šiandien laimėsim. Jis sakė: „Nė velnio“). Juk net 9-asis ir 10-asis Dievo įsakymas sako „Negeisk!“ Atrodo, anokia čia nuodėmė geisti, štai poelgiai – tai jau kitas reikalas. Gyvenimas liudija, kad Aukščiausiasis, deja, teisus. Ko geidi, išgeidi.

Kažkas mums yra pasakęs, jog gyvensime kaip Švedijoje. Tiesa, ir patys taip kalbėjome išsirikiavę Baltijos kelyje. Tačiau likimas vėl iš mūsų pasišaipė. Blogiausia – pasitikėjimo nebuvimas. Pasitikėjimo valstybės institucijomis ir pasitikėjimo kitais žmonėmis.

O štai Švedijoje, į kurią, buvo manoma, lygiuosimės, šių pasitikėjimų lygis yra labai aukštas. Jei manoma, kad politikai, valdžios vyrai, teisėjai, policininkai, gydytojai ir mokytojai yra nesąžiningi, visuomenėje gyventojams tenka imtis nelabai gražių priemonių, pavyzdžiui, problemas spręsti per pažįstamus ir gimines, duoti kyšius. Taigi, posakis, jog žuvis genda nuo galvos, yra teisingas. Kas norės remti sistemą, kai įtaria, kad yra ja besinaudojančių nesąžiningai?

Galbūt Lietuva ir kitos Baltijos šalys susiduria su tokiomis problemomis dėl to, kad buvo okupuotos Sovietų Sąjungos. Galbūt. Psichologai įvardija tris priežastis, dėl kurių žmonės jaučiasi nelaimingi: pirmoji, jei jie serga, kita – kai žmogus jaučia, jog gyvena nesąžiningoje, diskriminuojančioje ir korumpuotoje visuomenėje, o trečia – kai žmonėms trūksta socialinių saugiklių. Tad suprantama, kad švedai, danai, vokiečiai metai po metų tampa laimingiausiais pasaulio žmonėmis.

Kartais verta pažvelgti į pasaulio žemėlapį. Tuomet regi, kad mes labai mažyčiai ir gal todėl gyvename smulkmenomis. Nesakysi, kad Lietuvoje nėra kultūros renginių ir spektaklių, jų apstu, ir šiuo atžvilgiu mes niekuo ne blogesni už kitus pasaulyje, bet daugiau reikėtų kalbėti apie kultūros aplinką.

Rudenį dera kalbėti apie knygas. Vasarą jos buvo gal kiek ir primirštos. Skaičiau, kad Švedijoje rašytojai, knygų leidėjai ir jų platintojai remiami per Bibliotekų fondą, kuriam valstybė moka po kroną už kiekvieną iš bibliotekų paimtą skaityti knygą. Be to, Švedijoje visais būdais remiama kultūra nuo Olofo Palmės laikų.

Kai išgirdau, kad iš mūsų mokyklų programų gali būti išimti tokie autoriai, kaip V. Šekspyras, J. V. Getė, F. Kafka, A. Kamiu, pagalvojau, kad sapnuoju. Tiesa, knygų pas mus šiandien išleidžiama daug. Kasmet per 300. Veik po knygą kasdien.

Britė Ann Morgan užsibrėžė perskaityti po vieną kiekvienos pasaulio šalies rašytojo knygą (Jungtinių Tautų skaičiavimu, pasaulyje yra 196 valstybės). Supratusi, kad Didžiosios Britanijos knygynuose daugelio reikalingų knygų neras, Ann sukūrė tinklaraštį, kuriame pristatė projektą ir paprašė skirtingų tautybių literatūros mylėtojų patarimų: kokias knygas rinktis, kur rasti leidimą anglų kalba ir pan. Tikslą Ann pasiekė! O su lietuviška literatūra ji susipažino skaitydama lietuvių moterų rašytojų antologiją.

Iš knygų lentynos traukiu Vladimiro Nabokovo „Žvelk į arlekinus!“ (iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012). Tiesa, nesu Nabokovo gerbėjas. Nesukrėtė manęs „Lolita“. Tiesiog man svetimos problemos. O štai „Arlekinai“ (matau Pikaso paveikslą) patiko. Tai paskutinis baigtas garsaus rašytojo romanas. Jis – apie meilę ir kūrybą. Kai kas tvirtina, kad tai paties Nabokovo biografija.

Štai pradedant knygą pateikiami pagrindinio knygos veikėjo – irgi rašytojo – kūrinių pavadinimai: „Tamara“, 1925 (atitikmuo V.Nabokovo „Mašenkai“, 1926), „Karalystė prie jūros“, 1962 (ati¬tikmuo „Lolitai“, 1955, nes šią knygą autorius pradžioje „Karalyste prie jūros“ buvo pavadinęs) ir t. t. Romanas nesunkiai skaitosi, nes ar gali nesiskaityti kad ir tokios scenos: „Šypsodamasi įėjo Doli. Šypsodamasi smakro kryptelėjimu davė ženklą, kad padėčiau ragelį. Šypsodamasi nušlavė nuo stalo egza¬minų sąsiuvinius ir įsitaisė ant jo, man prieš veidą atstačiusi plikas blauzdas.“ Kažkuri iš literatūros kritikių taikliai pastebėjo, jog šito romano sluoksnio paviršutiniškiems skaitytojams turėtų pakakti, visa kita juos trikdys.

Romano herojų Vadimą kurti dar vaikystėje prikalbino senelės sesuo. Aštuonmečiam berniukui ji pasakoja apie arlekinus, kurie, anot jos, yra viskas – medžiai, žodžiai, situacijos ir uždaviniai. Skaičiau, kad V. Nabokovas teigia, esą, rašytojai, kurie sako, jog kartais nežino, ką jiems iškrės jų herojai, yra puspročiai, tačiau rašytojai, įsivaizduojantys, kad stumdo savo veikėjus tarsi šachmatų figūras griežtai nužymėtais takais, irgi nėra visagaliai.

O jei dar apie knygas, tai pati rudeniškiausia knyga – Mariaus Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“. Šį romaną Marius Katiliškis parašė per šešias savaites. Ar gali būti dar labiau metų pabaigos nuotaikas apibūdinantis kūrinys? Jis apima vienos vasaros įvykius miškų apsuptame modernėjančiame nepriklausomos Lietuvos kaime. Prasidėjęs miško kirtimu pavasarinio polaidžio metu bei pelkių sausinimu, baigiasi tą patį rudenį įvykusiu miško gaisru. Ūkio darbai, šiokiadienių ir šventadienių ritualai bei gamtos aprašymai sudaro pusę romano teksto, o romano intrigos lūžius valdo gaivališkos prigimties aistra ir nenumalšinamas asmeninės laimės troškimas.

Mintis perkelti į ekraną šį išeivijos rašytojo romaną šviesaus atminimo režisieriui Raimondui Vabalui kilo dar gūdžiais sovietiniais laikais, kai kine dominavo socializmo „laimėjimai“ ir klasių kova pokario kaime. „Aš noriu permesti tiltelį tarp anos Lietuvos ir dabartinės“, – sakė režisierius. Po filmo „Miškais ateina ruduo“ R. Vabalas į kiną negrįžo. Jis redagavo knygą apie pokario partizanų, tarp kurių buvo ir jo tėvai, kovas Lietuvoje.

Trumpiausią romaną yra parašęs Ernestas Hemingvėjus su draugais bebaliavodamas restorane (o įspūdis tarsi daugiatomio romano): „Parduodami kūdikio bateliai. Niekada nenešioti“ („For sale: Baby shoes. Never worn“). Nors viską, ką sužinai iš knygų, teisingiausiai apibūdino Puškinas: „Net pravdy na ziemle.“   

Rudenį pasidarau kino festivalį. Ketvirtadienio, penktadienio ir šeštadienio vakarais gan gerus filmus rodo LRT PLIUS, DELFI TV pradėjo rodyti „Scanoramos“ geriausius filmus. Kartais pasižiūriu Woody Alleno filmus. Vėl susiradau „Į Romą su meile“. Roma – jau ketvirtasis Europos miestas, garsiam režisieriui tapęs filmavimo aikštele. W. Allenas gerbėjus jau privertė trokšti nukeliauti į Ispaniją, leisdamas žvilgtelėti į šią šalį filme „Viki Kristina Barselona“, Londone nufilmuotas „Lemiamas taškas“ atskleidė turtingą ir kraugerišką britų gyvenimą, o svajingas „Vidurnaktis Paryžiuje“ sužavėjo prancūziška elegancija, grožio bei senų laikų prisiminimais.

Žiūrovams pasiūlomos keturios istorijos apie kelių italų bei amerikiečių nuotykius amžinajame mieste. Jaunas architektas (akt. J. Eisenbergas) susižavi savo mylimosios drauge aktore; nevykęs operų statytojas (pats W. Allenas) mėgina padaryti žvaigždę iš savo dukros būsimo vyro tėvo; jauna porelė iš provincijos sužino, kas yra atsitiktinis seksas su viešbučių vagimi bei prostitute (P. Cruz), o eilinis italas (net R. Benigni) penkiolikai minučių atsiduria garsenybės kailyje.

Keturių meilės istorijų popuri, gražiausi Romos ir Vatikano peizažai, džiazo muzikos garsai, neurotiškas Woody Alleno humoras, nauji, perspektyvūs bei grįžtantys aktoriai ir sankryžoje eismą kontroliuojantis policininkas, kuriam tenka tapti jausmingos ir šmaikščios ekskursijos vedliu ir komentatoriumi.

Tokie kino filmai kiek praskaidrina rudens niūrastį. Ko trūksta rudeniui? Ogi bent aš labiausiai pasigendu švenčių. Juk būtent šventės geriausiai atspindi lietuvio sielą. Daugybė nacionalistinės euforijos apimtų žmonių, pompastika, puotos, mišios, keistų paminklų atidengimai – visa tai nuolat rodoma žinių laidose... Ką darysi, kad ruduo be švenčių ir tenka laukti Kalėdų.

Facebook‘e patiko aktoriaus Vlado Bagdono sveikinimas jubiliejų švenčiančiai aktorei Reginai Arbačiauskaitei. Aktorius pasirašo: „Tavo buvęs Žygimantas Augustas“, prisimindamas, kad J. Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“ R. Arbačiauskaitė vaidino Barborą, o jis – Žygimantą.

Gaila, kad rudeninio liūdesio nepaskandinsi, jis moka plaukti. Toks jau tas gyvenimas ir nieko čia nepakeisi: vasarą – karšta, žiemą – šalta. Horoskopuose, prietaruose ir pranašystėse reikia ieškoti kuo daugiau pozityvių dalykų. Pavyzdžiui, jei susapnavote nesėkmes, jus lydės sėkmė, jei į stiklinę įkrito musė, žinokite, kad praturtėsite.

Berods grįžta alkoholinių gėrimų pirkimo palengvinimai. Tiesa, į benzino kolonėles, atrodo, degtinės dar negrąžins, nors ją panaikinus ne vienas skundėsi: „Kas per degalinė, jei negalima nusipirkti degtinės.“ Antra vertus, išėmus iš benzino kolonėlių alkoholį, girtų už vairo nesumažėjo, o dargi padaugėjo.

Turiu juokauti mėgstantį draugą. Gerbiu jo pastangas visiems praskaidrinti nuotaiką. Nors kartais jo humoras būna gan aukštos prabos. Pavyzdžiui, eidamas lėktuve į tualetą, jis kaimyno paprašo: „Gal galėtumėt pasaugoti daiktus.“  

Rudenį vertėtų pasakoti kuo daugiau anekdotų. Sakyčiau, kad humoro jausmo turėjimą ar neturėjimą geriausiai nusako anekdotų supratimas, ypač jų pasakojimas, tai yra, kokius anekdotus pasakoji. Tavo anekdotų kraitelė – tavo humoro jausmo balas.

Moteriai autobuse vyriškis užleido vietą.
– Jūs turbūt vilnietis, kad toks mandagus? – nustebo moteris.
– Taip. O jūs turbūt šiaulietė, kad net „ačiū“ nepasakėte?