Yra žmonių, kurie džiaugiasi sulaukę rudens, anot jų, ramybės ir susikaupimo meto, kai niekur neskubama, kai gamta puošiasi lapų auksu ir laukia ateinančios žiemos, kai su visa šeima lankome mirusiųjų kapus, kai laukiame prasidedant advento. Tokius pavadinčiau rudeniniais žmonėmis. Gimiau žiemos ir pavasario sandūroje, todėl ruduo nėra mano metas. Pavydžiu rudeniniams žmonėms, kuriems žvarbūs orai, trumpėjančios dienos tampa jų savastimi. Vėlinės irgi jų, netgi visas lapkritis jiems Vėlinės, nes kiek jau per jas kalbėta apie mirusiuosius, tačiau rudeniniams atrodo, jog dar ne viskas pasakyta. Jiems viskas paženklinta laikinumu.
Skaičiau, kad Klaipėdoje statomas krematoriumas, kuris išsiskirs našumu. Nelengva išmokti mirti, nelengva susitaikyti, jai atėjus, ir nelengva paversti ją meilės dovana, kaip siūlo beveik visos religijos. Prieš mirtį niekas nesako: „Dėkoju, Viešpatie, kad mane sukūrei.“ Mirtis mums asocijuojasi su pabaiga, tik kyla vienas vienintelis klausimas, į kurį žmonės vis dar neranda atsakymo, – kieno pabaiga? Būna, kad į kremuoto mirusiojo pelenų urną įdedama sėkla, atidengta urna įkasama į žemę ir išauga medis.
Mėgstu pakartotinai skaityti primirštas knygas. Štai Šiaulių dramos teatre žiūrėjau premjerą – spektaklį „Planeta E.G.O“, pagal F. Kafkos kūrinius. Bežiūrint kilo daug klausimų, todėl būtinai susirasiu Franzo Kafkos romanus „Pilis“ ir „Amerika“, pagal kuriuos pastatytas šis spektaklis, ir perskaitysiu. Aišku, esu juos skaitęs, dargi kino filmą „Pilis“ mačiau, bet tai jau buvo senokai.
O kol kas pakartotinai skaitau autorių, kuris man kažkuo panašus į Kafką – Umberto Eco romaną „Rožės vardas“. Kažkuris literatūros kritikas šio kūrinio filosofinę gelmę pavadino „Žmogiškojo veido postmodernizmu“. Net nežinau, ar vieną geriausių rašytojo, semiotiko, viduramžių istorijos žinovo ir literatūros kritiko Umberto Eco romaną, pasklidusį po visą pasaulį didesniu nei 50 milijonų tiražu, vadinti filosofiniu traktatu, ar istorine knyga, ar viduramžių gyvenimo enciklopedija, o gal tiesiog – detektyvu. Dar girdėjau sakant, jog tai paprasčiausiai intelektualus literatūrinis žaidimas.
1387 metai. Į nuošalų Šiaurės Italijos kalnuose įsikūrusį vienuolyną dalyvauti teologinėse diskusijose tarp pranciškonų ir popiežiaus Jono XXII atstovų atvyksta įtakingas pranciškonas Viljamas ir jaunas vienuolis Adso. Naktį prieš jiems atvykstant mįslingai miršta vienuolyno brolis Adelma, vienas geriausių knygų iliustratorius (vienuolynas garsėja didžiule biblioteka). Viljamas ima domėtis keista vienuolio mirtimi, o tuo tarpu vienuolyne pasipila nauji nusikaltimai.
U. Eco yra pripažinęs, kad romanui jam reikėjo labai įžvalgaus seklio, kuris, jo manymu, galėjo būti tik kažkuris iš pranciškonų (kiti pasakytų, jog tam gal geriau tiktų jėzuitas). Visas reikalingiausias sekliui savybes autorius ir suteikia broliui Viljamui. Nors žudiko vardą galima pradėti nujausti gan anksti, tačiau vis tiek lauki patvirtinimo, kol Viljamas jam ištars: „Tu esi velnias.“
Į filosofines bei teologines diskusijas U. Eco iškart įtraukia ir skaitytojus. Spausdinamas vienuolyno planas su visomis celėmis, koridoriais, kitomis patalpomis, kad gali įsivaizduoti, kas kur vyko.
Tarp kitko Umberto Eco romane diskutuojantis popiežius Jonas XXII susirašinėjo su mūsų Gediminu ragindamas lietuvius krikštytis. O Jono vardas iki to laiko buvo populiariausias tarp popiežių, tačiau būtent po šio popiežiaus, sekantis Jono vardą rinkosi tik 1958 m. Ir dar įdomi detalė, kad romano herojaus Algirdo de Cluny personaže rašytojas matė bene garsiausią pasaulyje lietuvį semiotiką Algirdą Julių Greimą.
Manau, tiek Kafka, tiek Eco – rudeniniai autoriai. Kodėl šiandien man atrodo aktualus „Rožės vardas“? Pamąsčiau, jog gyvenimas tame nuošaliame Šiaurės Italijos kalnų vienuolyne tarsi vyksta pandemijos metu, kai randamės uždaryti celėse: baimė, įtampa, laukimas kažko sukrečiančio. Ir pagrindinė mintis – kada tai baigsis.
Gyvenimas pandemijos metu man kažkiek primena gyvenimą sovietmečiu. Gyvenome raudonojo viruso sudarkytą gyvenimą. Kadangi šiandien lapkričio 7-osios išvakarės, tai prisimenu kaip 7-osios rytą visi dirbantieji, studentai, moksleiviai, apsiginklavę vėliavomis ir transparantais, privalėdavo traukti į demonstraciją. Tiesa, tas vėliavas ir transparantus nešdavę darbininkai dažniausiai gaudavo po 10 rublių. Veik kiekvieną koloną lydėdavo pučiamųjų orkestras, nes anksčiau jų buvo pristeigta visuose mokyklose ir gamyklose (saviveikliniu menu buvo labiau rūpinamasi nei profesionaliu). Kolonos žygiuodavo pro miestų centruose įrengtas tribūnas. Šiose stovėdavo įvairaus lygio partijos veikėjai, nusipelnę asmenys. Iš tribūnų jie rėždavo audringas kalbas. Garsinį foną sudarydavo ir patys demonstrantai: vienas kuris, stovintis tribūnoje, sušukdavo „Tegyvuoja šlovingoji Komunistų partija!“ ar panašų lozungą, o einantys pro tribūną privalėjo atsakyti šūksniu „Valio!“
Kažkas yra pasakęs, kad jaunystė nėra nei nuopelnas, nei laimingas atsitiktinumas. Daug yra pasakiusiųjų, dabar pagalvojau, gana kvailą frazę, kad visi buvome jauni. Kaip bebūtų, jaunystė yra labiausiai trokštamas amžius. Ar galėjo gyvenę sovietmečiu pasidžiaugti jaunyste? Atsakymas vėlgi būtų – kaip kas. Jaunystė yra toks laikas, kai gerai ir mažiau turint, nepavalgius, bendrabučio kambarėlyje gyvenant. Mes, sovietmečio jaunieji, turime, pavyzdžiui, tai, ko neturi kiti. Mes išmokome ironijos.
Aš ir mano bendraamžiai gimėme tada, kai dar buvo kalbama apie Staliną, ir augome brandaus socializmo epochoje. Kai kurie mūsų gimė Sibire. Nors daugelis spėjome pabūti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais ir net TSKP nariais, sovietmečio dvasia mūsų nesugadino. Ačiū Dievui. Anų laikų skundo „Man sielą skauda“ šiandien, ko gero, niekas nesuprastų.
„X karta“ – taip 1950–1980 metais gimusiųjų kartą pavadino kanadiečių rašytojas Duglas Kouplandas, kuris 1991 m. taip pavadino ir savo romaną apie jaunuolius, ignoruojančius egoistinę pasaulėžiūrą. Nuo tada terminas „X karta“ įsitvirtino. Kouplando herojai niekina pinigus ir karjerą, bet gal pernelyg tokių jaunuolių kritikai ėmė jiems prikišti ciniškumą, nusivylimą, tinginystę. Man ypač įsiminė šio romano herojaus garsiai pasakytas noras: „Noriu perskaityti laišką savyje.“
Tiesa, anksčiau negu Duglo Kouplando romanas Anglijoje susibūrė pankroko grupė „Generation X“ (1976 m.), kurios subūrėjas ir siela buvo vokalistas Bilis Aidolas (tikroji pavardė Viljamas Broadas). Nors galime prisiminti, kad jau 1964 metais Bobas Dylanas išrėkė: „Laikai keičiasi!“ Nors Nobelio literatūros premija Bobas Dylanas apdovanotas visai neseniai – 2016 metais.
Per kažkurį „TV 1000“ kanalą neseniai rodė jau kiek pagyvenusį, bet tikrai neprastą režisieriaus Roberto Zemeckio „Prarastąjį“. Supratau, kad tai visad ak¬tuali juosta. Normaliai, netgi pasiturinčiai gyvenantis tarptautinių pašto siuntų gabenimo kompanijos darbuotojas Čakas Nolandas (aktorius Tomas Henksas) kažkur Ramiojo vandenyno platybėse, lėktuvui patyrus katastrofą, paten¬ka į negyvenamą salą. Čia niekas neparuoš skanaus maisto, niekas neišskalbs purvinų drabužių. Herojui teks mokytis išgyventi...
Įspūdingos filmo scenos – herojaus bandymas prisišaukti pagalbos, nevilties proveržiai, darbai, kurie kitomis sąlygomis pasirodytų pa¬tys elementariausi (kokoso riešuto suskaldymas, ugnies įžiebimas), o čia reikalaujantys nežmoniškų pa¬stangų. Nėra mikro¬bangų krosnelių, mobiliųjų telefonų, automobilių ir paties svarbiau¬sio – interneto. Čako Nolando gyvenimas – iš proto varanti vienatvė ir kova už būvį. Filmo pabaiga atvira – ar sugrįžimas į įprastą aplin¬ką iš tiesų tapo išsvajotuoju išsi¬gelbėjimu? Ar tai, ką daugelis iš mūsų, besisukančių kasdienybės sumaištyje, laikome vertybėmis, iš tiesų verta šio vardo?
Sapnavau, jog ruošiuosi kažkur išvykti, lankstau drabužius, deduosi lagaminan kitus daiktus, užsisakau taksi nuvažiavimui į ar į autobusų, ar į geležinkelio stotį, žiūriu pro langą, kada privažiuos automobilis, jis atvažiuoja ir sapnas nutrūksta. Taip ir nežinau, kur norėjau vykti ir kokiu tikslu.
Ir netikėta, taip niekad nėra buvę, kitą naktį sapnas pasikartoja. Tiksliau, jo tęsinys. Vykstu, pasirodo, į geležinkelio stotį, perkuosi bilietą, bet nežinia, sapnas neišduoda – kur, išeinu į peroną, matau bėgių kelio lankste nuo Kuršėnų pusės pasirodantį traukinį. Jis artėja, toks didingas, bet dar anų, mano jaunystės laikų, garvežys juodas, dideliais dideliais raudonais ratais. Mano vagonas pralekia pro mane, niekad geležinkelio stotyse neapskaičiuodavau, kur jis sustos, todėl bėgu link jo, gerokai pravažiavusio, išsigandęs, jog galiu nebespėti. Ir vėl prabudau, taip ir tesužinojęs, spėjau į savo vagoną ar ne ir kur turėjau važiuoti. Laukiau trečios nakties, bet sapnas nebepasikartojo. Nebepasikartojo jis ir kitomis naktimis.
Kai papasakojau šią istoriją bičiuliui, jis tarstelėjo nieko nesapnuojąs, nes kiekvieną vakarą sprendžia kryžiažodžius ir bandydamas prisiminti juose slypinčius žodžius, ramiai užmiegąs. Pabandžiau ginčyti, kad reta kryžiažodžių, kurie suteiktų žinių, lavintų atmintį. Juk visiems aišku, kad pasižymėjęs lakūnas yra „asas“, o žodis „lyguma“ be galūnės yra žodis „lyguma“ be galūnės. Kiek nustebino jau nebepamenu kažkuriame žurnale užtiktas kryžiažodis, kur reikėjo įrašyti Poniatovskos vardą. Nežinojau. Be abejo, prisiminiau karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį ir bandžiau prisiminti jo žmonos vardą. Prisimenant Jogailos Jadvygą irgi piršosi „Jadvygos“ vardas, tad teko net interneto pagalbos šauktis. Pasirodė – Izabela. Tiesa, Izabela buvo ir viena iš jų dukrų. Sutuoktinės ir dukros vardo klausimas priminė ir patį karalių, kuris aktyviai dalyvavo rengiant ir priimant 1791 metų Gegužės 3-iosios konstituciją. Tarsi vėl pabuvojau prie jo sarkofago, kuris stovi pirmasis nusileidus į Krokuvos Vavelio katedros požemius.
Iš čia dar vienas Krokuvos prisiminimas. Kartą turistas iš Baisogalos vos manęs neprikūlė tvirtindamas, kad Antano Vivulskio sukurtame Žalgirio mūšio paminkle, stovinčiame šiame mieste, ant žirgo joja ne Jogaila, kaip aš pasakoju, o Vytautas. Paklausė net praeivių, kas joja ant žirgo. Šie atsakė: „Nežinomas kareivis.“
Lapkričiui įsibėgėjant pradėsime laukti Kalėdų. Ta proga kiek linksmesnė istorija. Neseniai skaičiau apie Didžiojoje Britanijos susituokusią porą: vaikinukas Kiereanas White‘as, jo išrinktoji Tiny Christmas. Jauna šeima pasiliko abi pavardes, tad dabar vadinasi ponas ir ponia White Christmas (Baltos Kalėdos).
