Ruduo šiais metais įsigali neskubėdamas. Sako, jei šermukšnių šakos linksta nuo vaisių, bus šalta žiema.

O ir kitos pokalbių temos džiugesio nesuteikia. Virusas, trumpėjančios dienos, depresija. Ką aš žinau apie depresiją? Skaičiau, kad ji būna klasikinė ir sezoninė. Klasikinė žinoma nuo seno, o sezoninė nuo XX a. pabaigos. Nors kažkokių didesnių skirtumų tarp šių depresijų bent aš nematau, nes abiem būdinga prislėgta nuotaika, jėgų, energijos praradimas, nepasitenkinimas savimi, niekas nebedžiugina ir net, pašėlimas, mažėja seksualinis potraukis. Gal tik gera žinia, kad rudens depresijos kamuojami žmonės žudosi rečiau nei klasikinės.

Anksčiau parduotuvių apsauginius gąsdino žmonės su kaukėmis, tekdavo su tokiais net susišaudyti, dabar gąsdina atsisakantys kaukes dėvėti, nes šie gali išsitraukti ginklą.

Pastebėjau, jog net TV rodomi kino filmai liūdnesni. Dramų ir tragedijų daugiau nei komedijų. Atnaujinami senieji lietuviški kino filmai. Visi liūdni: „Adomas nori būti žmogumi“, „Laiptai į dangų“, „Jausmai“, „Riešutų duona“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Atsiprašau“...

Pastaroji režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus kino juosta gal tik link komedijos, bet ir tai pilna liūdnų dialogų. Miestelio gydytojas močiutei pakiliai sako: „Gyvensit dar dešimt metų.“ „Tiek mažai?“ – nustemba ligonė. „Aš norėjau pasakyti mažiausiai dešimt,“ – pasitaiso gydytojas. „Nepasakėte,“ – konstatuoja senutė.

Rudenį reikėtų rengtis šviesesniais drabužiais, tačiau trumpėjant dienoms, kai šviesos periodas vis trumpesnis, ima dominuoti tamsa, žmonės dažniau renkasi ir tamsią aprangą. Prisimenu savo vaikystės draugą, kuris vilkėjo tik tamsius kostiumus. Jis tvirtino, kad tik taip vyras atrodo solidžiai. Vilkėdamas tamsų, tvarkingai išlygintą kostiumą jis ateidavo į egzaminus, ir nežinau, ar todėl, ar – ne, būdavo įvertintas gerais pažymiais. Vilkėdamas tokius kostiumus draugas pradėjo inžinieriaus karjerą ir greitai pasiekė gamyklos skyriaus viršininko kėdę. Dabar jis – verslininkas. Ir toliau išsiskiria elegantiškais tamsiais kostiumais. Verslas, sako, sekasi.

Prisiminęs tą draugą pagalvojau, kad ir tamsusis metų periodas turėtų pasižymėti solidumu, būti kažkoks pakylėtas. Svarbiausia tokiu metu nebeskubėti, atsipūsti, apgalvoti, kas per metus nuveikta. Neskubėjimas – štai kas svarbiausia greito tempo pasaulyje. Skubi gatve ir net nepastebi pastatų architektūraos, išleki už miesto, bet nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgydamas nieko nejauti. Neskanauji.

Pastarosiomis dienomis kalbame apie Vėlines. Kažkodėl mums Vėlinių diena – lapkričio 1-oji, nors iš tikro tai Visų šventųjų diena, o Vėlinės – lapkričio 2-ąją. Šventųjų mums nelabai reikia (nusidėjėlių diena būtų populiaresnė), tad ją tiesiog prašokame. Tiesa, vieną šventąjį ir teturime (šv. Kazimierą).

Esu optimistas, tuo džiaugiuosi, tad pamąstymai apie mirtį man nėra malonus dalykas, bet vis tiek kartais susimąstau, kas yra ta mirtis ir kam mes gyvename? Pati poetiškiausia tema pasaulyje yra gražios moters mirtis.

Ką žmonės galvoja per laidotuves? Vieni galvoja apie savo laikinumą, kiti – apie kalijų brangumą, bet niekas niekada per laidotuves nežiūri į dangų. O ką mąsto patys mirusieji? Net idiotui žinoma, kad mirusieji viską mato, viską žino ir šneka visomis kalbomis.

Likimas. Tarytum galėtum sakyti: „Mano paskutinis uostas Porto Fino dar labai toli“. Bet reikia nutilti. Paskutinis uostas, pasirodo, gali būti visiškai netoliese. Niekada negali žinoti, ką uosto vartai anksčiau įsileis – tave, tavo artimąjį ar tavo draugą.

Niekas nežino, kas laukia už to uosto vartų. Nejau kraupi tuštuma? Paradoksalu, kad net šiuolaikinis mokslas, atrodytų, atsakęs į visus klausimus, nesugeba apsispręsti, atriboja mus nuo žinojimo pertekliaus, kurio žmogaus psichika nebegalėtų pakelti. Vilties, tiesa, yra, nes jei yra uostas, turi jame vykti kažkoks gyvenimas. Juk plaukimas į Porto Fino visad aprašomas didingai.

Vieną dieną ir aš ten atplauksiu. Nebijau tos dienos, kurios džiaugtis ar liūdėti – nežinau. Juk kiekviename uoste kažkas gyvena. Šiokį tokį slogutį, nuogąstį visgi jaučiu. Įsivaizduoju, kad tai bus vieta, kur neliks laikrodžių. O ir visi matai bus kitokie. Manau, nebus metrų, kilometrų, gramų, kilogramų... Tiesa, būtų maloniau, jei mane ten pakviestų atnešdami pakvietimą. Žodį „kvietimas“ mėgau visada. Ant kvietimo kortelės gražus užrašas, gal net koks piešinėlis.

Kiekvienais metais per Vėlines iš knygų lentynos traukiu A. Mickevičiaus „Vėlines“. Dažnai iškart atsiverčiu trečiąją „Vėlinių“ dalį, kur veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, Bazilijonų vienuolyne. Čia kalėjo ir pats Adomas Mickevičius. Rašytojas atkuria 1823-1824 metų įvykius, kai caro valdžios nurodymu buvo suimta daug Vilniaus universiteto studentų. „Vėlinių“ dramoje susipina realybė ir fantazija. Poetui svarbūs ne tik istoriniai įvykiai, realijos, bet ir įvairios giluminės patirtys. Taip jau yra, kad realybės ir fantazijos jungtys romantikams itin būdingos.
Ir dar viena istorija, kuri man šiam metui, atrodo, ypač tinkama: nustebsite – „Eglė Žalčių karalienė“. Ąžuolo, Uosio, Beržo ir Drebulės panteonas. Eglės vaikų virtimas medžiais tarsi byloja apie mirtį, nebūtį, bet drauge ir apie išsivadavimą iš jos.

Vėlinės – diena, kai įsižiebia visa Lietuva, tarsi dar kartą stodama į Europos Sąjungą. Tokiu laiku pamatome, kiek daug Lietuvoje kapų. Įsižiebia didžiuliai mirusiųjų miestai. Kapinės yra gerai. Ten niekada nebūsi aukštesnis, teisingesnis, gražesnis. Kartą girdėjau aiškinimą, kad kol nors vienas žmogus meldžiasi ir prisimena tą, kuris jau baigė savo žemišką kelionę, šiam nieko blogo negali atsitikti. Labai norėtųsi, kad kiekviename mūsų būtų mažytės kapinės, kuriose ilsėtųsi tie, kuriuos mylėjome.

Nors šiaip jau norisi tikėti, kad pragaras tuščias, nes ar beribis Dievo gailestingumas gali derėti su amžina prapultimi. Yra net teologų, neigiančių pragaro egzistenciją, o dėl skaistyklos buvimo tokie irgi abejoja. Anot jų, yra tik dangus. Tiesa, Bažnyčia tokių teologų nepagiria.

Literatūrinės Nobelio premijos laureato Josė Saramago romanas „Kai mirtis nusišalina“ prasideda sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“. Romanas kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje – pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką ir nuo to laiko niekas nebemirė!

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomų ligonių, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mafija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis.

Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida.

O ar nėra šviesesnių temų pokalbiams? Yra. Jau skelbiama apie artėjančias Kalėdas. Jei kur užsienyje apie Kalėdas jau bumbinama, tai lietuviai sulauks Vėlinių, pagerbs mirusiuosius ir tik po jų tars žodį „Kalėdos“.

Šiemet bijome, kad švęsti Kalėdas ir Naujuosius metus gali tekti nuotoliniu būdu. Bet apie dovanas vis tiek galvojame. Didelis malonumas, kai gavęs dovaną pasako: „Ačiū, nesitikėjau, maniau, kad mane pamiršote.“ Dar didesnis malonumas, kai pats gali tokius žodžius tarti.

Gal ir nenustebau sužinojęs, kad vakariečiai (ypač vokiečiai ir skandinavai) mėgsta praktiškas dovanas. Tik rusams pati dovana visai nesvarbu, jiems svarbiausias pats dovanojimo procesas ir vaišės po to. Sunkiausia dovanas rinkti moterims, nes jos pačios ne visada žino, ko nori.

Kalėdų ir Naujųjų metų laukimas yra puiki proga pasveikinti savo bičiules ar bičiulius. Mano galva, įdomi dovana būtų kokoso riešutas ar vardinė pakaba drabužiams.

Gali būti ir praktiškos dovanos, prie kurių priskirčiau tauriuosius gėrimus, šokoladą, aliejų. Jei nutarei dovanoti pliušinį meškiuką, patariu, geriau jau dovanok gero aliejaus butelį. Nemanau, ar moterims jau labai reikėtų pykti ant vyro, kuris sako: „Pasiimk mano piniginę ir nusipirk ko nori.“ Juk toks vyriškis vis tiek geriau už dovanojantį kokią smulkmenėlę.

Gal nereikėtų dovanų pirkimo atidėti Kalėdų ar Naujųjų metų išvakarėms. Jei kinai nepriveš, jų gali pritrūkti. Be to, paskutinę akimirką kaip akis išdegę puldami į parduotuves ir greitosiomis ieškodami dovanų galime greitai suklysti. Taip besielgiantys patiria daugiau streso nei malonumo. O juk pats dovanos ieškojimas, galvojimas apie žmogų, kuriam ją įteiksi, jos išrinkimas turėtų teikti džiaugsmą. Mes galvojame, jog per šventes turėtume gauti tokias dovanas, kokių trokštame. Jeigu to norime, kodėl šito turėtų nenorėti kiti? Tad atsižvelkime į to, kuriam perkame dovaną, charakterį, pomėgius, svajones. Mandagiai kvoskime draugus, artimuosius, jie laukia. Prisiminkime, gal anksčiau jie yra prasitarę, ko norėtų. Su vaikais čia, aišku, paprasčiau – jie gali parašyti laišką Kalėdų Seneliui.  

Gera turėti daug draugų. Bet tik tol, kol jiems reikia pirkti dovanas. Tiesa, jei jau maliesi po parduotuves, nusipirk ką nors ir sau. Dėl visa ko, jeigu niekas nieko tau nedovanos. Bet tikėk – šito neturėtų būti. Jeigu yra kraštų, kur dovanos neteikiamos, kur nėra tokios tradicijos, tai Lietuva tokiems regionams nepriklauso. Tai galima spręsti pagal popieriaus ar kaspinų dovanoms sunaudojimą. Gal tik skundžiamasi, jog dovanos labai jau panašios. Bet kas gi kitas, jei ne mes patys turime stengtis jas paįvairinti, kad dovana būtų siurprizas. Vis prisimenu, kaip vienoje šeimoje girdėjau berniuką, prašantį tėvų kelių eurų, nes ketinąs pirkti dovaną kaimynų mergaitei. Tėvams paklausus ką pirks, šis atsakė: „Vėduoklę.“

Turiu draugų grupelę, kurie artėjant Kalėdoms vienas kitam dovanoja kaklaraiščius. Tiksliau ne dovanoja, o patys dovaną išsirenka. Štai būname pas kurį svečiuose, išsiskirstant draugas turi atidaryti savo spintą ir visi iš jos pasirenka po kaklaraištį. Kitą vakarą būnant pas kitą draugą vėl viskas kartojasi.

O geriausia dovana – tai žinia, kad rudens liko jau tik mėnuo, po to trys mėnesiai žiemos ir – pavasaris.