facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Saugokime vieni kitus!“ – toks turėtų būti šių dienų šūkis. Ar pamenate, kai sirgdavome tik gripu, mandagumas neleisdavo eiti iš namų, kad neužkrėstume kitų?

Šiandien televizijos laidoje pasisakantis prieš skiepus keliuose sakiniuose gal dešimt kartų pakartoja žodį „aš“, vis pabrėždamas „Aš turiu teisę nesiskiepyti“. Su savo tuo „aš“ kalbantysis bent mano akyse tampa nelaimingu egoistu. Tiesa, prisipažinsiu, skiepais kažkiek abejojau ir aš. Bet kai pamačiau, kad masiškai skiepijasi žydai, o šie niekados neklysta, supratau, jog skiepytis reikia. Ir pasikartosiu, ką esu jau rašęs, nieko baisaus po pasiskiepijimo neatsitiko. Gal kiek pasvaigo galva, bet po didesnio pagėrimo dar ne taip būna.

Prasidėjo Seimo sesija. Mūsų politikai ir toliau šneka vėjus. Štai vienas sako, jog kai jie buvo opozicijoje, prievarta skiepytis nevertė, o skatino liaudies sąmoningumą. Tarsi viskas būtų gražu, bet kai jie buvo valdžioje, jokių skiepų dar nebuvo.

Diskutuojama griauti ar negriauti senąjį Vilniaus oro uosto pastatą. Teisingiausia, manau, šiuo klausimu pasisako peliukai Surskis ir Mauzeris, kurie siūlo, kad viską galėtų lemti Petras Cvirka: jeigu jis lankėsi šiame pastate, tai – griauti, jei nesilankė – palikti.

Sako, jog fakto, kad lietuvių tauta neturi ironijos ir humoro jausmo, niekas iki šiol taip ir nepaneigė. Nejau? Keista, kad lietuviai mąsto, jog tikrasis aukščiausios prabos humoras privalo turėti ir šiokį tokį liūdesio šešėlį. O juk literatūros kritikai teigia, kad dabartinėje lietuvių prozoje ironiškas ar satyriškas pasakojimas neretai užgožia lietuviškam mentalitetui būdingą lyrinį pasakojimą. Todėl pasidalysiu ir kita nugirsta nuomone, kad mūsišką ironiją nesunkiai galėtume „prastumti“ ir į pasaulinės ironijos sceną – lėkštumo atsikratęs, o jo vieton intelektualių užuominų prikaišiojęs pasakotojas būtų tinkamai įvertintas ir Rusijoje, ir Amerikoje.

Humoro jausmo tema man vis neduoda ramybės. Ypač rudenį, kai humoro, atrodo, mažiau. Reikia žinoti, jog tikrasis humoro šaltinis – ne televizija ir net ne literatūra. Visas humoras yra tiesiog čia, kur mes gyvename – tai tiesiog pati mūsų egzistencija. Tiesa, mes nesišaipome iš savęs, kaip daro kai kurios kitos tautos, bet iš kitų (estų, čiukčių, rusų, žydų) pasišaipyti mėgstame. Kai pasišaipo iš mūsų, pykstame. Bet juk iš tiesų humoras neturi nei sienų, nei tautybės.
 Netikėtai populiarus tapo humoro žanras „stand-up“. Išvertus „stand-up“ reiškia „stovįs“, „stačias“. Net nežinau, kaip šio žanro atlikėjus apibūdinti. Jų humoras netikėtas, taiklus, tiesa, kartais, tiesmukas.

Jei nuo pradžių pradžios, tai „stand-up“ pradininku laikomas žinomas rašytojas amerikietis Markas Tvenas. „Stand-up“ žanras ypač ėmė populiarėti Amerikoje septintajame dešimtmetyje, o tokios jo žvaigždės kaip Eddie Murphy ar Woody Alenas tapo milijonus uždirbančiomis kino filmų žvaigždėmis. Galiausiai amerikiečius ėmė kopijuoti britai ir Didžioji Britanija tapo viena šalių, kuriose „stand-up“ komedijos tradicijos tapo labai stiprios.

„Tu tikrai nori pasitarnauti žmonijai? – Tada pasakok smagesnes istorijas“ (iš k. f. „Nusikaltimai ir prasižengimai“), – sako Woody Alenas.

Keista situacija. Atrodo, pokštą ar anekdotą suprantu ir juokinga, bet paaiškinti jo ir nurodyti, iš ko bei kada juoktis, negaliu. Todėl vėl mąstau apie humoro jausmą. Atrodo, ne kartą šia tema esu rašęs, bet ji vis sugrąžina. Humoro jausmas – gero tono ženklas. Reikalingas jis drauge su intelektu bei ironišku požiūriu į save, kad galėtum įsijausti į senstančių faunų ir satyrų būsenas.

Kiekviena tauta turi pokštų, susijusių su nevykusiais politikų sprendimais, istoriniais laikotarpiais, nacionalinėmis šventėmis, žmonių papročiais, žalingais įpročiais, galiausiai – su mėgstamiausiu patiekalu, aprangos stiliumi ir t. t.
Štai anekdotas, būdingas rusų tautai. Žvejoja rusas. Nekimba. Nutaria išlenkti taurelę. Prisipila stiklinę, jau ruošiasi kelti prie lūpų, kai kažkas užkimba. Staigiai trūkteli meškerę, o ten mažiukas karosiukas, kuris... įkrenta į stiklinę su degtine. Pyktelėjęs žvejys jį ištraukia ir švysteli atgal į vandenį. Tuomet nusikeikęs ramiai išgeria ir toliau žvejoja. Netikėtai ima kibti. Žuvų jau pilnas kibiras. Naujai pagautas meta tiesiog ant žemės. Žuvys spurda, o viena burba: „Tai karosiukas, tai melagis, sakė pagauna, išgert duoda, paleidžia.“

Nors, manau, šį anekdotą suprastų ir kitų tautų žmonės.

Ypač savitas anglų humoras. Girdėjau tokį anglišką anekdotą. Pakvietus svečius paaiškėja, kad visi netilps menėje. Anksčiau atvykę klausia šeimininko, kaip jis išsisuks. „Kurie netilps menėje, liks koridoriuje“, – atsako šis. Anglai, išgirdę šį anekdotą, juokiasi už pilvų susiėmę. Man nelabai ir jauku. Bandau suvokti. Gal aristokratiškoje Anglijoje etiketas yra visų svarbiausia ir niekad nebūna, kad svečiai netilptų menėje ir liktų koridoriuje? O gal iš tikro kažkam teks likti koridoriuje ir tai labai juokinga, nes niekad taip nebuvę.

Juokas yra universalus, tačiau humoras – individualus. Mokslininkai humoro jausmą apibūdina kaip sudėtingą vidinį talentą arba psichinį gebėjimą. Aristotelis, pavyzdžiui, teigė, kad mes juokiamės iš juokingų žmonių, o tai rodo, kad juoko priežastis yra pranašumas. Kiti filosofai manė, kad humoro esmę sudaro nesuderinamumas – mes tikimės vieno, o gauname visai ką kita.

Yra be galo daug teorijų, bandančių paaiškinti, kodėl žmonės juokiasi, tačiau nėra visuotinai priimto sutarimo, kodėl viena ar kita situacija žmonėms yra juokinga. Vienas šmaikštuolis yra tarstelėjęs: „Humoro jausmas yra kaip varlė. Galima išnagrinėti po gabalėlį. Tačiau tyrimo objektas lieka negyvas.“ Aš humorą palyginčiau su lietumi – nereikia bijoti sušlapti, išdžiūsime.

Dažnai girdime: „Šiandien aš prastos nuotaikos.“ Rečiau – „Mano nuotaika puiki.“ Susiradau apibūdinimą, jog nuotaika – tai vyraujanti, ilgai trunkanti emocinė būsena, kuri paveikia požiūrį į pasaulį, jo suvokimą. Nuotaikos pavyzdžiai – pakilumas, pyktis, nerimas, depresija. Ji gali būti teigiama (gera) ar neigiama (bloga). Kitaip nebūna. Nors teko girdėti: „Mano nuotaika nei šiokia, nei tokia.“ Tokiu atveju, mąstau, nuotaiką visgi tenka priskirti blogos nuotaikos kategorijai. O blogiausia nuotaika, kai pradingsta WF ryšys.

Visi pastebi, kad, tamsėjant ir šaltėjant dienoms, nuotaikos kreivė krenta žemyn. Skaičiau gydytojų paaiškinimus, jog tai susiję su tokiais hormonais kaip kortizolis ir melatoninas. Kortizolio kiekis paprastai padidėja ryte. Tai vadinamasis streso hormonas, kuris suaktyvina, paruošia mus veiklai. Tuo pačiu metu sumažėja melatonino kiekis, kuris yra vadinamas miego hormonu. Paprastai melatonino kiekis padidėja vakarais ir paruošia mus miegui, padeda mums išsimiegoti. Šviesa, kuri patenka per mūsų akis, turi sugebėjimą tiesiogiai slopinti melatonino kiekį. Tad gydytojai pataria pasistengti daugiau laiko praleisti lauke, nes net ir apniukusią dieną lauke yra šviesiau nei ryškiai apšviestoje patalpoje.

Pasaulis šiandien perkrautas blogų žinių. Pagalvojau, jog tik su tokiomis tetenka susidurti dabar taip linksniuojamos 112 telefono darbuotojoms (sakau „darbuotojoms“, nes niekad nesu girdėjęs tuo numeriu atsiliepiančio vyro, nors, tiesa, nedažnai aš ten ir skambinu). Mano galva, svarbiausia joms neperimti blogų emocijų. O tokios dažniausiai sklinda iš tuo telefonu skambinančių, nes jie kažkuo sukrėsti. Panašu ir parduotuvėje. Suprantu, jog kasininkė nuskriausta, nes ir atlyginimas jos nedidelis, ir problemų namuose yra, bet kuo čia dėtas aš – pirkėjas. Aišku, jas galėjo suerzinti ir prieš tai buvęs pirkėjas, jos perėmė tas blogas emocija, dabar perduoda jas kitam pirkėjui. Taip visi ir užsikrečia.

 Per dieną tenka komunikuoti su begale žmonių. O dar tos kaukės. Būsite darbe, parduotuvėje, važiuosite autobusu šalia kitų keleivių ar nuosavu automobiliu šalia kitų automobilių. Tai panašu į bėgimą su kliūtimis – juk kiekvienas sunervintas žmogus gali tuoj sunervinti ir jus. Jau 1977 metais išgarsėjo Merfio dėsnis: „Jeigu kas nors turi ant tavęs užgriūti, tai ir užgrius.“

Kodėl šiandien tiek daug nepatenkintų? Sakote, jog lietuviai visuomet tokie. Bet juk anksčiau, būdavo, susibara, susitaiko, uždainuoja.

Psichologai sako, jog jausmai – tai mūsų pasąmonės išraiška. Žmogus dažniausiai stengiasi slopinti nepasitenkinimą, pyktį, pavydą, bet šie jausmai neišnyksta, jie lieka ir kaupiasi pasąmonėje, darydami įtaką savijautai, išsiliedami priekabumu, dirglumu ir nuolatine bloga nuotaika. Pyktį reikia iškvėpti. O net geram bičiuliui kartais reikia tarti: „Manęs neapgausi, aš ne tavo psichologas, kuris žino tik tai, ką tu sakai, aš apie tave žinau viską.“

Rudenį nostalgiškai nuteikia TV kelionių laidos – „ir aš ten buvau“. Taip būna ir man, tad kada noriu prisiminti Briugę, žiūriu kino filmą „Reikalai Briugėje“, kai noriu prisiminti Edinburgą – „Traukinių žymėjimą“. O labiausiai nostalgiškas iš visų kino filmų man tai S. Kubriko „Švytėjimas“ su Džeku Nikolsonu, pagal S. Kingo romaną. Veiksmas vyksta kalnų viešbutyje „Overlook“ („Panorama“). Jis yra aukštai kalnuose, žiemą neprivažiuojamas, be to, jame vaidenasi. Torensų šeima savo noru užsidaro viešbutyje žiemai, nes šeimos galva Džekas čia gavo prižiūrėtojo darbą. Viešbutyje dedasi keisti dalykai, dabartis pinasi su praeitimi, su mistika. Štai viešbučio restorane groja muzika, aplink vaikšto žmonės. Kažkada taip yra buvę. Gyvenimas po gyvenimo.

Ir dar rudeniškame tekste norisi pakalbėti ir apie laimę. Gaila, kad laimingas žmogus dabar atrodo įtartinai. Girdėjau, reikėtų įvesti laimės mokestį. Kuo laimingesnis jautiesi, tuo daugiau turi mokėti. Reikės kas mėnesį atvykti į mokesčių inspekciją pasirodyti. Jie iš veido nustatys, už kokią sumą esi laimingas, ir mokestį arba pakels, arba sumažins. Aišku, nereikės mokesčių mokėti, jei esi vienas iš tų, kurie tokius mokesčius sugalvoja ir patvirtina.

Bet vis dėlto kas ta laimė? Atsakysiu trumpai. Mano manymu, laimė – tai ko nors siekimas. Pagaliau jei mes ir nelaimingi, geriausias būdas atkeršyti priešui – parodyti, kad esi laimingas.

O dėl šiame tekste jau minėto melatonino, liko prastumti spalį, lapkritį, dalį gruodžio ir dienos ims ilgėti. Sakoma, tada lauke, nors ir naktis, vis tiek bus šviesiau ir tada po truputį žmonės ims atsigauti. Tad gera nuotaika, sužinojus, kad liko jos laukti tik šiek tiek daugiau nei du mėnesius, jau dabar turi aplankyti. O jeigu jūsų nuotaika dar nepagerėjo, tai jau tik jūsų problemos. Tiesa, paskutinė viltis praskaidrinti nuotaiką – pasiklausykite populiariosios dainos „Kunigunda“.

Ir trumputis anekdotas. Tėvai džiaugiasi savo dukros pasirinktuoju vaikinu: „Padorus vyrukas. Iš vakcinuotos šeimos.“ 

Į viršų