facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Visi tvirtina, kad rugsėjis – pats vangiausias mėnuo. Po vasaros visi ilsisi, neskuba. Orai irgi didesnio šurmulio nesukelia ir kritikos nesulaukia. Retai taip būna, kai galime pasakyti „gražus rugsėjis“. Pirmasis rudens mėnuo apglėbia visus ramuma ir net liūdesiu. Žmonės tylūs. Padiskutuoja apie politiką, kovidą, gal šiek kiek daugiau – apie visko brangimą, pasiskundžia pinigų stygiumi ir pasitaria, ar turimus pinigus geriausiai taupyti, ar kur investuoti.

Lietuviams laikas nėra aiški sąvoka. Dažnai paprašome palaukti ne minutę, bet minutėlę. Atrodo, turėtų būti tas pat. Bet pasirodo, jog minutėlė trunka 5–7 minutes, o kartais ir ilgiau. Netgi minutė ir sekundė mums dažnai tas pats. Paprašymas perskambinti po sekundės ar perskambinti po minutės reiškia tą patį – ir po minutės tavo pašnekovas bus dar užimtas, o skambinti tokiu atveju reikia po 5 minučių. Gal ir gražu, kad lietuviai myli paslankų tikslumą ir nemėgsta konstatuoti, pavyzdžiui, dvylika valandų keturiolika minučių, o sako – maždaug penkiolika po dvylikos.

Lietuviai turi savitumų. Prie laiptinės moteris šaukia: „Jonai, Jonai!“ Balkone pasirodo vyriškis su trumpikėmis. „Ar tu namuose?“ – klausia jo moteris. O štai žmona teiraujasi vyro: „Kur išeini?“, „Greitai grįšiu“, – atsako šis.

Girdėjau šnekant, kad gyvenime yra tūkstantis ir vienas malonumas. Kuris tas vienintelis išskirtinis? Vieni sako, jog tai malonumas mylėti. Nesinorėtų sutikti. Manyčiau, kad apie meilę turėtų būti kalbama viename iš pirmųjų malonumų punktų.

„Tas, kurio nėra, visada neteisus!“ Tai prancūzų posakis. Prancūzai nuo seno garsėja žaismingu požiūriu į gyvenimą, ir kiekvienas jų posakis, kiekviena sentencija gali būti lygiai tiek pat teisinga, kiek ir neteisinga. Nenorėdamas nuneigti meilės drįsčiau teigti, jog išskirtiniai malonumai yra norai ką nors sužinoti ir paragauti. Kitaip tariant – smalsumo malonumai.

Ar šiandien dar populiarus skaitymo malonumas? Jaunystėje reikia skaityti itin daug. Vėliau šį malonumą goš darbai ir kasdienybė. Perskaityti „Karą ir taiką“ ar „Prarasto laiko beieškant“ dažnai rengiamasi tol, kol apskritai atprantama skaityti sudėtingus tekstus. Gyvenimas vienatvėje ir tyloje, prie upės, ežero, pamiškėje dažnai atrodo įmanoma egzotika, bet sunkiau įgyvendinama realybėje. Mes neatskirti nuo savojo laiko, nuo XXI a. pradžios triukšmo bei sumaišties. Todėl ramybė rudens pradžioje mums tampa netgi miela. Kaip kartais miela ir provincija. A. J. Greimas yra prisipažinęs, kad ne vieną savo gyvenimo autorių yra atradęs gyvendamas būtent Šiauliuose.

Prasidėjus rudeniui imi svarstyti, kokią knygą reikėtų perskaityti, kokį kino filmą, spektaklį, parodą pamatyti, kokios muzikos klausytis. Aišku, rinkdamas geriausią gali klysti, nes kokiam literatūros, kino, teatro, muzikos ar dailės kritikui viskas gali atrodyti kitaip, bet jei tavo širdžiai vienas ar kitas meno kūrinys mielas, kas uždraus jais džiaugtis.

Taip jau yra, kad geros knygos pasirodo tyliai tyliai, priešingai – nei kokie skandalingi romanai. Perkamiausių knygų dešimtukuose jas nedažnai užtiksi ir net girdėjau mintį, kad tokios knygos skirtos vien snobams. Oi kokia tai netiesa. Geros knygos skirtos visiems.

Apie knygų poveikį pamąsčiau, jog jis gali būti labai įvairus. Kai Markas Chapmanas buvo suimtas po Johno Lennono nužudymo 1980 m., jis turėjo šį kultinį J. D. Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“. „The New York Times“ nusiųstame laiške Chapmanas rašė, kad Salingerio knyga „taip pat padės daugeliui suprasti, kas nutiko“. 2000 m. žudikas tvirtino, kad ne romanas jį pastūmėjo nušauti žymųjį dainininką, tačiau pripažino buvęs per daug susitapatinęs su knygos protagonistu Houldenu Kolfildu.

Bet ką aš čia. Juk knygų paskirtis visai kitokia, o išimtys lieka išimtimis.

Netikėtų tekstų randu meno savaitraščiuose. Štai „Šiaurės Atėnuose“ Audronė Girdzijauskaitė dalijasi prisiminimais „Iš bloknoto“ apie Lietuvos miestelius, apie teatrą ir kitus menus. Jau veik 30 tokių pasidalijimų. Vienas paskutiniųjų – apie Telšius, į kuriuos, kaip pati autorė prisipažįsta, bloškėsi dviem parom pasižiūrėti, kaip gyvena žemaičių sostinė, kurioje ji buvusi kone prieš septyniasdešimt metų, dar būdama mokinė. Skaitai autorės su meile parašytą tekstą apie šį miestelį ir pats jį pamilsti. Tiesa, tai nėra sunku, nes veik visi žemaičių sostinėje esame buvę ir mielus prisiminimus telieka atgaivinti. Kaip gražiai autorė aprašo kelią į kalną katedros link, kur ant grindinio iškaltas užrašas „Žemėje daug saulės“. Tas kelias į kalną autorei priminė seną (1984) gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės kino filmą „Atgaila“, kur senutė sutiktų praeivių klausia „Ar šis kelias nuves į šventovę?“ Išgirdusi, jog ne, stebisi: „Tai kam toks kelias, kuris neveda į šventovę?“

Tame pat savaitraštyje nepraleidžiu ir Mikalojaus Vilučio „Protingavimų“. Išėjus Sigitai Gedai, jis tarsi pratęsia jo rašytus pamąstymus. „Kai sakoma „laimingas žmogus“, dažniausiai kalbama apie žmogaus kūną“, „Jeigu vyrams reikės ne moterų, bet išmaniųjų telefonų, tai progresas sunaikins žmoniją“, „Gyvenantys prie krioklio negirdi jo ošimo“, – viename sakinyje tokia plati mintis.

Daug puikių tekstų ir „7 meno dienose“, „Literatūroje ir mene“. Meno savaitraščiai spausdina tai, ką kartais nepastebėdamas praleidi.

O jei dėl knygų, tai neseniai perskaičiau architektūros istoriko Mariaus Daraškevičiaus nedidukę, bet mielą knygutę „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“. Patraukė jau pirmieji knygos sakiniai – Česlovo Milošo prisiminimai: „Vaistinėlė – magiškiausia Šateinių vieta. Magiškiausias kambarys. Dieve švenčiausias! Tai kambarys, kurio sieną sudarė stalčiukai. Visas kambarys buvo vien iš stalčiukų. Ant lentynų stovėjo įvairiausi variniai, stebuklingo aukso vermeille atspalvio indeliai, o stalčiukuose – visokios esencijos, prieskoniai“. Skaitydamas įsisuki į vaistų ir tinktūrų bei dvarininkų „laboratorijose“ pagamintų trauktinių ir nekasdienių gardėsių pasaulį.  

Rudenį grįšiu ir prie senesnių knygų. Kiek primirštų. Štai vakar prie lovos pasidėjau. Heinricho Biolio „Klouno akimis“. „Kai atvažiavau į Boną, jau buvo sutemę“, – pirmasis romano sakinys kažkiek įvykius priminė, bet daug jau ir pamiršta.

Prieš kelias dienas kolekcininkas Petras Kaminskas įteikė naują savo kolekcijos albumą „Seniausių šokolado ir saldainių fabrikų bei dirbtuvių istorija“. Atvirukus, nuotraukas, vokus, etiketes, ženklelius renkantis kolekcininkas turi ką parodyti, todėl jau net nebesuskaičiuoju, kelintas tai kolekcininko albumas. 30–50 egz. tiražu leidžiami albumai iškart atranda besidominčius. Kad ir albumai „Geležinkelio stotys Lietuvoje 1879–1945“, „Paminklai Lietuvoje 1914–1945“, „Dviračiai Lietuvoje 1891–1945“, „Šiauliai faleristikoje 1879–2016“ ir šio albumo antrasis papildytas leidimas „Šiauliai faleristikoje 1924–2020“, „Firminiai vokai Šiauliuose 1896–1988“ ir t. t. Regi, jog daug dėmesio kolekcijų albumų autorius skiria Šiauliams. Štai ir paskutiniame prisimenami Šiaulių šokolado ir saldainių fabrikai bei dirbtuvės – „Aušra“, „Birutė“, „Ekler“, „Fortuna“, B. Galperino, brolių O. ir L. Kaganų, „Rūta“, „Talka“.  

Knyga apie šokoladą ir saldainius ragina pratęsti temą. Rudenį. pamėgsti saldėsius. Aišku, šie dalykai mėgstami visad, bet rudenį ypač. Išrankūs kavai ir šokoladui buvo Balzakas, Puškinas, Bodleras, Folkneris, Hemingvėjus... O. de Balzakui, kol parašydavo romaną, reikėdavo 15 tūkst. puodelių kavos. A. Puškinas dienas leisdavo Volfo cukrainėje Nevskio prospekte, nes Peterburge ši cukrainė pasižymėjo skaniausia kava ir šokoladu.

Šokoladas pasižymi keturiais maloniais dalykais. 1. Džiaugsmu. Į organizmą patekusi kakava skatina medžiagų, sukeliančių pasitenkinimą, išsiskyrimą. 2. Meile. Sako, kad valgyti šokoladą yra taip pat malonu, kaip bučiuotis. 3. Sveikata. 40 g juodojo šokolado per dieną gerina atmintį, didina atsparumą stresui, stiprina širdies kraujagysles, normalizuoja arterinį kraujospūdį. 4. Grožiu. Laikantis šokolado dietos, per penkias dienas galima atsikratyti nuo 3 iki 6 kg.

TV kulinarijos laidų nežiūriu, bet dabar ėmiau žiūrėti tas, kuriose kalbama apie kavą ir šokoladą. Sovietmečiu televizijos laidų apie kulinariją beveik nebuvo. Parduotuvėse daug ko trūko, tad tokiose laidose buvo sunku vardyti visus komponentus, reikalingus vienam ar kitam produktui pagaminti, nes nebuvo galima nurodyti, kur tų produktų įsigyti. Kavą irgi nebuvo skatinama gerti, nes ji asocijavo su salonais, ponyste, kas anuomet nebuvo priimtina. Darbo liaudis labiau mėgo arbatą (čai). Kokių ten kavos namų anuomet net būti negalėjo, nes ir tiesiog kavinių ar restoranų daug nebuvo. O ir kava ten buvo prėska. Namuose irgi mažai kas skanesnės kavos pasigamindavo. Populiarios buvo tokios tirpios kavos dėžutės „Indian“, nors ir pastarosios dažnai buvo įsigyjamos turint „blatą“. Tarsi greita ir patogu, bet kas iš to. Tai ne dabar, kai galime gerti tokią pat kavą, kaip ir visas pasaulis.

Dar, sakyčiau, rudeninis produktas yra sušiai. Bet gal čia tik man. Sušius pasirinkti sunku, nes restoranų valgiaraščiuose jiems skirta vos ne 20 puslapių. Sako, kai restoranas gamina visko labai daug, iš tikrųjų nieko gero nepagamina. Sušių mėgėjai sako, jog skaniausi yra „Sake tempora“ ir „Kuro kyakia“. Viskas juose puikiai dera: lašiša, didžioji tigrinė krevetė, ryžiai, agurkas, nori lapas, kremas. Aš kartais paskanauju „King sake ebi maki“: lašiša, mini krevetės temperoje, ryžiai, avokadas, pomidoras, nori lapas, kremas. Tiesa, dar „Mix sake maki“ (grynai lašišiniai sušiai): smulkinta kapota lašiša, rūkyta lašiša, kepta lašiša, ryžiai, agurkas, nori lapas, kremas.

Aišku, geriausia sušius valgyti lazdelėmis, bet jei jums nesiseka jų suvaldyti, galima naudoti ir europinius įrankius ar net imti maistą rankomis – neapsikvailinsite. Valgant sušius, prigalvota visokių ritualų. Reikia mokėti keletą japoniškų žodžių – burtažodžių. Šie žodžiai nėra sunkiai ištariami, tačiau aš žinau tik „Itadaki masu!“, kuriuos reikia pasakyti prieš valgant. Tai galėtų reikšti „skanaus“, nors sunku rasti šios frazės atitikmenį. Gal vertimas galėtų būti kad ir toks: „Gerai, dabar pradedu valgyti sušius!“

Baigiant tekstą, kuriame buvo minima kava, norisi pateikti ir savą kavos receptą. Tokį radau. Sudomino. Sudėtis: nesmulkinti gvazdikėliai, cinamono lazdelės, nesmulkintas kardamonas, rudasis cukrus, plakta grietinėlė, šokolado ir cinamono drožlės, kava. Užplikykite šiek tiek stipresnės nei įprastai jūsų mėgstamos rūšies kavos. Į mažą puodelį įpilkite 0,5 stiklinės vandens, įdėkite 4–7 gvazdikėlius, 1,5 centimetro ilgio sulaužytos cinamono lazdelės, 4–7 kardamono sėklas ir 1,5 arbatinio šaukštelio cukraus. Kai vanduo užvirs, viską kaitinkite 3-4 minutes. Sumaišykite kavą ir prieskonių mišinį, supilkite į puodelius, ant viršaus uždėkite plaktos grietinėlės, pabarstykite šokoladu ir cinamonu.
Skanios kavos, šokolado, sušių, gerų knygų, straipsnių ir visiems gražaus rudens!

Į viršų