facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lietuviui 9 mėnesius būna ruduo ir 3 mėnesius nebūna vasaros. Neteisingas jau pirmas rudens mėnuo. Rugsėjis – devintasis metų mėnuo, nors lotyniškas pavadinimas September – septintas. Kažkodėl būtent tokiu metu peršasi mintis, jog rojaus žemėje nebūna, o jei būna – tai ne tokiems kaip tu.

Ruduo – grybų metas. Šiemet ypač. Ar galima pamilti rudenį? Galima. Reikia atrasti jo grožį. Ir pradėti tai daryti nuo rugsėjo. Iš vienos rudens kelionių įsiminė Žemaitijos kalvelės ir ant jų regimos kapinaitės, voratinkliais aplipęs senas švyturys Ventės rage, karstinės Biržų įgriuvos, Anykščių Lajų takas... Iš spintos jau trauki pūkinę antklodę, ieškai megztinio, arčiau kabini ir lietpaltį...

Nepritariu pesimistams, kurie tegeba tvirtinti, girdi, trumpėja dienos, artinasi lietūs, ciklonai ir anticiklonai. Nepritariu juo labiau šiomis dienomis, nes šiauliečiams rugsėjis – šventinis mėnuo: miestas švenčia gimtadienį, minės Saulės mūšio dieną.

Rudeniškas mintis, sako, galima nuvyti įnikus į madų pasaulį. Nereikia net parduotuvių, užtenka pasirausti spintoje, rasti primirštus rūbus ir nuotaika iškart bus kita. Nekeiksnokime orų, kokie jie bebūtų, o pasidarykime sau šventę. Išlindo saulė – pasidžiaukime ja, lyja – juk tai irgi malonumas. Kaip būtų nuobodu, jei kasdien būtų saulėta ar amžinai apniukę. Mums labai pasisekė dėl klimato juostos. Mes turime viską: žiemą, vasarą, pavasarį ir rudenį. Bet lietuviui orai visada blogi. Žiemą menkiausia pūga, o vasarą paprastutė liūtis – jau nacionalinė tragedija. Burnojantiems ant orų lietuviams orai atkeršija. Todėl tokius juos ir turime.

Ši vasara buvo labai jau savotiška. Štai kažkurią dieną oras pasikeitė net keletą kartų – lietus, saulė, vėl lietus... Liepą meldėme Dievą, jog per karšta, sakyčiau, gan greitai, praėjus vos mėnesiui, rugpjūtį jis mus išklausė. Sinoptikai paaiškintų, jog susidūrė šalto ir šilto oro srovės ar kažkaip panašiai. Sako, planetų išsidėstymas irgi veikia orus. Pasirodo, planetos nėra draugiškos, o kai jos išsidėsto vienoje linijoje – lauk kataklizmų.

Kodėl blogas oras žmonėms taip sugadina nuotaiką? Girdėjau, kaip viena moteriškė išplūdo kitą ir po to atsiprašė teisindamasi: „Atleisk, šiandien blogas oras.“ Būna, kad klimatą mes išvadiname tokiais žodžiais, kad ima linkti ausys. Orai net sukelia depresiją. Aišku, depresijos sukėlėjų yra daug, bet kai dar prisideda orai bei atsiranda kelių simptomų kombinacija (liūdna nuotaika, kurios neveikia jokios aplinkybės; sumažėjusi energija ir aktyvumas; sumažėjęs pasitenkinimas, interesų ratas, dėmesio koncentracija; didelis nuovargis net ir nuo minimalių pastangų; sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi, kaltės ir bevertiškumo idėjos; miego sutrikimai; apetito stoka), kuri tęsiasi ilgiau nei dvi savaites, yra diagnozuojama depresija.

Ką aš žinau apie depresiją? Skaičiau, kad ji būna klasikinė ir sezoninė. Klasikinė žinoma nuo seno, o sezoninė – nuo XX a. pabaigos. Nors kažkokių didesnių skirtumų tarp šių depresijų bent aš nematau, nes abiem būdinga prislėgta nuotaika, jėgų, energijos praradimas, nepasitenkinimas savimi, niekas nebedžiugina ir net mažėja seksualinis potraukis. Gal tik gera žinia, kad sezoninės depresijos kamuojami žmonės žudosi rečiau nei klasikinės. Bet jie dažniau įninka į įvairias priklausomybes: ima vartoti alkoholį, narkotines, psichotropines medžiagas.

Valstybėse, kuriose atlikti išsamūs epidemiologiniai tyrimai, depresija sergančiųjų skaičius paprastai yra apie 5–6 proc., o mes, skaičiau, epidemiologinių tyrimų, deja, nedarome. Tad galime remtis tik statistika tų pacientų, kuriems buvo diagnozuota depresija. Valstybinis psichikos sveikatos centras surenka tokią statistiką, pagal ją, Lietuvoje depresija serga 0,6 proc. gyventojų. Tai reiškia, kad mes gyvename puikiame krašte arba esame dešimt kartų atsparesni depresijai nei kitų valstybių gyventojai?

Jau nebepamenu kur, bet esu užtikęs, mano galva, gan vykusį depresijos apibrėžimą: „Depresija – neatitikimas tarp fakto ir nuojautos.“ Nors daugelis šiandien sako, jog viskas gyvenime užprogramuota. Net milijardus banko sąskaitoje lemia Zodiako ženklas. O orai, girdi, – dar labiau.

Tai todėl vis prisimenu satyrikę Vytautę Žilinskaitę, kurios daugiau nei prieš keturiasdešimt metų parašytos humoreskos įdomios ir aktualios net šiandien. Retai taip būna. Jau tuomet satyrikė prognozavo, kad ateis laikas, kai žmogus įmins orus bent savaitę priekin. O dar tolimesnėje ateityje bus taip, kad kas kokio oro norės, tokį ir turės, tereikės paspausti specialų mygtuką. Dings depresija.

Bičiulis sako, kad net mūsų televizijų programos jam varo depresiją. Dėl LRT nelabai norėčiau su juo sutikti, o dėl komercinių pilnai sutinku. Tiesa, nustebino per TV3 paskutinę rugpjūčio savaitę parodytas Lenkijos, JAV kino filmas „Apgaulinga aistra“. Įsijungiau atsitiktinai, Pasirodo, tai režisieriaus N. Jareckio filmas su R. Giru. O kas galėjo pagalvoti, kad po indiškų-meksikietiškų serialų pavadinimo filmo slepiasi gan puikus kūrinys. Tiesa, originale filmas vadinasi „Arbitražas“, o čia jau lietuviai taip išsivertė.

„Po pasivaikščiojimo su šuniuku moteriškei tamsioje laiptinėje kelią pastoja netikėtas radinys. Paaiškėja, kad nužudytoji viena iš garsiausių Ukrainos advokačių, „Vaikų žaidimų aikštelėje ramiai miega vyras. Pasirodo, jis miega amžinu miegu“, „Į maniako pinkles patenka nepilnametės mergaitės, o vėliau jų kūnai randami be inkstų ir kepenų“, – taip viena mūsų televizijų reklamuoja rodomus filmus.

Tiesa, tai vien rusiški filmai. Atrodo, mes tolstame nuo rusų, bet tie atvykę į Lietuvą sako, jog jaučiasi kaip namuose.   
Rugsėjo 1-ąją tėvai savo vaikų klausė, kiek paaugo jų klasiokai. Pagalvojau, o kiek jie galėjo per tris atostogų mėnesius paaugti, bet vėliau prisiminiau – juk juos karantinas buvo išskyręs ilgesniam laikui.

Sako, šiauliečiai per mažai sportuoja, mankštinasi. Retai pamatysi bėgiojantį žmogų. Vieni sako, aplinkiniai išjuoks, žiūrės kaip į durnių, arba dar blogiau: sakys – sveikuolis. Nesutiksiu. Nesu matęs, kad iš besimankštinančio žmogaus juoktųsi.  

Mitingai tampa kasdienybe. Tik dažnai jų dalyviai susipainioja, ko susirinko. Pražygiavo „Kaunas Pride“. Man net keista, kad pamiršta tokia pavarde, kaip Harvey Milkas. Juk jis, į istoriją įėjęs kaip pirmasis homoseksualios orientacijos neslėpęs JAV politikas, kilo iš Lietuvos, iš Joniškio.

Įdomu, kad šis miestas pasauliui davė ne vieną žymų žmogų, tiesa, daugiausiai meno srity. Būdamas Kalifornijos gubernatoriumi Arnoldas Schwarzeneggeris paskelbė gegužės 22-ąją, Harvey‘io Milko gimtadienį, Milko diena ir įtraukė jį į valstijos šlovės galeriją. 2002-aisiais vyras buvo paskelbtas garsiausiu ir įtakingiausiu seksualinių mažumų atstovu, JAV kada nors išrinktu į valdžią. Tiesa, bene geriausiai šis žmogus žinomas iš Guso Van Santo filmo „Milkas“. 2009-aisiais juosta gavo „Oskarą“ už geriausią originalų scenarijų, o Seanas Pennas – už pagrindinį vaidmenį. Barackas Obama Harvey‘ų Milką apdovanojo Laisvės medaliu. Žurnalas „Time“ įtraukė H. Milką į XX amžiaus herojų 100-ką kaip „simbolį to, ką homoseksualai gali pasiekti. Prieš keletą metų H. Milko gyvenimo tyrinėtojai buvo atvykę į Šiaulius ir į Joniškį.  

Ką pasiimtum iš pasibaigusios vasaros? Viena mūsų poetė rašė, jog pasiimtų medžių žiedų, gėlių, vaisių, knygą, paveikslą, vyno taurę, tariamo triumfo arką... Gražus pasirinkimas. Nes visi žinome, kad visa kita, kaip irgi kažkas taikliai pastebėjo, atseks patys: ligos, netektys, kažko stoka, pakilusios kainos.

O juk dar yra viltis, kuri susijusi su žmogaus atmintim. „Ar prisimenate ką nors gero ir gražaus iš savo gyvenimo?“ – klausimas depresijos apimtiesiems. Mąstau, jog liūdesys yra sielos džiaugsmas. Tik dėl laimės reikia pakovoti, nes laukiant laimės viskas taip ir pradingsta tame laukime.

Esu jau apie tai rašęs, bet vis norisi prisiminti, kaip neseniai, šnekučiuojantis apie vieną bičiulį, nustebino jo įvertinimas: „Padorus.“ „Padorus“ – kažkas labai seno ir didingo, kažkur girdėta, bet šiandien nevartojama, na, kaip žirgų traukiama karieta. Supratau, kad pasakyti „padorus“, vadinasi, pasakyti viską. Nieko daugiau nepriduriant. Šiomis dienomis tai ypač aktualu.

Žinia, visi žmonės turi vienodą pamatinę vertę. Čia nėra jokio „mažiau“ ar „daugiau“. Tad kodėl tik apie retą galime pasakyti „padorus“? Radau ir atsakymą – todėl, kad minima vertė neturi lygiaverčio atitikmens. Padorų žmogų atskirsi iš jo moralės ir doros. Padorumas – tai gebėjimas veikti ką nors, ką laikome esant gėriu. Manau, kad padorumas susiveda į tokį paprastą paaiškinimą: „Mano laisvė negali būti prievarta niekam kitam.“ Jau nepamenu kas taip pasakė, bet pasakyta labai teisingai.

Iš statistikos rinkėjų sužinojau, kad lietuviai labiausiai vertina darbštumą, norą dirbti, kurti. Ar šie duomenys išskiria mus iš kitų tautų? Pavarčiau lenkų spaudą. Nežinau, gal itin religinės ir dorovinės pakraipos leidiniai man pateko į rankas, bet juose buvo rašoma, kad 72 procentams lenkų vertingiausias dalykas yra šeima, 50 procentų mūsų kaimynų tarp labiausiai vertinamų dalykų nurodė darbą. Net sveikata jų vertybių sąraše liko trečiojoje vietoje. Tarp didžiausių vertybių buvo nurodyta ramybė, padorumas, sąžiningumas ir kitų žmonių pagarba. Vertybių sąraše – draugai, religingumas, patriotizmas, išsilavinimas, gerovė, žodžio laisvė, dalyvavimas visuomeninėje veikloje. Net 92 procentai mūsų kaimynų respondentų pritarė minčiai, kad darbas žmogaus gyvenimui suteikia prasmę. Žodžiu, savo padorumu ir noru dirbti mes nesame išskirtiniai. Nors gal statistikos duomenų rinkėjams tiek mes, kiek kiti bando pasirodyti geresni, negu iš tikrųjų yra.

Bet reikia grįžti prie atsisveikinimo su vasara ir rudens pradžios teksto. Manau, neklysiu sakydamas, jog kiekvieno vyriškio vasaros prisiminimuose gyvena moteris. Pas kažką viena, pas kažką net kelios. Nuraminsiu – pagyvens ir pradings.

Net dainos turi savo laiką. Pavyzdžiui, „Nuo saulės suskeldėjo lūpos, prisirpo mėlynės šile“ ar „Vasara jau nubarstė pievų žiedais tavo plaukus“. Kas tiko dainuoti vasaros pradžioje ar bent jai įpusėjus, nebetinka vasaros pabaigai. O rugsėjis turi net kelias savo masines dainas – „Ateis rudenėlis ir tos pilkos dienos“, arba dar liūdnesnę, „Man labai labai rugpjūčio grožio gaila“.

Vieni sako, rudenį į susitikimus rečiau vėluojame, kiti tvirtina, jog priešingai – vėluojame dažniau. Kaip ten bebūtų, nepamirškime, kad punktualumas yra dorybė, o jei jau pavėlavome, nesakykime „Atsiprašau, pavėlavau“, nes kas iš to tavo atsiprašymo, verčiau padėkokime: „Ačiū, kad palaukėte.“

Į viršų