facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Netikiu jokiais ekstrasensais, pranašais, raganomis ar kokiais kitais ateities „pramatytojais“, tad nelabai tikiu ir prietarais, nors pripažįstu, jog prietarai – tai savotiškas liaudies menas. Neretai prietarai susipina su papročiais, tradicijomis, o riba tarp jų sunkiai apčiuopiama. Pagaliau dauguma jų išsiritulioja iš fizikos ar kitų gamtos dėsnių.

Žodžiu, dėl tikėjimo prietarais priklausau tai nemenkai žmonių grupei, kurie nelaiko savęs prietaringais, kartais gal iš prietarų netgi pasišaipo, vis dėlto prietarų paiso, galbūt net patys to nepastebėdami. Jei užmiršai ką nors namuose ir reikia sugrįžti, sugrįžęs būtinai pažiūrėk į veidrodį.

Maloniausias prietarų bruožas, jog jie daro gyvenimą įdomesnį. Objektyviai prietarus vertinantys žmonės pažymi bemaž pagrindinę prietarų savybę – prietarų apsupty daiktai įgyja magišką galią. Juodas katinas nėra vien juodas katinas, o 13-oji – penktadienis – diena ne tokia kaip visos kitos. Gaila, kad daugiau žinome blogųjų prietarų. Maloniau būtų daugiau kalbėti apie gėrį pranašaujančius. Pavyzdžiui, jei viskas nesiseka, ruduo bus gražus.

Negaliu nesutikti su nuomone, kad prietarai yra bandymas suvokti chaotiško pasaulio dėsningumus ir apsidrausti nuo nesėkmių. Prietarais žmonės nori prisišaukti sėkmę ir kaip galima ilgiau ją išlaikyti. Populiariausi esą visuotiniai prietarai. Yra asmeninių, profesinių prietarų... Manau, dažnas juos naudojame.

Jeigu jūs vienareikšmiškai sakote, jog prietarai yra atgyvena, žinokite, neseniai Londono universiteto mokslininkų grupė paskelbė sensacingą išvadą: pasirodo, prietaringi žmonės gyvena ilgiau už materialistus! Kuo paaiškinti šį fenomeną? Mokslininkų nuomone, prietaringas žmogus elgiasi atsargiau. Pavyzdžiui, gali pasukti atgal, jei sutiko juodą katę arba moterį su tuščiu kibiru. Aišku, blogiausia jei pasukus atgal, tave partrenkia automobilis. Susapnavus nemalonų sapną prieš pokalbį dėl darbo galima į tą pokalbį neiti, bet taip gali niekad darbo ir negauti.

Skaičiau, kad prietarai turi savo kilmę. Pavyzdžiui, išberti druską laikoma blogu ženklu, nes senovėje druska buvo deficitas ir ją išpylus grėsė barnis su namiškiais. O juodos katės nuo senų senovės yra laikomos „ryšininkėmis“ su anapusiniu pasauliu. Tiesa, viduramžiais, išnaikinus daug kačių kaip velnio parankinių, pradėjo veistis graužikai ir kildavusios maro epidemijos pasiglemždavo milijonus gyvybių. Vėliau katės, ypač ponių Anglijoje, Prancūzijoje, imtos garbinti. Ir Lietuvoje girdėjau vieną ponią šaukiant „Katine! Katine!“ Maniau, pasirodys katinas, o iš virtuvės atėjo vyras.

Viena tik neginčytina: visais laikais, nepriklausomai nuo to, ar katės buvo persekiojamos, ar garbinamos, joms būdavo priskiriamos antgamtinės savybės. Prietaras apie per kelią perbėgusią juodą katę gan sudėtingas: jei juoda katė perbėgs kelią iš dešinės į kairę, tai, nustebsite, pranašauja sėkmę. Nelaimę juoda katė prišauks tik pasukusi į šoną, perbėgusi kelią iš kairės į dešinę arba pusiaukely pritūpusi.

Prietarams baimę jaučia net tie, kurie jais netiki. Teigiama, jog pagrindinis pasaulio prietaras susietas su skaičiumi 13. Ypač, sako, jeigu trylikta diena išpuola penktadienį, lauk bėdos. Ši baimė siejama su Paskutine Jėzaus vakariene, kai jį išdavė Judas, prie stalo sėdėjęs tryliktas (nepatartina trylikai sėsti prie stalo, jei yra tiek svečių, reikia dar pasodinti lėlę). Be to, Ieva obuoliu Adomą sugundė penktadienį, tryliktąją, ir tą dieną jie buvo išvaryti iš rojaus. Tą dieną Kainas nužudė savo brolį Abelį. Penktadienis, trylikta, minima ir labai išpopuliarėjusiame Dano Brauno romane „Da Vinčio kodas“, kuriame primenama, jog ordino nariai buvo persekiojami ir suimti būtent penktadienį, 1307 spalio 13 dieną. „Susiraukęs lyg pėtnyčia“, – sako liaudis.

Girdėjau ir nuomonę, kad skaičiai yra pavojingas dalykas. Jie padeda mums daug ką išmatuoti, tačiau ne visada sveika ar šventa kažką matuoti. Skaičiai gali paskatinti didžiavimąsi arba pavydą. O bet kuris iš šių dalykų dvasiškai suės tave gyvą. Istorija primena, jog ypač skaičiais kliovėsi Dovydas. Jis tiesiog mėgavosi skaičiais. Skaičiuodavo turtus, vergus ir tik dėl pasipuikavimo. Kokia bausmė už skaičiavimą ištiko Dovydą? Dievas viską iš jo atėmė. Istorijos esmė – žiūrėk, dėl ko skaičiuoji. O jei matai, kad tai skatina didžiavimąsi arba pavydą, liaukis skaičiavęs.

Ne visi penktadienio tryliktosios bijo. XIX amžiuje Londone buvo įsteigtas „Klubas Nr. 13“, kurio nariai nusprendė kovoti su kvailais įsitikinimais. 1894 metų sausio 13-ąją jie nutarė susėsti didelio restorano 13-ojoje salėje už 13-os stalų po 13 žmonių prie kiekvieno. Vis dėlto prie vieno stalo pritrūko trylikto žmogaus. Vienas klubo narys atsiuntė atsiprašymo raštelį: „Paskutiniu momentu netekau drąsos.“

Antra vertus, daugybė žmonių gyvena 13 numeriu pažymėtuose butuose ar viešbučių kambariuose ir yra laimingi. Daugybė žmonių važinėja 13 maršruto autobusais, o kas vakarą eina į kiną, teatrą ar koncertų salę ir sėdi 13-oje eilėje, 13-oje vietoje (beje, tai dažniausiai geriausia vieta, nes yra per patį vidurį). Prisiminkime, kad ir Šarūną Marčiulionį, kuris išgarsėjo dėvėdamas 13-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius.

Girdėdami, kad penktadienis, tryliktoji, nežinia dėl kokių priežasčių, bet yra nelaiminga diena, – sąmoningai ar nesąmoningai ieškome šios informacijos patvirtinimo. Ir jeigu penktadienį, kurio nors mėnesio 13 dieną, mes patyrėme automobilio avariją, pametėme piniginę ar tiesiog išliejome sau sterblėn geriamą kavą, tikėtina, kad tokio paliudijimo mums užteks visam gyvenimui. Tačiau jeigu pagalvosime kiek plačiau, nesunkiai suprasime ir pastebėsime, kad smulkios bei stambios nesėkmės mums ir kitiems nutinka nuolat. Na, o jeigu vis lauksime blogo penktadienio, 13-osios, vardo patvirtinimo – tikrai jį gausime: juk kas ieško, tas randa. O šiaip jau juk viskas tėra susitarimo dalykas. Kalendorius taip pat tėra susitarimas.

Tad dėl nesėkmių nekaltinkime aplinkos, nekaltinkime kitų, o pradėkime pertvarką nuo savęs. Berods režisierius Vudis Alenas viename interviu prisiminė, jog psichologas jam patarė nevesti, tačiau jo išrinktoji buvo tokia graži, kad jis pakeitęs psichologą.

Grįžtant prie prietarų, tai tenka pripažinti, kad kai kurie prietarai dargi yra pamokantys. Pavyzdžiui, kad gautą darbo užmokestį ar kitas pajamas niekada negalima išleisti pirmą gavimo dieną. Šitie gauti pinigai privalo „ilsėtis“ namuose. Geriausia pinigų laikymo vieta yra miegamasis. Tokiu būdu šie pinigai traukia kitus pinigus. Taip pat gautą stambiausią kupiūrą būtina laikyti metus laiko (manau, patartina ir ilgiau) – sakoma, kad ji taip pat traukia pinigus.

Prietaras byloja, kad šiukšles iš namų reikia išnešti iki pietų, nes kitaip išnešite pinigus. Gal todėl, viešbučio kambariai sutvarkomi iki pietų ir nuo 14 valandos į kambarį jau gali įsikelti nauji gyventojai. Mano galva, teisingas prietaras, jog prieš veidrodį negalima sakyti „aš negražus“, nes veidrodis gali viską tiesiogiai suprasti ir visad tave tokį rodyti. Galima tikėti, jog česnakas apsaugo nuo blogų žmonių (ypač suvalgytas). O jei žmonės vienas kitą perrėkia, abu meluoja.

Sakoma, kad daugiausia nelaimių pranašauja sudužęs veidrodis – tos nelaimės tęsis septynerius metus. Matyt, šis prietaras atėjęs iš senovės Rytų šalių, kur veidrodis buvo toks brangus, kad už jo sudaužymą grėsė septyneri vergystės metai. Šiuolaikiniai veidrodžių ezoterijos žinovai teigia, kad nelaimių periodą galima sutrumpinti iki vienerių metų. Tereikia nusisukus nuo sudužusio veidrodžio švystelėti per kairį petį žiupsnį druskos (piktajai dvasiai į akis), po to tris kartus apsisukti pagal laikrodžio rodyklę ir uždegti šukes. Aišku, šukės nesudega, todėl vėliau reikia jas susemti, vienerius metus palaikyti namuose, po to užkasti. Jeigu ir vienerių nelaimingų metų yra per daug, geriausia iš karto susemti šukes, išmesti į šiukšlių konteinerį, nusipirkti naują veidrodį ir viską pamiršti.

„Pastuksenk į sausą medį!“ – tokį patarimą girdime kone kasdien, o kokią jis turi prasmę, gerai nė nežinome. Vieni teigia, kad stuksenimas apsaugo nuo blogos lemties, kiti aiškina, kad sergsti nuo piktųjų dvasių kėslų, treti – kad padeda prisišaukti gerąsias dvasias, padedančias įgyvendinti vieną ar kitą idėją. Deja, ne visada yra į ką pastuksenti, nes šiuolaikiniuose butuose sunku rasti baldą ar kitokį daiktą, pagamintą iš sauso, nedažyto medžio (visur plastmasė ar kitoks dirbtinis pagrindas). Panašiai aiškinamas ir prietaras, reikalaujantis spjauti tris kartus per kairį petį. Ar žinote, kad rytą iš lovos nevalia išlipti pro kitą pusę, negu vakare įlipta, nes visi dienos darbai gali nueiti šuniui ant uodegos. Vakare, pradėjus kloti patalą, jokiu būdu negalima šios veiklos pertraukti, kitaip tąnakt miegas būtų labai neramus. Panašiai atsitiktų ir tvarkant miegamąjį į lovą atrėmus šluotą arba ant paklotos lovos padėjus kepurę. Tad miegamajame žmogui reikia būti labai budriam, kad nepasmerktų savęs nemigai, košmarams ir amžinoms nesėkmėms. Nusipirkus naują kilimą, iš pradžių reikia jį pakloti išvirkščią ir bent dieną taip paguldytu pavaikščioti. Grįžus negalima išskleisti šlapio skėčio, tiesiog reikia jį kur nors pakabinti, kad nulašėtų.

Rašydamas apie prietarus negaliu iš knygų lentynos neišsitraukti Janes Austen romano „Puikybė ir prietarai“, kuris skaitytojų rankas pasiekė 1813 metais. Dėmesio vertas jau pirmasis romano sakinys: „Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieiti be žmonos.“ Anglija, XIX a., Benetų šeimoje auga penkios seserys. Fanatiškos jų mamos pagrindinis tikslas ir problema – kuo greičiau ir, žinoma, naudingiau ištekinti savo dukras. Nieko nuostabaus, kad seserys žavi aplinkinius. O ypač išdidi, turinti tvirtą nuomonę, požiūrį Elizabet. Jos užsispyrimas neišblėsta ir susipažinus su ponu Darsiu. Patraukliu, turtingu, tačiau aikštingu išpuikėliu. Išankstinis priešiškas nusiteikimas vienas kito atžvilgiu trukdo pasiduoti tikriems meilės kerams, kuriems vėliau tenka sprogti kaip muilo burbului.

Šiandien šeštadienis. Sako, laimingi žmonės gimę šeštadieniais, nes tą dieną gimusius veikia Saturnas. Šią dieną pasaulį išvysta filosofai, mokslininkai, mokytojai, rimtai žiūrintys į viską, kas vyksta išoriniame pasaulyje ir aplink juos. Kad ir kuo užsiimtų, jais visada galima pasikliauti, nes ištikus bėdai nelaimėlio niekada neapleis. Šeštadienį gimusieji – žavūs, mandagūs, jiems svarbi graži aplinka, geros manieros. Sako, jog ir juokiasi žmonės daugiausia šeštadieniais. O juk juoktis – pastebėti detales. Be to, visas savaitgalis priklauso Venerai – meno ir meilės planetai.

Prietarai prietarais, bet šiaip gyvenime viskas dėsninga. Kad ir dėl maisto. Dažnai svarstoma ką valgyti, o kas kenkia. O viskas paprasta: kas auga – valgykite, jei ne – nevalgykite. Jei neturite problemų, pats laikas pasklaidyti prietarų rinkinuką. Nors, mano galva, didžiausia tiesa – jei nežinai kokio prietaro, jis tau negalioja.

Geriančių rusų kompanijoje kažkas pasiūlė tostą: „Išgerkime už kaimynų laimę nesusidaužę.“ Pagal rusišką prietarą, laimę atneša prieš geriant susidaužti stikleliais, na, o nesusidaužimas padaro viską priešingai. Štai kaip galima nekęsti kaimynų.

Paskambinau draugui. Išgirdęs mano balsą jis apsidžiaugė:
– O, pažinau, kas skambina!
– Pažinai... – nuliūdau. – Vadinasi, nebūsiu turtingas.

Į viršų