Neseniai tai išgirdau iš ekonomistų. Bent man tai viena iš gražiausių liepos mėnesį girdėtų frazių, tartum naujas Merfio dėsnis. Juk daug ironiškų gyvenimo dėsnių priskiriama JAV oro korpuso karininkui Edvardui Merfiui. Tiesa, yra besiginčijančių, kad tokio Merfio išvis nėra buvę ir kad Merfio dėsnius kūrė visi, kurie tik netingėjo. Visgi kiti tvirtina, kad toks šmaikštuolis Merfis tikrai gyveno.
Pirmasis Merfio dėsnis tapo labai populiarus: „Jeigu ką nors galima padaryti neteisingai, tai taip ir bus padaryta.“ Kodėl oras blogesnis dažniausia savaitgaliais, kodėl gatvėse kamščiai, kai jums skubus reikalas? Kodėl sumuštinis visada krenta sviestu žemyn? Merfis įrodė, kad jei prašysi viršininko penktadienį anksčiau išeiti iš darbo, kad galėtum išvykti savaitgalį pailsėti į pajūrio kurortą, ir gausi leidimą, tai bus blogas oras. Kitą savaitgalį oras bus geras, bet viršininkas apkraus papildomu darbu.
Merfio dėsnių juodoji pusė ta, kad jie atskleidžia, jog pasakos neegzistuoja, kad stebuklų nėra ir niekada nebuvo. Kad mes tokie, kaip ir visi. Sako, vasarą, kai daug saulės, kai žydi gėlės ir noksta vaisiai, Merfio dėsniai negalioja. Deja. Šie dėsniai pasitvirtina net pačią gražiausią dieną. Kad ir šią liepą – karštis alino, o dar liepos broliai mižaliai kažkur pasislėpė.
Nors yra ir viltingų Merfio dėsnių. Kad ir minėtas, kurį, kaip tarėmės, priskirkime šiems dėsniams: „Kylančios kainos gero gyvenimo požymis.“ Nors, mano galva, pats optimistiškiausias: „Kas vyksta, vyksta į gera.“
Elektros ir dujų kainos liepą pakilo tyliai, be triukšmo. LNK kalbina Šventosios poilsiautojus, ką šie mąsto apie šiame miestelyje pakilusias automobilių parkavimo kainas: 2 eurai / 1 val. „Reikia, tai reikia“, – liūdnokai, bet pernelyg neburnodami atsako užklaustieji.
Kiekvieną liepos dieną skaičiavome, ko daugiau ar pabėgėlių, ar susirgusių kovidu. Pastarieji nugalėjo. Tiesa, pasimatė eilės atsiradusios prie skiepijimo punktų. Reta, kad eilės džiugintų. O šios džiugino. Sako, reikėtų paklausinėti, už ką rinkimų metu (tiek prezidento, tiek Seimo) balsavo pasiskiepiję, o už ką nenorintys tai daryti. Būtų įdomi statistika. O dėl pabėgėlių klausėme, ar mums svarbiau mūsų vaikai ir seneliai, ar pabėgėliai.
LRT PLIUS pradėjo Frederiko Felinio filmų retrospektyvą. Aišku, nuo nesenstančio šedevro „Kabirijos naktys“. Bičiulis kino išmanėlis Remigijus taikliai pastebėjo, jog Kabirijos šypsena pro ašaras filmo finale prilygsta Monos Lizos šypsenai.
Lankiausi Vilniuje. Praeidamas pro filharmoniją galvojau, pasigrožėsiu prieš ją stovinčiu patriarcho Jono Basanavičiaus paminklu. Deja, paminklo nesimato, jį uždengia kavinių staliukų skėčiai.
O jei dar apie kurortus, tai visi pasakoja apie Palangoje Basanavičiaus gatvėje atsidariusią naują nedidukę užkandinę „Gruzinų namai“. Išsikėlusi Sakartvelo vėliavą užkandinė vilioja charčio sriuba, šašlykais, chačiapuriais ir chinkaliais. Sako, jokios prabangos, bet skanu. Dirba gruzinų šeima – trys žmonės. Guodžiasi, kad pradžioje nesisekė, buvo tuščia. Tuomet sugalvojo gatvėje dalyti chačiapurio gabalėlius. Taip visus priviliojo. Galima pasimėgauti ir tikru gruzinišku vynu. Nors daug jiems talkina aplinka, tai yra šalia esantys restoranas, kuriame dainuoja Vitalija Katunskytė. Jos skardus balsas puikiai girdėti ir „Gruzinų namuose“.
Šiauliuose liepą bulvaro remontininkai atvėrė nedidelę dalelę atnaujinto bulvaro. Liko dar baigti atkarpą nuo Vasario 16-osios gatvės iki Draugystės prospekto. Regis, darbai stumiasi, tad gal greitai bus ir pabaiga. Jaučiu, Šiaulių dienoms taiko. O man ypač graži atnaujinta Vasario 16-osios gatvė.
Jei ne Valstybės diena, liepa būtų visiškai be švenčių. Tiesa, buvo tokių mažyčių ir kelios religinės – šv. Marijos Magdalietės, šv. Onos. Gal kiek labiau buvo užsiminta apie Šachmatų dieną, nes Šiauliai gali didžiuotis puikia šachmatininke, o dabar dar ir neeiline politike.
Nebuvo švenčių, tad ir dovanų vienas kitam rečiau teikėme. Visgi aš sulaukiau puikios dovanos. Labiausiai mėgstu dovanas knygas, tokią ir gavau. Profesorius Vaidotas Janulis dovanoja Šiaulių ir Lenkijos dailininkų tik pasirodžiusį puikiai išleistą, solidų albumą „Na papierze bez granic...“ („Popieriuje be sienų...“). Maloniai stebina šalia didžių Lenkijos dailininkų ir šiauliečių Vaivos Kovieraitės-Trumpės, Ričardo Garbačiausko, Vaidoto Janulio kūriniai.
Liepos pradžia prisimenama ir dėl liūdno įvykio. Veik prieš mėnesį iš gyvenimo pasitraukė dailininkė Vita Žabarauskaitė. Nuo senų senovės lietuviai praėjus keturioms savaitėms po mirties (apytikriai mėnesiui) paminėdavo kiekvieną savo mirusį. Tai buvo šventas reikalas ir liaudyje tai gyvavo pavadinimu keturnedėlis. Prisiminkime Vitą.
O ką atneš rugpjūtis? Šio mėnesio (rugys ir pjūtis) lotyniškas pavadinimas Augustus ir skirtas jis Romos imperatoriaus Augustino garbei. Šis mėnuo turi 31 dieną, nes Augustinas norėjo savo mėnesį turėti tiek pat dienų, kiek Julijus Cezaris jo vardu pavadintoje liepoje.
Sakote, kad rugpjūtis jau ne toks linksmas kaip birželis ar liepa. Vidutinė rugpjūčio temperatūra – 16,2 laipsnio. Šiais metais, esame tikri, bus šilčiau.
Sakote, vasara baigiasi ir liūdna pasidaro... Lauki, lauki ir viskas staiga praeina, praeity lieka šventės, atostogos, vasara... Ar rugpjūtyje atsisveikiname su vasara? Netiesa, vasara dar tęsiasi, ji stengiasi priglausti ir rugsėjį.
Svarbiausia rugpjūtį pabėgti nuo vienatvės. Blogiausia – vienatvė, kai žinai, kad nieko neįvyks. Atrodo, kažkuris iš H. Ibseno herojų yra pasakęs, jog „vienišas žmogus vieną dalyką visada išveda iš kito ir visada išmąsto iki to, kas blogiausia.“
Kuo man išskirtinis rugpjūtis? Pasakysiu – savo šventumu. Pačiame mėnesio viduryje savo ramuma pakviečia Žolinės šventė. Ten, kur vyksta atlaidai, lietus per Žolinę nelyja. O jei lyja – tai šiltas, vasariškas. Žmonės tą dieną kur kas dažniau ir rimčiau žiūri į dangų. Ir viską vainikuoja žolynų kvapai. Per Žolinę sužinai, jog tavo gimtajame krašte auga tokie netikėčiausi augalai, kurių nerasi net botanikos vadovėliuose..
Mariją jau ruošėsi laidoti, uždengė karstą, bet vėluodamas atskubėjo apaštalas Tomas. Tomas visados visur vėluodavo. Kai Kristus prisikėlęs pasirodė apaštalams, jo irgi nebuvo. Tad Tomas vėliau prisikėlimu net netikėjo ir sakė, kad kol paties Kristaus nepamatys ir neprisilies jo žaizdų, netikės (iš čia posakis „Neviernas Tamošius“). Pasirodžius Tomui, buvo nutarta atidengti Marijos karstą, kad apaštalas ją paskutinį kartą pamatytų. Ir kai karstą atidengė, kūno jame nebebuvo, gulėjo tik gėlės. Tiesa, apaštalas Petras (apaštalų vyriausiasis) sakė, jog nepriklausomai nuo Tomo pavėlavimo jam ir taip buvo kilusi mintis atidengti karstą, bet Šventasis Raštas apie tai nutyli, o, be to, tai jau kita istorija.
Su bičiuliu prakalbau apie Žolinės šventę. Deja, jis mąstė ne apie žaliosios gamtos grožį, bet tarstelėjo, jog šiais metais numatoma, jog per Žolinę bus apie 600 kovido susirgimų.
Ne mažiau prasminga ir kita diena po Žolinės – rugpjūčio 16-oji, kai prisimenamas ligonių globėjas šv. Rokas. Tai XIII–XIV a. sandūroje gyvenęs šventasis. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo tupi jo ištikimiausias draugas Gotardo šuo. Tai šuo, kuris sergančiam šeimininkui nešiojo maistą, išlaižydavo žaizdas. Be to, Šv. Roko diena – pjūties pabaigos šventė.
Šv. Rokas su šunimi ypač tikras Eduardo Juchnevičiaus paveiksluose. Tai buvo jo mėgstama tema. Vita su Eduardu dabar šnekučiuojasi.
Rugpjūčio mėnesį daug kas numatę keliauti. Ar pavyks? Ar nesudrums visko ta ketvirtoji kovido banga? Kiek dar teks kentėti iki tos devintosios bangos. Draugas pasakoja pasirinkęs ekskursiją per Taliną į Helsinkį. Sakau, jog Estijos sostinėje būtinai užsuktų į didžiausią Pabaltijyje knygyną. Kiti dar toliau nukaks. Nesakysi, kad lietuviai – namisėdos. Ypač mums norisi keliauti, kai atsiranda kokios kliūtys, kelionių suvaržymai. Lietuviai sunkumų nesibaimina.
O aš ir vėl kviečiu rugpjūčio 19 d. su ekskursijų biuru kelionėn į Krokuvą ir Zakopanę. Aplankysime Tatrų kalnuose nuostabaus grožio ežerą Akis, Zakopanėje būsime prie buvusio J. Biliūno kapo, be abejo, žavėsimės didinga Krokuvos architektūra.
Pagaliau ten ir mūsų istorija. Krokuvos universitetas įkurtas 1364 metais, 200 metų anksčiau nei mūsiškis Vilniuje (Vilniaus universitetas įkurtas 1579 m.) Tiesa, nors Krokuvos universitetą įkūrė Kazimieras Didysis, jis visgi pavadintas Jogailos vardu, nes karalius Jogaila universitetu rūpinosi kaip niekas kitas. Jogailos universitete mokėsi Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, lietuviškos raštijos kūrėjai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, skulptoriai Petras Rimša, Kazimieras Ulianskis, tapytojas Justinas Vienožinskis, vyskupas Jurgis Tiškevičius... O štai Kazimiero Didžiojo žmona tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino duktė Aldona. Tad jeigu mes Lietuvos Lenkijos ryšius pradedame sieti nuo Jogailos ir Jadvygos, gaila, kad pamirštame anksčiau buvusį Kazimiero Didžiojo ir Aldonos ryšį.
O Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila (1348–1434 m.) yra viena įspūdingiausių ir įdomiausių Lietuvos ir Lenkijos istorijos asmenybių. Savo gyvenimą pradėjo, kaip pagonis, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo sūnus, o baigė kaip Lenkijos karalius, šalies, kuri jo valdymo metus prisimins kaip Lenkijos aukso amžių. Nors netikėtai įdomus faktas, jog būsimas Lietuvos didysis kunigaikštis, o vėliau Lenkijos karalius taip ir neišmoko nei skaityti, nei rašyti. Ir štai toks sutriuškina Vokiečių ordiną Prūsijoje.
1385 m. Jogaila sudarė Krėvos sutartį, sujungdamas Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę su Lenkija. 1386 m. Krokuvoje jis buvo pakrikštytas Vladislovo vardu ir pats būdamas 39 m. amžiaus vedė 12 m. amžiaus Jadvygą. Tais pačiais metais Jogaila buvo karūnuotas ir su Jadvyga tapo lygiateisiu Lenkijos valdovu. Po Jadvygos ir jos naujagimės dukters mirties 1399 m. Jogaila išliko Lenkijos valdovu dar 35 metus. Jogaila vedė dar kelis kartus – Oną (Celjės graifaitę), Elžbietą Granovską, Sofiją Alšėniškę. Paveldėtojai Jogailai gimė tik iš ketvirtos santuokos su Sofija, kilusia iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, o ne Lenkijos, dėl to Jogaila už sūnų pripažinimą paveldėtojais gavo padaryti nuolaidų Lenkijos didikams. Jogaila buvo pirmasis iš Lietuvos valdovų, kuris kartu tapo ir Lenkijos karaliumi. Jogaila mirė eidamas devintąją dešimtį 1434 m., palikdamas Lietuvą valdyti jaunesniajam sūnui Kazimierui, o Lenkiją – vyresniajam Vladislovui.
Nusprendžiau pafantazuoti, kas galėjo būti. Kai lėktuvo katastrofoje prie Smolensko žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis, per naujus rinkimus į šį postą pretendavo ir jo brolis Jaroslavas Kačinskis. Tiesa, laimėjo ne jis, o Bronislovas Komarovskis, kurio kadencija jau irgi pasibaigusi ir šiuo metu prezidentas Andžejus Duda, tačiau jei būtų laimėjęs Jaroslavas Kačinskis... Jis vienišas, mūsų Dalia Grybauskaitė irgi viena...
