facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Prisimenu. mokykloje tekdavo vesti sąsiuvinį, kuriame registruodavome perskaitytas knygas. Reikėdavo net aprašyti, kokį įspūdį knyga palikusi. Nežinau, ar kitose mokyklose tokie sąsiuviniai buvo, gal tik pas mus, nes J. Janonio mokykloje lietuvių kalba ir literatūra buvo pakylėta.

Įprotis pasižymėti perskaitytas knygas man likęs iki šiol. Net pasižymiu knygos perskaitymo datą. Girdėjau pasvarstymus, kokias knygas mes skaitome žiemą, o kokias vasarą. Žiemą tarsi skaitai daugiau. Gal. Nors man ypač mieli vidurvasario vakarai su knyga rankose.

Šiandien knygų tiražai ir kaina, palyginti su sovietmečiu, skiriasi keliasdešimt kartų, bet knygų leidėjai įsitikinę, kad tik dabar formuojasi tikras skaitytojų būrys. Juk ir XVI–XIX amžiuje neretai didelė knyga kainuodavo tiek pat, kiek arklys ar keletas karvių. Anuomet, fotografuodamiesi su knyga rankose, kai kurie žmonės norėjo pasirodyti, kad yra išsilavinę, o ne kokie nors beraščiai.

Seniausiosios lietuvių literatūros istorijos pradžia – Karaliaus Mindaugo laiškai, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai, Vytauto užsakyti metraščiai. Mano galva, išsamiausiai tas laikmetis nagrinėjamas humanitarinio mokslų daktaro, literatūrologo Algimanto Bučio knygoje „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Knyga – paminklas mūsų literatūros šaknims. Autorius atvirauja, kad per penkerius metus įveiktam milžiniškam darbui prie šios knygos jį įkvėpė paveldėtas žemaitiškas kraujas ir supratimas, kad niekas kitas to nepadarys. Knygoje užtikau mažai iki šiol žinomą Mindaugo sūnaus Vaišvilko gyvenimo aprašą sukurtą tuometinės Lietuvos teritorijoje. Štai Mindaugas prašo Vaišvilko atsisakyti krikščionybės ir grįžti į pagonių tikėjimą, bet sūnus nesutinka. Algimantas Bučys svarsto, jog toks pokalbis galėjo vykti tuomet, kai Mindaugas buvo arba dar nekrikštytas, arba jau atsisakęs Romos katalikybės, nes, žinia, krikštą Mindaugas priėmė tik tam, kad iš popiežiaus pavyktų gauti trokštamą karūną.

Algimanto Bučio nuomone, tai galėjo užrašyti tas, kuris dalyvavo tuose pokalbiuose arba išgirdo apie juos iš paties Vaišvilko. Vaišvilkas buvo įkūręs vienuolyną, kuriame gyveno skriptoriai – vienuoliai, perrašinėjantys knygas. Skriptorijos – tai tų laikų kultūros centrai. Pirmoji rankraštinė LDK knyga – Laurušavo evangelija – parašyta šiame vienuolyne.

Pirmajai gerai užsienyje išsilavinusių lietuvių humanistų grupei priklauso A. Kulvietis, S. Rapolionis, J. Zablockis ir M. Mažvydas. Jie ėmė versti į lietuvių kalbą giesmes, pradėjo leisti knygas, taip 1547 m. pasirodo Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Netrukus iš Mažosios Lietuvos kilęs, jau Renesanso figūra, rašytojas Jonas Bretkūnas pateikia spausdintą lietuviškų pamokslų rinkinį „Postilę“. Literatūriniai kalbai ir literatūriniam stiliui pagrindus dėjo pirmasis kalbininkas-žodynininkas Konstantinas Sirvydas.  

Štai galbūt todėl tokios senos raštijos tauta pagal knygų tiražus gyventojų skaičiui bei jų įvairovė ir šiandien pripažįstama labiausiai skaitančia šalimi. Vargu bau ar yra statistika, kiek knygų žmogus perskaito per metus, mėnesį, savaitę. Kaip kas. Vienas, žiūrėk, per metus vieną knygą vos įveikia, o kitas per mėnesį ar net savaitę – keletą.

Daugiau nei šimtas žymiausių JAV ir Didžiosios Britanijos rašytojų rinko mėgstamiausias knygas. Svarbiausiu XIX amžiaus literatūros kūriniu, jų nuomone, tapo Levo Tolstojaus „Ana Karenina“, o XX amžiaus – Vladimiro Nabokovo „Lolita“ (mūsų gyvenimo metamorfozių atspindys – nuo nelaimingos meilės ir dėl jos po traukiniu puolusios aukštuomenės damos iki gundančios nepilnametės ir aistrai neatsispiriančio profesoriaus).

Kultūros bei kitos televizijos laidos pastaruoju metu dažniau reklamuoja naujas knygas, pataria, ką vertėtų perskaityti. Atrodytų, jog televizija turėtų siūlyti tik savo laidas, tačiau ji atlieka gražią knygų populiarinimo misiją, nors gal tiesiog yra įsitikinusi, kad statistinis lietuvis per parą vis tiek tris valandas prie žydrojo ekrano praleis (yra paskaičiuota, jog tiek jis ir praleidžia), tad tegul šiek tiek laiko skiria knygai.

Tiesa, Balys Sruoga po kančių koncentracijos stovykloje yra prasitaręs: „Sudeginkit visas knygas, nes jos nieko nedavė pasauliui“, tačiau tai buvo tik trumpa nevilties akimirka, o šiaip mūsų klasikas niekad nesiskyrė su didžiųjų pasaulio rašytojų knygomis.

Labai svarbu kas tau, būnant dar vaiku, paduoda pirmąją knygą. Prisimenu dovanų gautą V. Haufo pasakų knygą iš tetos, tėvelio sesers. Savo inteligencija, įsimenančia kalba ši teta man buvo didžiulis autoritetas, todėl ir įsiminiau tą jos įteiktą knygą. O šiandien noriu visus paraginti – dalykimės knygomis su vaikais, nes taip mes padėsime jiems suvokti pasaulį.

Aštuntajame dešimtmetyje Vilniuje duris atvėrė socialistinių šalių knygynas „Draugystė“, o vėliau – ir kapitalistinių šalių knygynėlis. Neblogų užsienio autorių kūrinių pateikdavo žurnalas „Inostrannaja literatūra“. Tad galėjai jau šio to rasti. Aišku, tai ne dabar. Tada viskas, kas geresnio, buvo deficitas. Knygynų darbuotojos buvo gerbiamas, vilkdavai joms konjaką ir saldainius už paliktas knygas it gydytojams už patikrintą sveikatą ar gydymą. Šie gautas dovanas pernešdavo į knygynus. Ir ne tik gydytojai. Žuvies, mėsos ir kitų parduotuvių darbuotojai savo deficitus irgi pernešdavo į knygynus mainais už knygas. Vis prisimenu kaip kartą gavau žuvies taukais apibėgusią knygą. Pardavėja atsiprašinėjo – pasirodo, ant man paliktos knygos ji uždėjo jai atneštą riebią žuvį, o gerų maišelių tuomet nebuvo. Tik džiaugtis, kad anuomet labai daug buvo skaitoma, būtų neteisinga. Dauguma tų „iš po prekystalio“ gautų knygų nusėsdavo sugebančių jas gauti lentynose ir jie jų net neatsiversdavo. Tiesiog norėta pasirodyti prieš kitus, ypač tavo namuose besilankančius svečius.

Antra vertus, pamąsčiau, jog perskaitytas knygos pavadinimas irgi jau šis tas.

Prisiminiau Anglijoje girdėtą linksmą istoriją apie pobūvyje susitikusius gydytoją ir šekspyrologą. Šiek tiek kauštelėjęs gydytojas papasakojo, kad jis gali prikelti mirusius ir kartą buvo prikėlęs Šekspyrą. Be abejo, tai sudomino Šekspyro tyrinėtoją. Jis panoro daugiau apie tai sužinoti. Deja, gydytojas prisipažino, kad kažko daug papasakoti negali, nes prikeltas Šekspyras išgyveno labai trumpai ir vėl mirė nuo patirtos gėdos. „Kas jam nutiko?“ – klausė šekspyrologas. „Jis pradėjo lankyti jūsų kursus ir jūs sukirtote jį per egzaminą“, – atsakė gydytojas.

Kodėl skaitome knygas? Dauguma išvardija daug priežasčių: iš nuobodulio, neturėjimo ko nusitverti, troškimo kaip nors prastumti laiką, o gal iš smalsumo, noro ką nors sužinoti, pagarbos svetimai patirčiai, žinant, kad rašytojai yra talentingi, ir noro iš jos pasimokyti, tobulėti. O gal todėl, kad ir kiti skaito. Ypač knygas, kurias tie kiti „labai“ skaito. Dar gali būti dėl noro jausti pranašumą prieš rašančiuosius ir juos kritikuoti. Nors tai retas atvejis. Reta ir iš baimės atsilikti, nes jei tau niekas nerūpi, tai nerūpi ir tai. Kaip bebūtų, džiugina, kad ilgame sąraše, kuriame išdėstyta tai, kas madinga – drabužiai, muzika, automobiliai, yra ir punktas – „madinga skaityti“.

Viename tekstų apie mokyklą klausiau, ar prisimeni savo mokytojų pavardes. Džiaugiuosi, jog lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų pavardes prisimenu. Todėl nesunku buvo atsakyti, kodėl aš skaitau. Tiesa, sumąsčiau, jog esu tradicinis literatūros vartotojas. Man skaitymas – pramoga. Net nežinau, ar tai gerai. Jaučiu, kad ne darbą dirbu, bet, vakarietiškai tariant, turiu gerą laiką. Kaip viską spėju? Nežinomus autorius, jei jų knygos iškart „neužkabina“, imu skaityti kas dešimtą puslapį. Jei sudomina, grįžtu ir pradedu nuo pradžių, jei ne – net storą knygą greitai dedu į šoną (pavyzdžiui, 300 puslapių skaitant kas dešimtą, reikia perskaityti 30 puslapių, nors jau ir po 15 gali baigti). Tiesa, negaliu pasigirti, kad giliai įjunku į puslapius, kaip kiti. Nė karto skaitydamas nesu pravažiavęs savo stotelės. Girdėjau skaitytoją, pasakojančią, kad skaitydama ji pajunta, kaip kyla į viršų. Deja, man taip nebūna.

Atskiras reikalas – poezija. Vėl klausimai: kaip skaitoma poezija, ar skaitydami patiriame malonumą, kokius pojūčius ar jausmus provokuoja jos skaitymas? Čia jau būtų galima gilintis į paties skaitymo mechaniką, nors gal tebūnie viskas paprasčiau. Eilėraščiai nėra ilgi, tad daug laiko nesugaišti. Jei eilėraščiai žadina nuobodulį, elgiesi vienaip, jei jie sukelia gerų jausmų – kitaip. Poetus greitai perkandi, jie tau ne šimtapuslapinių romanų autoriai.

Italo Kalvino romano „Jeigu keleivis žiemos naktį“ pagrindinis veikėjas – Skaitytojas – džiaugiasi nusipirkęs naują knygą, bet vos pradėtas skaityti romanas netikėtai nutrūksta įdomiausioje vietoje. Leidybos brokas. Skaitytojas nepraranda vilties perskaityti jį sudominusią knygą. Sugrįžęs į knygyną, jis iškeičia ją į – kaip tikisi – nebrokuotą egzempliorių, bet jo rankose atsiduria visai kito romano pradžia. Istorijai artėjant prie kulminacijos, pasakojimas vėl nutrūksta, palikdamas ir Skaitytoją, ir skaitytojus nežinioje. Taip – dešimt kartų. I. Kalvino įtraukia mus į savo naratyvines pinkles ne atvirai, o meistriškai pasinaudodamas kalbiniais triukais, kad išviliotų iš saugaus stebėtojų kampo ir įviliotų į romaną. Nustebina jau pirmieji sakiniai, kuriais autorius kreipiasi į skaitytojus: „Tu pradedi skaityti naują Italo Kalvino romaną „Jeigu keleivis žiemos naktį“. Atsipalaiduok. Susikaupk. Nuvyk šalin visas kitas mintis. Tegul tave supantis pasaulis išnyksta migloje.“ Rašydamas antruoju asmeniu, I. Kalvino neleidžia mums atsiriboti nuo Skaitytojo. Nors geriau už Skaitytoją žinome, kad mums niekada nepavyks užbaigti nė vienos pradėtos knygos, susitapatiname su juo ir įsitraukiame į knygų paieškas.

Literatūriniuose Vakaruose neapseinama be klausimo, ar išnyks spausdinta knyga. Ką jūs manote? Knygnešiai buvo tik Lietuvoje. Kitos tautos net žodžio „knygnešys“ neturi ir nežino, kas tai yra. Visą laiką lietuvis gerbė knygą. Net kolaboravusius su sovietų valdžia rašytojus mes labiau linkę prisiminti kaip rašytojus ir pamiršti jų kolaboravimą. Užkietėjęs komunistas Genrikas Zimanas 1984 m. rašė, jog stovintis Petro Cvirkos paminklas byloja, kad „jis greta su mumis, mielas ir brangus, niekuomet neužmirštamas“. Vytautas Vareikis „Šiaurės Atėnuose“ pastebi, kad nuolaidieji lietuviai dėl paminklo vertimo ar toliau stovėjimo, naudojasi lietuvių liaudies išmintimi: „Tegul stovi, valgyt neprašo.“
Ir pabaigai apie nepastebėtas knygas. Būna, kad kai kurių knygų iškart nepastebime, atrandame tik vėliau. Jau esu rašęs, bet dar kartą noriu pakalbėti apie vieną iškart mano nepastebėtą knygą – Anthonio de Mello meditatyvius pasakojimus „Varlės malda“. Anthonis de Mellas gimė Indijoje, gyveno Niujorke, kur ir mirė. Indijoje įkūrė ir vadovavo sielovados institutui Sodhata, kuriame ruošiami dvasiniai vadovai. Autorius perteikia įvairių kraštų liaudies išmintį, pavyzdžiui, šią apie kažkur dingstantį rabiną.

Tikintiesiems buvo smalsu, kur jų rabinas dingsta kiekvieno šabo išvakarėse. Jie įtarė, kad jis paslapčia susitinka su Visagaliu, tad pasiuntė vieną iš savųjų jį sekti. Štai ką jis pamatė: rabinas persivilko prasčioko drabužiais ir išėjo patarnauti paralyžiuotai moteriai. Kai seklys sugrįžo, tikintieji klausė:
– Tai kur dingsta rabinas? Ar jis kyla į dangų?
– Ne, – atsakė siųstasis, – jis kyla dar aukščiau.

Į viršų