Jau seniai amerikiečių rašytojas Vašingtonas Irvingas kalbėjo, jog neužtektų vieno gyvenimo visų pasaulio knygų pavadinimams įsiminti. Verta prisiminti, kad prieš keturis dešimtmečius pas mus gerą knygą nebuvo lengva nugriebti. Tiesa, būdavo nesunku išskirti būtent vieną knygą, kurios neskaitęs neturėjai ką veikti padorioje draugijoje. Šiandien jau ir mes galime cituoti tuos Irvingo žodžius. Bet vis tiek išskiri vieną ar kitą knygą, kuri įstringa, sužavi.
Bičiulis pasakojo viename knygyne aptikęs skyrių „Knygos pasiskaityti“, tarsi visos kitos būtų skirtos interjerui puošti. Potekstė, tiesa, čia aiški: „skaityti“ ir „pasiskaityti“ – skirtingi žodžiai. Sako, tame skyriuje turėtų gulėti tik meilės romanai. Nereikėtų šitaip mąstyti, nors savo esme meilės romanai šiandien panašūs į prancūzų rašytojo Šarlio Pero pasaką „Pelenė“.
Tiesa, prieš ją buvo „Romeo ir „Džuljeta“, 1595 metais. Šekspyras įrodė, jog tragedija gali būti graži. Be abejo, ko jau ko, bet Romeo ir Džuljetos istorijos nėra ko perpasakoti, nes kas nežino šio garsaus himno begalinei, abipusei meilei.
O dėl „Pelenės“, tai yra įvairiausių jos interpretacijų. Sentimentalioms istorijoms pradžią davė anglų seras Samuelis Ričardsonas. Pirmajame jo romane „Pamela“, pasirodžiusiame 1741 metais, pasakojama gražios ir doros, tačiau beturtės kaimo mergaitės, tarnaujančios dvare, istorija. Jaunas dvarininkas ją pastebi ir pasiūlo savo ranką. Romaną „Pamela“ iškart pamėgo visi.
Tuoj po „Pamelos“ pasirodė prancūzo Žano Žako Ruso romanas „Julija, arba Naujoji Eloiza“, kuriame sutinkame tik gražias moteris, protingus vyrus ir ištikimus draugus. Jauna aristokratė pamilsta namų mokytoją, kuris ją taip pat myli. Bet jis nekilmingas, todėl mergina privalo rinktis: tekėti už mylimojo, suteikiant tėvams skausmą, ar rinktis turtingo, bet nemylimo jaunikio ranką.
Jau praėjusiuose tekstuose rašiau, jog ėmiau skaityti primirštas knygas. Dabar mano rankose Kurto Vonneguto „Galapagai“. Vasarai ši knyga ypač tinkama. Atostogų metu knyga apie atostogas, keliones ir atostogaujančius.
Prabangus laivas, žadėjęs plačiai išreklamuotą šimtmečio iškylą į gamtą, patiria visišką nesėkmę. Iškyloje po Galapagų salas vardan gyvūnijos išsaugojimo žadėjo keliauti net tokios įžymybės kaip Žaklin Onasis, Holivudo žvaigždės, tačiau kelionė atšaukiama ir tik nesužinoję apie jos atšaukimą yra romano herojai. Publika itin spalvinga – nuo pagyvenusių moterų suvedžiotojo iki genialaus japonų kompiuterininko, nuo milijonieriaus spekulianto akcijomis iki vidurinės mokyklos biologijos mokytojos.
„Galapaguose“ tęsiama rašytojui niekad nepabostanti Kilgoro Trauto epopėja – šįkart pasakojama jo sūnelio Leono šmėklos, kuri prisimena paskutines šiuolaikinės civilizacijos dienas, lūpomis. Leonas yra šaltkalvis, remontavęs romane aprašomą kruizinį laivą, prieš tai tarnavęs Vietname, po to pasibjaurėjęs savo tėvyne ir emigravęs į Švediją.
1986-aisiais, kai pasakojama apie žmoniją ištiksiančią katastrofą, jis yra vaiduoklis, nes krisdamas skardos lakštas nupjovė jam galvą likus devyniems mėnesiams iki laivo sudužimo. Lygiai tą pačią dieną pastojo genialaus kompiuterininko žmona, kuri vėliau saloje pagimdys plaukais apžėlusią (Hirosimos pasekmės) mergaitę Aikiko, tapsiančią naujos žmonijos rasės motina... Išlikę po pasaulinės katastrofos apsigyvena Galapaguose ir toliau evoliucionuoja, tik šįkart jų smegenys mažėja.
K. Vonnegutas, atvirai tyčiodamasis iš pasipūtusios žmonijos, atskleidžia pagrindinę visų blogybių priežastį – mes turime per dideles smegenis ir per mažai proto: „Trys kilogramai smegenų – tai defektas, dėl kurio žmonių giminės evoliucijai kadaise vos nebuvo padėtas taškas.“ Tiesa, pastebima: „Net keli mano pasakojimo veikėjai – tikri bepročiai, ir aš bijau, kad dėl tokio vienpusiškumo nekiltų įspūdis, jog prieš milijoną metų visi žmonės buvo pamišę. Taip nebuvo. Kartoju: taip nebuvo.“ Tik kažkuris iš tų pamišusiųjų, matyt, nuspaudė mygtuką, kuris lėmė Trečiojo pasaulinio karo pradžią, todėl nepraleidžiama proga ciniškai įgelti mums visiems dar kartą pakartojant, kad, „turėdama perpus mažiau smegenų, žmonija būtų dvigubai protingesnė negu dabar“.
Antrasis šią savaitę mano vasaros skaitinys – Neilo Gaimano „Kapinių knyga“. Knyga parašyta prieš dešimtmetį, į lietuvių kalbą iškart išversta, atrodo, ne taip seniai skaičiau, bet pasimiršo.
Vieną naktį į jaukumu dvelkiančius namus įsilaužia profesionalus žudikas Džekas, nužudo tris žmones ir lipa į antrąjį aukštą, kuriame yra mažo berniuko kambarys. Jau šliaužioti pramokęs vaikas, išgirdęs triukšmą, iššliaužia iš savo kambario, vėliau iš namų ir atsiduria senose miestelio kapinėse, kur vaiduoklių Ovensų šeima, radusi mažylį, jį priglobia. Berniukas pavadinamas Niekuokitu, nes, anot naujosios mamos ponios Ovens: „Jis atrodo, kaip niekas kitas.“ Niekaskitas, arba tiesiog Kitas, auga kaip iš tiesų niekas kitas, gyvena tarp mirusiųjų, patiria paprastiems mirtingiesiems neprieinamų nuotykių, mokosi kapinių gyvenimo paslapčių, pavyzdžiui, būti nematomas ir vaidentis gyviesiems.
Kapinių aplinka „Kapinių knygoje“ draugiška, maloni ir net saugi. Tai ne pasaulis už kapinių tvoros. Mirusiųjų sielos tęsia savo gyvenimą, bendrauja tarpusavyje ir ima globoti gyvą berniuką. Niekaskitas susidraugauja su Sailu, kuris gali laisvai išeiti ir grįžti į kapines. Sailas berniukui mokytojas, draugas, autoritetas. Berniukas auga smalsus, geras, jautrus, siekiantis teisingumo. Sailas vyresnis, o štai draugų bendraamžių Kitas neturi, todėl iškart susidraugauja su kapines lankančia Skarlete. Skarletė pasakoja apie žmonių pasaulį, apie automobilius ir autobusus, televiziją ir lėktuvus. Ji moko Kitą skaityti. Pasaulio suviliotas berniukas išlenda pro kapinių tvorą.
Knygoje nuolat brėžiama riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų: jei priklausai vienam pasauliui, tuo pat metu negali priklausyti kitam. Visada turi rinktis. Ryškiausiai tai atsiskleidžia skyriuje „Danse Macabre“. Kapinėse pražydus baltoms gėlėms, susitinka gyvieji ir mirusieji, ir prasideda makabriški šokiai. Kitas, visą laiką tapatinęsis su mirusiaisiais, pirmą kartą suvokia, kad jo vieta tarp gyvųjų.
„Kapinių knyga“ skirta vaikams, tačiau skaičiau ją su malonumu. Mielam poilsiui galite pasižvalgyti ir po Neilo Gaimano „Kapinių knygos“ svetainę: www.thegraveyardbook.co.uk
Ir dar šiandien norėčiau šnektelti apie Tommaso Campanellos knygą „Saulės miestas“. Tenka pripažinti, kad filosofinių knygų Lietuvoje pastaruoju metu išleidžiama ne tiek ir daug. Paskutinė mano regėta knyga – jau prieš kiek laiko išleistas britų filosofo Roberto Rowlando Smitho veikalas „Prie vairo su Platonu“. Gal buvo ir daugiau, bet nepastebėjau.
Tommaso Campanellos (1568–1639) utopinis romanas „Saulės miestas”, vaizduojantis idealią, religija, morale ir žmogaus protu paremtą utopinę visuomenę, – vertinga, skaitytojams neabejotinai daug pamąstymų sukelsianti knyga. Leidyklos „Vaga“ žingsnis, siekiant lietuvių skaitytojus supažindinti su italų filosofu, drąsus, bet reikalingas ir suprantamas. „Saulės miestas“ yra garsiausias T. Campanella kūrinys, nors jis parašytas dar 1602 metais. Šiauliečiai net gali pagalvoti, kad tai knyga apie gimtąjį miestą, nes Google parašius „Saulės miestas“, pateikiami duomenys apie prekybos centro „Saulės miestas“ parduotuves.
Jei yra dar šio utopinio veikalo nežinančių, iškart galima pradžiuginti – jis yra lengvai skaitomas. Saulės miestas – utopinė vieta, išsiskirianti ne tik turtais, bet ir dvasiškumu. Čia žmonės vienas kitą gerbia, atsidėję kruopščiai triūsia, nesibodi jokių darbų, supranta, kad jie yra reikalingi bendrai gerovei kurti. Viskam vadovauja visus mokslus išmanantis ir Saulės titulą turintis valdovas, o jam padeda trys padėjėjai – Galia, Išmintis ir Meilė. O šiems patarinėja Astronomas, Kosmografas, Geometras, Istoriografas, Poetas, Logikas, Ritorius, Gramatikas, Fizikas, Politikas ir Moralistas. Visi aukščiausi valstybės vadovai – išminčiai.
Ką ir sakyti, gyvenimas Saulės mieste prilygsta tobulybei. Kiek mes žinom įvairiausių dorybių, tiek jie turi valdžios atstovų: yra pareigūnas, vadinamas Didžiadvasiškumu, yra Narsumas, Skaistybė, Padorumas, Kriminalinis ir Pilietinis Teisingumas, Sumanumas, Sąžiningumas, Geradarystė, Linksmumas, Žvalumas, Saikingumas ir kiti. Pareigūnais išrenkami tie, kurie nuo mažens mokyklose pasirodo tinkamiausiais tai ar kitai vietai užimti. Dėl to Saulės mieste niekad nepasitaiko apiplėšimų, žmogžudysčių, smurto, ištvirkavimo. Nusikaltusiems kaip bausmė neleidžiama bendrai valgyti, santykiauti su moterimis, jie netenka ir kitų dėmesio vertų dalykų tol, kol teisėjui pasirodys, kad kaltė išpirkta.
Pinigų Saulės miesto gyventojai neturėjo – jie buvo reikalingi tik mainams su kitomis valstybėmis. Kartais T. Campanella prieštarauja kitiems filosofams, menkina jų iškeltas idėjas, tačiau taip elgiasi prisidengdamas knygos personažu Jūrininku.
Knyga gali būti įdomi ir parapsichologinių leidinių mėgėjams. T. Campanella itin domėjosi astrologija, žvaigždžių išsidėstymu, pagal kurį Saulės miesto gyventojai ne tik planuodavo vaikus, maitindavosi ir atlikdavo visus darbus. T. Campanella žvaigždžių išsidėstymu grindžia daug teorijų. Šią knygą T. Campanella pradėjo rašyti sunkiai sirgdamas. Jis tarsi norėjo persikelti į savo sukurtą klestinčią šalį.
Per šiųmetines atostogas daugelį keliai toli nenuves. Nors visko bus. Jau girdžiu apie planuojančius ekskursijas tolimuose kraštuose. O ir apie apžvalgines keliones ne vienas kalba. Bet kaip ten bebūtų, manau, pasisekė mūsų kaimo turizmo sodyboms, Palangai ir kitiems kurortams. Atsigaus tos sodybos su kubilais ir pridrožtais balvonais, Palanga vėl vaidins vakarietišką kurortą. Jei apie Palangą, tai galima arba ją mylėti, arba labai smarkiai jos nekęsti. Kitų jausmų čia nepridėsi. Turiu pasakyti, kad šiuo metu manyje siaučia jie abu.
O kaip norėtųsi, kad Palanga, kaip sako poetai, taptų širdžiai mielas kampelis poilsiui, kur nuostabiai gaivus oras, laukinė ir drauge sutvarkyta gamta, toks tarpas tarp miesto ir kaimo. Deja... Ieškau Lietuvoje kito kampelio. Gal tokiu man tampa Birštonas. Jei ne draugas, iš Šiaulių į Birštoną išvykęs skulptorius Martynas Gaubas, vargu ar kada Birštone būčiau apsilankęs.
Birštonas – tai pušys, trykštantys mineralinio vandens šaltiniai, kurhauzas, pasivaikščiojimas Nemuno krantine, skulptūrų parke ar prie mineralinio vandens garinimo bokšto, mėgaujantis čia tvyrančiu gaiviu oru. Ir pokalbiai apie džiazą, sutikus Birštono džiazo festivalio organizatorių Zigmą Vileikį.
O jei ir ne Birštonas, tai labai norisi rasti tokį kampelį, kur viską apglėbtų neskubėjimas ir karšta rytinė arbata ar kava, sėdint prie lango ir žiūrint į prasidėjusią giedrą dieną arba, ką darysi, į lietų, į kurį norisi išbėgti, kad ir kaip jis tave sulytų, nes juk paskutinis išdžiūsta tas, kuris labiausiai bijo sušlapti. Pradedi mėgautis viskuo, kas tave supa.
