Malonu tokius žodžius išgirsti. Tiesa, tas žodelis „ir“ primena, kad nuo blogų žinių nepabėgsime. Tikiu, vasarą gerų žinių bus vis daugiau. Prasidedant vasarai visad prisimenu mielą V. Mykolaičio-Putino eilėraščio „Birželis“ eilutę: „Iš kur tas svaiginantis širdį antante.“

Mūsų žmonės geri. Geri ir optimistai. Politikams atleidžia ir vėl tuos pačius išrenka. Net padėkoja už ketinimus. Šie vis žada ir žada. „Ne šventieji susirinko į Seimą“, – pasiguodžiame. O be to, juk JAV prezidentas R. Niksonas sakė: „Ilgai nesprendžiama problema, išsisprendžia pati.“  

Tiesa, nuo mano jaunystės metų žymiai padaugėjo vaistinių. Palangoje kažkada buvo viena vaistinė, dabar jų – 15. Šiauliuose, pamenu, buvo keturios vaistinės. Kur „Valerijonas“, dar kita Vilniaus g. turgaus link, Varpo ir Aušros alėjos sankryžoje ir pakeliui į geležinkelio stotį. Nors gal ne visas pamenu, o pietinio rajono tuomet dar nebuvo. O kiek jų dabar?

Gyvename laikotarpiu, kai net mada tapo mišiniu visko, kas buvo per pastarąjį šimtmetį. Tik džiugu, kad į madą grįžta moteriškumas.

Visi pataria skaityti perkamų maisto produktų sudėtį, o jeigu galite, nepirkit produkto, kuris turi sudėtį. Jeigu produkto sudėties nėra, labai gerai: kruopos yra kruopos, bulvės yra bulvės, agurkai yra agurkai, pomidorai yra pomidorai ir t. t. Kad ir kaip būtų keista, mėsa turėtų būti mėsa, bet štai sudėtį ji turi. Blogiausia su padažais, jų sudėtį ypač reikia išstudijuoti, nes padažai ant medžių neauga.

Prasideda atostogos. Mūsų atostogos vienos iš ilgiausių Europoje, o gal ir pasaulyje. Lietuviai – mėgstanti švęsti tauta. Švenčių kilmė ir paskirtis įvairi: šventės, susijusios su dievų garbinimu, svarbios valstybės istorijos datos, tarptautinės šventės, humoristinės šventės, profesinės šventės, asmeninės ir šeimos šventės. Kalbėdami apie šventes, tuoj prisimename Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas, o vardadienius labiausiai prisimename vasarą. Birželis – vyrų mėnuo, vien todėl, kad prasideda Tėvo diena.  

Krikščionybės istorijos knygos primena šventąjį Antaną (pažymima birželio 13-ąją) – didį pamokslininką, kuris sutraukda-vęs gausias minias žmonių ir net, pasak legendos, paukščiai lėkdavę bei žuvys iškildavusios į vandens paviršių jo pasiklausyti. Kokias te¬mas savo pamoksluose lietė šis XII-XIII amžių sandūros šventa¬sis? O pasirodo, smerkė biurokra-tizmą, kyšininkavimą. Įdomiau¬sia, ką pabrėžia istorijos šaltiniai, jog tie jo pamokslai buvę labai veiksmingi.
Triukšmingai švenčiantiems Jonines pravartu būtų žinoti, kad šventasis Jonas Krikštytojas išsekęs, asketiškas, susitaršiusiais plaukais, vilkintis kupranugario vilnų drabužiu, susijuosęs strėnas odiniu arba šikšniniu diržu žmogus. Šalia Jono stovinti puodynė su medumi, užuomina į atsiskyrėlio maistą – laukinių bičių medų ir skėrius, o ritinyje, kurį jis laiko rankose, užrašyti žodžiai „Vox clamantis in deserto“ – „Tyruose šaukiančiojo balsas“. Šiandien Jonas Joninių šventimo metu, manau, įsispraudžia kur dangaus kamputyje ir raudonuoja iš gėdos regėdamas, kaip žmonės jo paminėjimo dieną darkosi.

Išsikvėpę po taip atšvęstų Joninių, dažnai primirštame Petro ir Povilo šventę. O juk šie šventieji – didūs apaštalai. Šv. Petras – apaštalų vyresnysis, Šv. Povilas (Paulius) – mokslo vyras. Vienas jų Dievo žodį dažniausiai skelbė keliaudamas pėsčiomis, kitas, galimas dalykas, naudojosi Romos pašto karietomis, abu buvo susitikę Jeruzalėje ir Antiochijoje, tikriausiai jie dar kartą susitiko Romoje paskutiniais savo gyvenimo metais arba prieš pat mirtį.

Petras buvo nebejaunas žvejys, vedęs, Galilėjos jūros žvejų artelės, kaip sakytume šiandien, vyresnysis. Povilas, iki atsivertimo Saulius, mokslus baigė Jeruzalėje, Gamalielio mokykloje, priklausė fariziejų srovei ir persekiojo krikščionis. Keliaujant organizuoti jų persekiojimo į Damaską, prie miesto vartų jam apsireiškęs Jėzus paklausė: „Sauliau, kam mane persekioji?“ Ši „dangaus šviesa“ Damasko kelyje tapo Sauliaus netikėtu ir ryžtingu atsivertimu. Saulius tapo Pauliumi ir visomis jėgomis skelbė krikščionybę. „Nebūk Saulius, būk Paulius“, – sueiliavo kažkuris iš poetų. Pagalvojau, jog gerai būti apsiskaičius ir žinoti, kad toks Saulius atsivertė prie Damasko vartų. Nežinotum ir nesuprastum, ką poetas norėjo pasakyti.

Birželio 29 dieną minima abiejų mirtis, jie buvo nukankinti Romoje beveik tuo pačiu metu. Petras buvo mažas, didžianosis, švepluojantis žmogelis, ne ką atletiškesnis ir Povilas, bet renesanso meistrų darbuose – drobėse ir skulptūrose – jie didingi ir stiprūs.

Kaip apibrėžti gyvenimą? Gimei, kenti, mirei? Pesimistai laimingi, kai įrodo, kad geriau nebus. Jeigu žmogus taip užsiprogramuoja, ar bus jo gyvenimas ilgas ir džiugus? Tad kaip užkoduoti save, kad gyventum ilgai? Atsakymas juk labai paprastas – džiaugtis gyvenimu. Programuoti save gėriui. Kas vertina gyvenimą – gyvens ilgai. Visos ligos kyla nuo blogų minčių apie save ir kitus. Jei kitas žmogus man nepatinka, gal ir aš čia šiek tiek kaltas? Panašiai, kaip žiūrint į veidrodį. Jeigu veidrodyje aš sau nepatinku, einu ir susitvarkau.

Man miela stebėti optimistus, o kitus, sako, jie net nervina. Galbūt todėl, kad jiems pavydime to vaikiškumo ir naivumo. Patys tokie būti negebame, tai ir pykstame ant optimistų. Netgi prie tokių žmonių būti ilgai negalime. Optimistų strikinėjimas iš laimės atrodo kvailas, beprasmis. Bet gal jiems taip lengviau gyventi? O galbūt jie tiesiog dengiasi „laimės kauke“, o viduje tiesiog tęžta iš sielvarto?

Visad mąsčiau, kad dabar pesimistų daug daugiau negu optimistų. Juk netgi patys optimistai, patyrę įvairių sunkumų (išgyvenimų), turėtų linkti į priešingą pusę. Todėl nustebau išvydęs pasaulinę statistiką, kad dauguma žmonių vis dėlto yra nusiteikę optimistiškai ir net 89 procentai apklaustųjų tvirtino tikį, kad per ateinančius penkerius metus jų gyvenimas bus toks pats arba geresnis nei dabartinis. Panašūs statistiniai duomenys ir Lietuvoje – beveik pusė Lietuvos gyventojų laukia ekonominės situacijos pagerėjimo (kai kurie sako, jog ji ir dabar jau pagerėjusi), o dar trečdalis stengiasi mąstyti optimistiškai.

Dažnai ėmiau grįžti prie jau skaitytų knygų. Yra primirštų, norisi prisiminti. Štai Italo Kalvino romano „Jeigu keleivis žiemos naktį“ pagrindinis veikėjas – Skaitytojas – džiaugiasi nusipirkęs naują knygą, bet vos pradėtas skaityti romanas netikėtai nutrūksta įdomiausioje vietoje. Leidybos brokas. Skaitytojas nepraranda vilties perskaityti jį sudominusią knygą. Sugrįžęs į knygyną, jis iškeičia ją į – kaip tikisi – nebrokuotą egzempliorių, bet jo rankose atsiduria visai kito romano pradžia. Istorijai artėjant prie kulminacijos, pasakojimas vėl nutrūksta, palikdamas ir skaitytoją, ir skaitytojus nežinioje. Taip – dešimt kartų.

I. Kalvino įtraukia mus į savo naratyvines pinkles ne atvirai, o meistriškai pasinaudodamas kalbiniais triukais, kad išviliotų iš saugaus stebėtojų kampo ir įviliotų į romaną. Nustebina jau pirmieji sakiniai, kuriais autorius kreipiasi į skaitytojus: „Tu pradedi skaityti naują Italo Kalvino romaną „Jeigu keleivis žiemos naktį“. Atsipalaiduok. Susikaupk. Nuvyk šalin visas kitas mintis. Tegul tave supantis pasaulis išnyksta migloje.“ Rašydamas antruoju asmeniu, I. Kalvino neleidžia mums atsiriboti nuo Skaitytojo. Nors geriau už Skaitytoją žinome, kad mums niekada nepavyks užbaigti nė vienos pradėtos knygos, susitapatiname su juo ir įsitraukiame į knygų paieškas.

Grįžau ir prie James Joyce „Dubliniečių“. Puikus apsakymų rinkinys, galima pajuokauti, jog aktualus emigrantams. Garsusis dviejų dalių James Joyce romanas „Ulisas“ tikriausiai yra vienas sunkiausiai skaitomų klasikinių kūrinių. Su „Dubliniečiais“ viskas kitaip. Airių rašytojas kalba apie savo tautą. Dublinas, XX amžiaus pradžia. Veikėjai simpatiški ir antipatiški, nuodėmingi ir dorybingi, švelnūs, jautrūs ir žiaurūs... Kokia mintis įsigali perskaičius? Visi mes, kaip ir šie veikėjai. Visi mes vienokie ar kitokie dubliniečiai. Tiesa, pabūsiu atviras. Gėda prisipažinti, bet „Uliso“ taip iki galo ir neperskaičiau. Neįkertu. O „Dubliniečiai“ – paprastų, realistinių pasakojimų rinkinys.

Bet labiausiai džiaugiuosi vėl grįžęs prie populiaraus lenkų rašytojo Jerzy Pilcho apsakymų rinkinio „Mano pirmoji savižudybė“ – dešimt graudžiai lyriškų, elegantiškų ir iki ašarų juokingų istorijų. Reikės pakartotinai perskaityti ir kitus jo romanus, kaip „Kiti malonumai“ bei „Stiprusis angelas“.

Jerzy Pilchą vadinu lietuviškuoju Kunčinu ar Gaveliu. Be to, žavi rašytojai, kurie pažįsta moteris, nors tai yra ir labai sunku: „Moterys dažnai sako: ne, ir dažnukart – kaip visiems žinoma – tai mažai ką reiškia“ (p. 30), „Kai aplanko didžioji meilė, žmogui visuomet atrodo, kad pamilo gražiausią pasaulio moterį. Bet kai žmogus iš tiesų pamilsta gražiausią pasaulio moterį – tada gali papulti į bėdą“ (p. 5), „Gerai žinome, kad tylinti moteris – tai idealas. Tačiau nelygu kaip tylinti. Būna tylėjimas geranoriškas ir būna tylėjimas priešiškas. Tiksliau sakant: moterys, kurios tyli, skirstomos į tas, kurios tyli geranoriškai, ir tas, kurios tyli priešiškai“ (p. 145). Netikėtas rašytojų ir kvapų palyginimas: „Tikrai garsūs, tikrai artimi ir tikrai intensyvūs rašytojai turi kvapą. Nabokovas kvepia jūros druska, Jerofejevas – sausmedžiu, Marquezas – salietra, Zweigas – lapkričio dangumi, Iwaszkiewiczius – pušų spygliais, Brochas – slėniais srūvančiu ledyno vandeniu, Platonovas – įkaitusia kalve. Tolstojus neturi kvapo. Nebent proza turėtų mirimo kvapą, o mirtis būtų kaip oras“ (p. 94).

Jei man reikėtų išskirti, kurį Jerzy Pilcho apsakymą, pirmenybę atiduočiau „Skyriui apie sustingusį sėdintį siluetą“. Pasakojimas apie vienatvę. Kaip ją jaučia subtilų humoro jausmą turintis rašytojas? O pasirodo, jis gali iš tiesų pasakyti, ką reiškia jaustis vienam. Vienatvė jam ir skausmas, ir palaima.

Kalbant apie Jerzy Pilchą, nori nenori tenka kalbėti ir apie humoro jausmą. Rašytojas pavyzdys žmogaus, turinčio šį jausmą aukščiausios prabos. Autorius drąsiai prisipažįsta: „Tik šiandien suprantu, kad istorija apie mano pirmąją savižudybę yra ir pasakojimas apie tai, kaip alkoholis pirmą kartą gyvenime atėmė iš manęs laisvę“ (paskutinis „Mano pirmosios savižudybės“ sakinys). Visi literatūros kritikai išskiria, jog humoro jausmas pas Pilchą švelnus, šiek tiek graudus, ironija – ne gelianti, bet visų pirma nutaikyta į save. Jerzy Pilcho pasaulis tragikomiškas, kuriame herojai jaučiasi ne visai tvirtai, kažkiek pasimetę ir vis ieškantys atsakymų į egzistencinius ar elementarius gyvenimiškus klausimus. Tiesa, nežinia, kas kada rašytojui toptels galvon. Prisiminiau, kad ir jo pasisakymus bei 2008 m. Lenkijos teismo priimtą sprendimą, kad šalies prezidentą Lechą Kaczynskį antinu pavadinęs Jerzy Pilchas prezidento vis dėlto neįžeidė. Gerai išstudijavau jo veido nuotraukas ir tikėjausi, gal kai kaip kelionių vadovas lydėdamas ekskursijas į Varšuvą ar Krokuvą sutiksiu jį tų miestų gatvėse ar pamatysiu sėdintį kokioje lauko kavinėje (rašytojas gyveno Varšuvoje, o į savo gimtąją Krokuvą dažnai grįždavo). Maniau, ryšiuosi prieiti šnektelėti. Deja, prieš metus gegužės 29 d. rašytojas mus paliko.

Belieka baigti Jerzy Pilcho anekdotu. Parinkau šį – trumputį, vos vieno sakinio, bet kandų: „Jeigu gydytojas perka konjaką, jis prastas gydytojas.“

Į viršų