Dažnai pastaruosius savo tekstus skiriu kelionėms. Kai keliavimas ribotas, miela bent prisiminimais į svečias šalis nuklysti. Iš netolimų kelionių šiauliečiai dažniausiai renkasi Latviją, o Lenkiją gal kiek rečiau, nes iki Latvijos pasienio pusė valandos kelio, o kad pasiektum Lenkiją reikia pravažiuoti visą Lietuvą. Bet verta. O ir nėra tai jau taip toli.

Šimtmečiais besitęsiančiuose lenkų ir lietuvių santykiuose daug meilės, bet daug ir nesantaikos, o pagaliau šiandien mūsų santykiai ypač artimi. Niekad Lietuva neminėjo Gegužės 3-iosios Konstitucijos dienos, o šiais metais ji iškilmingai pažymėta. Tą dieną 1791 m. priimtas šis pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos tautų įstatymas. Ši Konstitucija laikoma pirmąja Europoje (net Prancūzija dar savo Konstitucijos neturėjo) ir antrąja pasaulyje rašytine Konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų. O juk Konstitucija – Aukščiausias Įstatymas – kalba apie tautos išsivystymo lygį.

Rašytiniuose šaltiniuose Lenkija pirmą kartą paminėta 965 metais. Tiesa, kiek kitokiu įvykiu nei Lietuva 1009 m. Jei lietuviai nugalabijo jiems krikščionybę norėjusi nešti vienuolį Brunoną ir taip atsidūrė raštuose analuose, tai Lenkijos paminėjimas susietas su verslu. Į Vavelio kalvą Krokuvoje, kur buvo turgus, atkeliavo žydas Ibrahimas, Jokobo sūnus, kažką pardavė, kažką pirko ir netikėtai padarytu bizniu jį džiaugsmingai aprašė.

Lenkija gan anksti tapo krikščioniška šalimi – 966 metais, tai yra, Lenkijos krikštas įvyko metams praėjus nuo jos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Jei čia vėl lyginsime su Lietuva, tai mūsų šalis krikščionybę priėmė 1387 m., tai yra, gan vėlai, keletą šimtmečių po Lenkijos krikšto.

Apie ką su didžiausia pagarba kalba lenkai? Tai apie virš senosios Lenkijos sostinės Krokuvos senamiesčio iškilusią Vavelio kalvą. Čia viskas prasidėjo. Nuo čia pradėjo gulti visa Lenkijos istorija, todėl čia pradėtas kurti tautos panteonas. Vavelio rezidencijos valstybinę reikšmę sustiprino susiformavęs nacionalinis šv. Stanislovo kultas. Šis šventasis tapo Lenkijos globėju, o Vavelyje yra jo kapas, kuris dar vadinamas Tėvynės altoriumi. Jis – Vavelio katedros centre, kur susikryžiuoja katedros didžioji ir skersinė navos. Altorius stovi toje vietoje, kur buvo sudedami karo trofėjai, tarp kurių – Kryžiuočių ordino vėliavos, paimtos lenkų ir lietuvių kariuomenių 1410 m. Žalgirio mūšyje. Lietuvos ir Lenkijos sąsajų begalė. Čia net prisiminiau Vilniaus katedros stogo figūras: šv. Elena, šv. Kazimieras ir būtent šv. Stanislovas.

Krokuvos Vavelyje ilsisi Kazimieras Senasis, Jogaila ir Jadvyga, čia atgulė ir Steponas Batoras, yra puošnios Žygimantų ir Vazų koplyčios, o XIX a. pradžioje čia palaidojami nacionaliniai didvyriai – Tadas Kosciuška ir kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, čia ilsisi Julijus Slovackis, Adomas Mickevičius. 1935 m. greta karališkųjų kriptų buvo palaidotas naujosios Lenkijos valstybės kūrėjas maršalas Juozapas Pilsudskis. Ir tai dar nebuvo pabaiga.

Laidojimo ceremonija katedros požemiuose įvyko 1993 m., kai iš Anglijos buvo pervežti emigracinės lenkų vyriausybės vadovo generolo Vladislovo Sikorskio palaikai, kuris žuvo per lėktuvo katastrofą virš Gibraltaro sąsiaurio. Atrodė, kad jau viskas, bet po Smolenskio tragedijos čia atgulė Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio ir jo žmonos Marijos palaikai.

Vavelio meno kūrinių rinkinius reikėtų vertinti mažiausiai trimis tarpusavyje susijusiais atžvilgiais: istoriniu, meniniu ir idėjiniu arba simboliniu. Rūmų muziejuje pamatysime garsių meistrų kūrinius, senovinius baldus, rūbus, kilimus, didžiausią Europoje arasų rinkinį, karalių insignijas, šarvus, puošybos meno pavyzdžius.

Araso kilimus rinko Žygimantas Augustas. Jų jis buvo surinkęs per 300. O iš dailės klasikų paveikslų, esančių Lenkijoje, vertėtų išskirti Leonardo da Vinči „Madona su šermuonėliu“. Leonardas da Vinči yra nutapęs 20 paveikslų, išliko 15. Į Lenkiją paveikslą atgabeno viena iš turtingiausių Lenkijos kunigaikščių šeimų – Čartorickiai.

Lenkai mėgsta pasipuikuoti. Jie teigia, kad „Madona su šermuonėliu“ pagal meninį lygį seka iškart po „Mona Lizos“. Nežinau, ar tai tiesa ir ar galima meno kūrinius kaip sporte vietomis vertinti, bet džiaugimasis tuo ką turi, manau, nėra blogai. Štai lenkai sako, kad Krokuvos senamiesčio Turgaus aikštė didžiausia iš senamiesčio aikščių Europoje. Irgi abejočiau. Mano galva, didžiausia Paduvos aikštė, bet, aišku, Krokuvos aikštė didelė ir graži.

Bet grįžkime prie paveikslų. Po „Madonos su šermuonėliu“, manau, reikėtų išskirti Rembranto „Peizažą su gailestingu samariečiu“ ir Memlingo „Paskutinį teismą“. Pirmieji du randasi Krokuvoje, trečiasis – Gdanske. O „Madona su šermuonėliu“ šiuo metu eksponuojamas Krokuvos Vavelio Karalių rūmuose, karalienės Bonos apartamentuose. Jie priešais Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės kambarius. Į menę, kur eksponuojamas paveikslas, įleidžiama po 15 žmonių. Kadangi žmonių skaičius nėra didelis, tai paveikslą galima puikiai apžiūrėti. Aišku, jo nepaliesime, bet jis prieš pat mūsų akis – gal likus iki paveikslo 1,5 m. pririšta virvutė, kurios peržengti negalima, ką stebi menės kampe stovintis apsaugos darbuotojas.  

Neminiu čia lenkų menininkų. O juk vien Jan Matejko pavardė kiek daug pasako. Prieš akis tuoj, manau, atsikuria ir didingas šio dailininko nutapytas Žalgirio mūšio paveikslas, ir Liublino unijos akto pasirašymas.

Tiesa, dėl Adomo Mickevičiaus. Jis palaidotas Krokuvos Vavelyje, bet Krokuvoje jis niekad nėra buvęs, nors tai – jo svajonių miestas. Netikėta. Net, pamenu, Lietuvos televizijoje buvo viktorina, kurioje buvo klausiama pasakyti miestą, kuriame nėra buvęs Mickevičius. Tarp miestų Krokuvos, Vilniaus, Gardino buvo ir Kaunas, tad visi ir rinkosi Kauną, o, pasirodo, šiame mieste Mickevičius buvęs, bet nebuvęs Krokuvoje.

Krokuvoje Turgaus aikštėje stovi skulptoriaus Rygerio jam sukurtas paminklas, pastatytas 1898 m., minint poeto 100-etį. Gražus kūrinys, bet bent man pats gražiausias paminklas Adomui Mickevičiui stovi Lvove su bareljefu, kuriame vaizduojama mūza bučiuojanti poetą. Nors ir Vilniuje prie Bernardinų bažnyčios lakių formų G. Jokubonio šio poeto sukurtas paminklas irgi gražus.

O jei apie Lenkijos asmenybes, tai čia pirmauja Karolis Voityla, tai yra, popiežius Jonas Paulius II. Jam Lenkijoje pastatyta ir daugiausiai paminklų. Būsimasis popiežius gimė 1920 m. Vadovicuose, miestelyje netoliese Krokuvos. Name, kur jis gimė ir augo, šiandien įsteigtas muziejus.

Muziejus daugiausiai remiasi nuotraukomis, išlikusiais baldais. Man šiame muziejuje didžiulį įspūdį paliko ekspozicijos pabaigoje po stikliniu gaubtu keletas purpurinės spalvos sutanų (popiežiaus sutana balta, bet Lenkijoje Karolis Voityla buvo kardinolas, o kardinoliškos sutanos būtent tokios spalvos) ir jos kažkokiu būdu tarsi pakibusios ore, atrodo, kad net kažkiek plaikstosi ir kyla į dangų.

Popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacija – tai proga lenkams kartu su mylimu savo tautos sūnumi išgyventi nostalgiją ir dar kartą prisiminti ne tokius sudėtingus laikus, kai Bažnyčia ir tauta stovėjo petys petin prieš bendrą priešą. Tiesa, daugelis lenkų pripažįsta, kad tautos solidarumo pojūčio, kurį įkūnijo popiežius, jau nepavyks atkurti. Taigi panašu į Lietuvą – Sąjūdžio dvasios ir Baltijos kelio nebeatgaivinsi.

Toliau žymių Lenkijos žmonių sekoje – kompozitorius Frederikas Šopenas ir mokslininkas Mikalojus Kopernikas. Lenkų tautai vienu metu buvo populiaru žmogaus kūną laidoti vienoje vietoje, o jo širdį – kitoje. Pavyzdžiui, lenkų maršalas Juzefas Pilsudskis palaidotas po Vavelio katedra, o jo širdis – Vilniuje Rasų kapinėse. Ir tai ne kažkokia legenda, taip tikrai yra.
O Frederikas Šopenas palaidotas Per Lašez kapinėse Paryžiuje, o jo širdis – Varšuvoje, Kristaus Kryžiaus bažnyčioje. Prieš keletą metų klausiausi F. Šopeno fortepijoninės muzikos jo vardo muzikos festivalyje Varšuvoje. Pagyriau lenkų atlikėjus. „Niekas taip gerai nepagros Šopeno kaip jūs“, – pasakiau. Ir tai tikra tiesa. Bent mano nuomone.

Iš paminklų F. Šopenui ypač gražus stovi Varšuvoje, Lazenki parke. Varšuvoje jo vardu pavadintas ir oro uostas. Nors šis oro uostas statyta jau daugiau veik prieš 30 metų, bet jis labai modernus, nedidukas ir kompaktiškas, nors lėktuvų kyla ir leidžiasi čia labai daug. Yra ir tokių lietuviams, mano galva, gan reikalingų reisų, kaip, pavyzdžiui, į Čikagą, tačiau mūsiškiai į Valstijas labiau linkę skristi per Kopenhagą ar Amsterdamą.

Mikalojus Kopernikas gimė Torunėje. Po studijų Krokuvos universitete Mikalojus Kopernikas išvyko mokytis į Italiją, Bolonijos universitetą. Būtent čia prasidėjo jo įžvalgų kelias į būsimą viso gyvenimo traktatą apie dangaus sferas. Kopernikas Italijoje praleido 9 metus. Tai buvo Didžiųjų geografijos atradimų epocha: Kristupas Kolumbas, Vaskas de Gama, Fernandas Magelanas... Tai buvo mokslo pokyčių ir kultūros suklestėjimo era: Leonardas da Vinčis,
Mikelandželas, Rafaelis, Erazmas Roterdamietis, Filipas Paracelsas... Mikalojus domėjosi ir mokslu, ir menu – pats tapė peizažus ir portretus. Didysis astronomas mirė būdamas 70 metų, pakirstas insulto.

Kai kurie biografai rašo, jog išspausdintą savo knygą astronomas rankose laikė 1543 metų gegužės 23-iąją – paskutinę gyvenimo dieną; kiti tvirtina, jog tai neįmanoma, nes astronomą buvo ištikusi koma. Šiaip ar taip, jam neteko pamatyti abejingumo veiduose žmonių, perskaičiusių jo išdėstytas įžvalgas; abejingi neliko ir to meto išsilavinę žmonės. 1616 m. popiežius Paulius V pasmerkė M. Koperniko darbą, kaip prieštaraujantį Šventajam Raštui.

Mintis, kad Žemė sukasi aplink Saulę, Koperniko galvoje atsirado apie 1506–1508 m. Tuo metu mokslas dar neturėjo metodų ir instrumentų, galinčių įrodyti tokias idėjas. M. Kopernikas savo samprotavimus dėstė tik teoriškai; ir tik 1851 m. prancūzų fizikas, matematikas ir astronomas Žanas Bernardas Leonas Fuko sukūrė eksperimentinę švytuoklę, įrodančią Žemės sukimąsi aplink savo ašį. M. Koperniko heliocentrinę teoriją vėliau plėtojo Johanas Kepleris ir Galilėjas Galilėjus.

1992 m. popiežius Jonas Paulius II pareiškė, kad Bažnyčia klydo, pasmerkusi M. Koperniką ir jo minties tęsėją Galilėjų.

Ką labiausiai vertina lenkai? Savo kalbą ir istoriją. Lenkijoje mažiau pavadinimų bei iškabų anglų ar kitomis kalbomis. Aišku, cokacola yra, nes tai jau daugiau tarptautinis žodis. Bet šiaip lietuviai geriau kalba angliškai nei lenkai. Aišku, visko yra, bet mano pastebėjimas iš bendro vertinimo. Net padavėjai restorane kartais gan silpnai gaudosi angliškai. Rusų kalba, pagal slavišką kilmę, jiems artimesnė, tačiau irgi nenoriai rusų kalbos jie linkę klausytis.

Dėl zloto keitimo į eurą visi atsako „niekados“. Nuo paprasto kaimo žmogaus ar darbininko iki valdininko. Man ypač gražus 100 zlotų banknotas su Jogailos atvaizdu.

Žiū, ir prirašiau visą man skirtą paklodę (taip vadinu šį savo puslapį). Norėjosi dar prisiminti lankytinas Lenkijoje vietas. Ir be Varšuvos ar Krokuvos, jų daug, gal kai kam ir mažiau girdėtų. Teks tai padaryti kitą savaitgalį.

Į viršų