Tai norėčiau pasakyti žmonėms, kurie lankosi pas astrologus, ekstrasensus, pranašus ar panašaus plauko veikėjus norėdami sužinoti savąjį likimą. O ir šiaip namuose mus uždaręs karantinas ragina lipti ant svarstyklių. Ko tokiu metu labiausiai norisi iš svarstyklių? Atsakymas – kad jos pameluotų.

Kildamas liftu ant sienos pastebėjau užrašą: „Lifto talpa: 8 žmonės, 630 kilogramų.“ Kiek paapvalinus, vienas žmogus turėtų sverti 78 kg.

Tiesa, štai neseniai viena mergina, girdėjau, skundėsi, jog praėjusią savaitę ji svėrė 52,2 kg, o šią – jau 52,6. Mergina labai krimtosi. Bet juk net 12 tokių merginų tilptų į minėtą liftą, o kildamos 8, galėtų priimti dar du 100 kg sveriančius pakeleivius.  

Plonytis it smilga bičiulis tarsi skųsdamasis, o gal guosdamasis sako, jog stori žmonės dažniausiai būna turtingi. „Dideli pinigai gadina, – sakau jam, – štai todėl tu visad būsi lieknas ir geras  žmogus.“

Storuliai piktinasi internetiniuose komentaruose vadinami storuliais. Girdėjau, jog galėsi į savo draugus priimti patrulį, kuris saugos nuo įžeidinėjančių, pašaipių ar net grasinančių komentarų. Pagalvojau, jog jei į mano draugus toks patrulis prašysis, priimsiu, bet šiaip jis man nėra reikalingas, nes niekad nesikrimtau dėl komentarų, kokie jie bebūtų. Be to, bent man draudimai niekad nepatiko, net baiminuosi, kad tai netaptų žodžio laisvės varžymu. O tai daug blogiau nei draudimas nusipirkti alkoholio, kada nori. Keičiasi rašybos taisyklės, kelių eismo taisyklės, bet negali keistis taisyklės, kurios leidžia žmogui būti laisvam. Vyras sako žmonai: „Aš tave užmušiu.“ Jau reikėtų susirūpinti, bet, pasirodo, žodis „užmušiu“ reiškia didžiausią jo meilę.  

Tiesa, kai prisiskaitai internetinių komentarų, pagalvoji, jog teisūs buvo žmonės, kalbėdami apie knygas, spektaklius, parodas, koncertus: „Protingi taps protingesni, o kvailiams nerodykit. Visai sukvailės.“ Atsakinėti į komentarus nėra pats geriausias kelias. Įsigilinęs į Šekspyro tekstus pamatai, kad juose aprašytas visas žmogus: baimė, neviltis, pavydas... Jei pavyksta laiku neįjungti televizoriaus ar radijo, neskaityti svarbiausių šalies dienraščių ar internetinių portalų ir neaptarinėti vakarykščių naujienų su bendradarbiais, gyvenimas atrodo tarsi ir normalus.

Yra „vyrų laikas“ ir „moterų laikas“. „Kur išeini?“ – moteris klausia vyro. „Tuoj grįšiu“, – atsako šis. Tas skirtumas regimas ir komentaruose. Vyrų laikas ryškiai atsilieka nuo moterų. Taigi, kai vaikinas iškart neatrašo ar neperskambina ar paskutinį kartą „myliu tave“ sakė prieš dvi savaites, atminkite, kad tai nereiškia, jog jam nerūpi – tiesiog jam laikas bėga kiek kitaip.

Šiandien radau tekstą, kuris, pagalvojau, labai tinka karantino vakarams. Taip rašė Machiavellis: „Vakarais grįždavau namo ir užeidavau į kabinetą. Įeidamas nusimesdavau kasdienius suteptus ir dulkinus drabužius ir apsivilkdavau karaliaus dvariškio rūbus. Tinkamai apsitaisęs, žengdavau į senųjų raštus. Draugiškai jų sutiktas, mėgaudavausi tik man vienam skirtu penu, dėl kurio ir gimiau. Ten nesidrovėdamas kalbėdavausi su jais, klausinėdavau apie jų poelgių priežastis, ir jie maloningai man atsakydavo.“

Štai tokių pamąstymų apsuptyje nusprendžiau grįžti prie vienos kitos knygos, kurias esu skaitęs prieš trisdešimt ar net penkiasdešimt metų. Iš knygų lentynos traukiu Julio Cortazaro romaną „Žaidžiame klases“. Jo kraštiečiai, Lotynų Amerikos rašytojai, juokauja, jog Julio Cortazaras su dar dviem gerai pasaulyje žinomais argentiniečių rašytojais Jorge Luis Borges ir Ernesto Sabato sudaro Šventąją Trejybę, kurią „dievina“ ne tik lotynų amerikiečiai, bet ir visas pasaulis.
Kuo patraukia romanas „Žaidžiame klases“? Fabula? Nors istorija yra gana paprasta – nelaiminga meilė. Knyga nepataikauja skaitytojui, o įtraukia į keistą bei sunkiai paaiškinamą žaidimą. Knygos prakalboje autorius paaiškina, jog šią knygą galima skaityti dviem būdais. Galima perskaityti viską iš eilės arba skaityti knygos skyrius pagal atitinkamai orientacinėje lentelėje nurodytą skyrių eilę. Supratau, jog tai knyga, kurią galima skaityti daug kartų ir vis kažką naujo atrasti.

Knyga man priminė džiazo kūrinį. Ji užburia. Prancūzija ir Argentina. Paryžius ir Buenos Airės. Intelektualai ir namų šeimininkės. Psichiniai ligoniai ir tokiais juos pavertę gydytojai. Daug bohemiškų akimirkų, revoliucinių nuotaikų, meilės, sekso, užeigų, muzikos. „Taip jie pradėjo bastytis po mitinį Paryžių: seka nakties duodamus ženklus, žygiuoja maršrutais, įpirštais kokio valkatos žodžių, mansardos, šviečiančios tolumoj tamsioje gatvikėje, apsistoja jaukiuose skveriukuose pasibučiuoti ant suolelio arba pasižiūrėti „klasių“, vaikiško akmenėlių ir šuoliukų viena koja ritualo, vedančio į Dangų.“ Tik sunku atsakyti, ar šeštojo dešimtmečio kontrkultūrinės idėjos, ar laisvamanybė, ar dar kitos nesuvokiamos priežastys išskiria mylimuosius Orasijų ir Magę... „Nenugalimos meilės“ paradoksas.

Julio Cortazaras mirė Paryžiuje, palaidotas Monparnaso kapinėse. 2006 m. Paryžiaus municipalitetas, pagerbdamas rašytojo atminimą, jo vardu pavadino aikštę Šventojo Liudviko saloje, kur vyksta kai kurių jo kūrinių veiksmas. Yra tokia tradicija: lankant J. Cortazaro kapą, palikti taurę vyno ir lapą popieriaus, kuriame nupieštas žaidimas „klasėmis“. Yra šventai įsitikinusių, kad J. Cortazaras gyvas ir sutiksi klausinėjančių, ar kas jo nematė. Yra ir atsakančių, jog jį matę tai Paryžiaus metro keleivių minioje, tai klajojantį Eliziejaus laukais, tai valgantį sraiges bare netoli Liuksemburgo sodo.

Knygos yra gerai, bet vis galvoju, kada bus galima pradėti keliones. Praėjusiais metais, prieš visus karantinus, sugalvojau naują kelionių maršrutą, kurį pavadinau „Arčiau Hamleto“. Gaila, įgyvendinti jo nespėjau. Pats kaip kelionių vadovas šiuo maršrutu pervažiavau, bet turistų grupės palydėti nebespėjau.

Jau nepamenu, kuris iš literatūros tyrinėtojų yra pasakęs, jog jei pranyktų nuo žemės paviršiaus visos knygos, išskyrus V. Šekspyro dramą „Hamletas“, jos pakaktų ir mūsų kasdienai, ir amžinoms problemoms atspindėti. Juk Hamleto klausimas – visais laikas iššūkis. „Ar nusilenkti dvasioj strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo, ar su ginklu prieš negandų marias į kovą stot ir jais nusikratyti.“

Tokių minčių vedinam ir kilo noras nukeliauti į Elsinorą – Hamleto pilį. Elsinoras (Helsingor) – miestas, įsikūręs ties siauriausia sąsiaurio, kuris skiria Daniją nuo Švedijos, vieta, kurioje ant jūros kranto stūkso Kronborgo (Kronborg Slot) pilis.

Šiandien visai nesvarbu, ar Hamletas ir kiti didžio anglų dramaturgo herojai tikrai gyveno, bet svarbiausias visiems laikams įsirėžęs Hamleto klausimas, kuris nėra tik poetinė retorika, o esmė – kiekvienas gyvenimo bėgsme į šį klausimą turime atsakyti. Tai ir daro V. Šekspyro dramą gyvenimiška.

Netikėta, bet vaikštant po pilį, neapleidžia jausmas, jog čia tikrai būta Hamleto. Mąstai, kuriame pilies kampelyje Hamletui, Danijos karalystės princui, apsireiškusi jo neseniai mirusio tėvo šmėkla, pavedusi atkeršyti žudikui Klaudijui. O kurioje menėje (o gal pilies kieme) vyko Hamleto surengtas vaidinimas, pasakojantis, kaip Klaudijus nužudo jo tėvą ir suvilioja motiną? Tarp kitko, didžiausia pilies puošmena – 63 metrų, ilgiausia Šiaurės Europoje menė. O kur vyko fechtavimo dvikova tarp Hamleto ir Laerto, kai pastarajam buvo įduota nuodais sutepta špaga?

Pilis dvelkia kažkokiu atšiaurumu (kurį laiką joje buvo kalėjimas) ir patiki visomis „Hamleto“ dramos mirtimis, kai dvikovos dalyviai po pirmų smūgių susikeičia ginklais, kai abu lieka sužeisti, bet Laertas miršta pirmasis, o perpratęs sąmokslą Hamletas be dvejonių nužudo karalių, taip pat miršta ir Hamleto motina – Danijos karalienė, išgėrusi taurę užnuodyto vyno, skirto Hamletui.

Kelionės metu patogiausia apsistoti Kopenhagoje. O joje tikrai yra ką veikti. Strioget pėsčiųjų gatvele nužingsniuojama iki Nyhavno kanalo ir, aišku, „Undinėlės“ – Edvardo Erikseno 1913 m. pagal H.K. Anderseno pasakas sukurtos skulptūros, tapusios miesto simboliu. Krantine žingsniuojant link „Undinėlės“, pasukime kiek kairiau prie Amalienborgo rūmų, Marmurinės bažnyčios ir Gefiono fontano.

Ketverių Amalienborgo rūmų, išsidėsčiusių aplink centrinę aštuonkampio formos aikštę, kompleksas – Danijos karalių rezidencija. Rūmų fasadų kolonos – baroko šedevrai. Aikštės centre yra raito Frederiko V statula. Kasdien 12 valandą prie rūmų vyksta sargybos pasikeitimo ceremonija. Marmurinė Šv. Frederiko bažnyčia garsėja vienu didžiausių Europoje kupolu. Pradėta statyti 1749 m. iš marmuro, bažnyčia baigta tik po 150 metų. Netoliese aukštai vandens sroves pakėlęs didingas Gefiono fontanas visad pilnas monetų – visi nori grįžti į Kopenhagą.

 Be abejo, viešint Kopenhagoje būtina paplaukioti kanalais ir aplankyti muziejus. Glyptoteką (garsiojo Carlsbergo alaus daryklos įkūrėjo sūnaus C. Jacobseno įsteigtą šiuolaikinio meno muziejų, kuriame ekspozicijos pagrindas – Ogiusto Rodeno skulptūros ir XIX, XX amžių danų bei Vakarų Europos menininkų darbų kolekcija), Nacionalinį muziejų (čia sukauptos gausios etnografinės bei senienų kolekcijos, supažindinančios su Danijos istorija) bei Valstybinį dailės muziejų (jame rasite pasaulio ir Danijos tapytojų darbų nuo XIV a., kurių tarpe yra El Greco, Rembranto, Picasso, Tiziano, Rubenso kūriniai). Moderniojo meno mėgėjams siūloma nukeliauti į 30 km už Kopenhagos esantį vieną iš didžiausių Europoje Luizanos moderniojo meno muziejų.

Priešais centrinius Tivoli parko vartus, kitoje gatvės pusėje – puikus steikų restoranas. Šio restorano virėjai ypač moka paruošti blue-rare, tai yra tik kiek pakepta mėsa, kai apskrunda paviršius, o vidus lieka žalias. Apie tokius steikus girdėjau sakant: „De-horn it, wipe it‘s butt and send it to the table“ („Nupjauk ragus, nuvalyk užpakalį ir siųsk ant stalo“). Gi jei nenorite išlaidauti ar šiame restorane, ar tiesiog gatvėje nusipirkite sumuštinį – ant baltos duonos plonai užteptas sviestas, uždėtas gabalas lašišos, ant jos gabalas sūrio, pačiame viršuje skiautė pomidoro. Puiku, kad tokie sumuštiniai čia populiarūs, o ne kebabai ar koks MacDonaldo maistas.

Jei šiame steikų restorane nevalgote, o tik prisėdote prie baro, pamatysite netikėtą reginį. Užsisakius alaus, barmenas įpils sklidiną bokalą ir pastums baru link jūsų. Kaip toli nuo barmeno besėdėtumėte, bokalas šliuoš iki jūsų ir sustos tiksliai jums po nosimi.

Ir dar vienas įdomus dalykas yra šiame restorane. Tai ant sienų kabančios žvėrių galvų iškamšos. Aišku, nieko nuostabaus, nes ir pas mus tokių dalykų esama. Bet štai šio restorano žvėrių galvos judančios. Žiūrėk, briedis ragus prieš tave palenkė, šernas tau akim mirktelėjo...

Triuką greit suprastum, jei tie žvėrys taip elgtųsi, pavyzdžiui, kas penkias minutes. Bet jie savo veiksmą atlieka kas pusvalandį. Todėl, kai tau šernas mirkteli, imi abejoti, ar nepadauginai. Greitas vėl jo mirktelėjimas viską sustatytų į savo vietas, bet kai nieko neatsitinka, tavo abejonės dar labiau padidėja. Ir dar. Restorane mielai paklausysite gitaristo ir dainininko atliekamas Paulo Simono, Arto Garfunkelio ir grupės „Creedence Clearwater Revival“ dainas. Man, seniui, tai pats tas.

Baigti tekstą norisi kažkuo gražiu. Gal istorija apie berniuką, kuris turėjo 5 obuolius ir visus juos atidavė draugui. „Tau nieko neliko?“ – paklausė jo. „Ne, – nesutiko berniukas, – man liko draugas.“