facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Prisiminiau gal prieš penkerius metus organizuotą iniciatyvą „Lėtas laikrodis“. Organizatoriai ragino sulėtinti gyvenimo tempą iškeičiant automobilį į dviratį ar savas kojas, valgyti savo užaugintą ir pasigamintą maistą, žaibišką, fragmentišką ir paviršutinišką informaciją iškeisti į analitišką bei išsamią, serijinės gamybos daiktus pakeisti pačių pasigamintais, praleisti daugiau laiko su savo vaikais.

Anot iniciatyvos organizatorių, gyventi lėtai, tai nereiškia grįžti atgal, sužinoti, turėti ar pamatyti mažiau. Gyventi lėčiau – tai gyventi ramiau, sveikiau ir įdomiau. Jei sulėtiname savo žingsnius, dar nereiškia, kad sustojome. Mes tiesiog einame kitu tempu.

Anuomet pasvajodavome apie lėtesnį gyvenimą, nes visi it pašėlę lėkėme. Šiandien gyvenimo tempas pasikeitęs, bet mes vėl nepatenkinti. Žmogui retai kada būna gerai. Pasiilgome skubėjimo, draugų, svečių... Seniai kas beaplankė. Bet štai suskambo durų skambutis. Šokau atidaryti, o pasirodo, tai buvo tik sapnas.

Velykos, o ypač laikas iki jų, – irgi ramybės metas. Kalbame apie nuostabų gamtos atsigavimą, tam tikrą prisikėlimą po to, kai žiemą viskas buvo apmirę. Įsivaizduoju, kad dar galima netikėti Dievu, bet neįsivaizduoju, kad galima netikėti velnio buvimu. Tad sovietmečiu irgi švęsdavome Velykas.

Nors nesakysi, jog kovo mėnesį viskas vyko lėtai. Atrodo, vienu ypu šį pirmą pavasario mėnesį prašokome. Vyriausybė atšventė šimtadienį. Nederėjo tiek dienų jos kritikuoti. Man tai gan keistas terminas. Tarkime, kažkuris vyriausybės narys perėjoje partrenkė žmogų. Nėra kaip barti, nes dar šimtadienis nesibaigęs.

Prie prekybos centrų nutyso žmonių eilės. Korespondentas eilėje stovinčios moteriškės klausia, ką ši tokio svarbaus pirks. „Taburetę“, – atsako ši.

Pasiskiepijo mūsų valstybės vadovai. Sako, bus pavyzdys žmonėms ir paraginimas skiepytis. Neteigiu, kad tas jų žingsnis nepadarys įtakos, bet pasiskiepijęs Petras Gražulis padarytų didesnę. O kas sako, kad skiepai pakeis DNR, tam, regis, ir reikėtų pakeisti.

Sakome, kad Visagino ir Šalčininkų rajonų gyventojai nesiskiepys, na, nebent „Sputnik“ vakcina, girdi, jie neskaito lietuviškos spaudos, nežiūri Lietuvos televizijų, o stebi tik baltarusiškas programas, todėl neturi jokių žinių apie vakcinų naudą. Nesutikčiau, jog jie atitrūkę ir nieko nežino. Štai tik Lietuvos vyriausybė paskelbė, kad lauke nebereikia nešioti kaukių, jau kitą dieną visi buvo be jų. Vadinasi, informacija pasiekia. Tik visiems reikėtų priminti seną tiesą – didžiausią grėsmę savo sveikatai keliate jūs pats.   

Šiandien pagalvojau, kaip gerai būtų nusileisti iki pašto dėžutės, nes laiko turiu ir bus kažkoks užsiėmimas. Bet žinau, kad neverta – pašto dėžutė bus tuščia. Na, nebent gulės akcijų lankstinukai, bet kas iš to. Tas pats ir su šiukšlių išnešimu. Esu apie tai kažkada rašęs, bet dar kartą norisi prisiminti, nes kiekvienam senjorui grįžti į jaunystės laikus yra malonu.

Taigi prisimenu metus, kai rytą laukdavau laiškanešio, atnešančio naujausius laikraščius. Žinodavau laiką, kada reikia leistis prie pašto dėžučių. Kartais laiškanešys vėluodavo, tad tekdavo leistis net keletą kartų. Iš laikraščių sužinodavau, kas dedasi pasaulyje. Aišku, sužinodavau pavėluotai, nes laikraščiai aprašydavo naujienas iki vakar dienos pietų, o jau kas vykdavo vakare (nuo pietų laikraštis buvo ruošiamas spaudai ir pavakario ar vakaro naujienos į jį nebepatekdavo), sužinodavai tik dar kitos dienos numeryje. Tad krepšinio ar futbolo rungtynių rezultatai paaiškėdavo po dviejų dienų. Aišku, buvo jau ir tuomet televizorius, juo labiau – radijas, bet čia ne apie tai, o apie lėtą gyvenimo tempą, kuris savotiškai buvo net malonus.

Antras iš anuometinio lėto gyvenimo tempo malonumų – mano galva, šiukšlių išvežimo mašinos. Du kartus per dieną (išskyrus sekmadienį), į kiemą atvažiuodavo garsiai pypsėdama šiukšliavežė. Vienmarškiniai, su chalatais, įsispyrę į šlepetes ir su kibirais ar šiukšlių krepšiais rankose iš laiptinių prie jos traukdavo žmonės. Vienas su kitu pasilabindavo, šnektelėdavo, o kartais ir ilgėliau stabtelėdavo pasidalyti naujienomis, padiskutuoti apie įvykius name, mieste ar net globaliau. Skaičiau ne vieną ano meto prisiminimą-pastebėjimą, pavyzdžiui, kad sovietmečiu Velykų tarybinis žmogus neva nešvęsdavo ir Velykų valgius ruošdavo, tad tomis dienomis į šiukšliavėžes buvo atnešama ženkliai daugiau atliekų. Plastmasinių butelių tuomet dar nebūdavo, o stiklinių niekas neišmesdavo, nes juos supirkdavo taros supirktuvėse. Visiems šiukšles supylus, vairuotojas įjungdavo presą, kuris šiukšles sustumdavo į mašinos vidų, automobilis dar džiaugsmingiau supypindavo ir burgzdamas palengva iškilmingai judėdavo į kitą kiemą. Be abejo, šiukšlių išvežimo mašinos – tai didžiulis kontrastas tarp to patogumo, kuris atsirado pastačius konteinerius prie kiekvieno daugiaaukščio, apie kuriuos pilna šiukšlių.

Prisimenu dar ir savo senelę, sėdinčią prie lango ir pro jį žvelgiančią į gatvę. Tas, dažniausiai baltai dažytas, su klibančia rankenėle, išsikišusiais grybo galvutėmis varžtais ir dviem susikertančiais medžio statmenimis it kryžiumi per vidurį, ekranas buvo reikalingas kontaktui su aplinka. Pro langą regėdavai gatvę, kuria kartkartėmis prariedėdavo koks automobilis, regėdavai medžius ir paukščius juose, regėdavai žemę, grindinį, dulkėtą ar balutėmis nusagstytą, regėdavai mėlyną dangų ir baltus debesis. Regėdavai žmones. Net girdėdavai jų balsus, automobilių ūžesį, vaikų klegesį. Tada mes pažinodavome ne tik savo, bet ir kituose namo laiptinėse gyvenančius žmones.  

Šiandien viskas greit keičiasi. Žiūrėk, name, kur nuo seniausių laikų buvo, tarkime, duonos parduotuvė, įsikuria batų parduotuvė (pastarųjų mūsų mieste tiek daug, kad, atrodo, miestiečiai turi ne dvi, bet daugiau kojų), vėliau kirpykla, dar vėliau technikos salonas, po to dar kas nors... O juk puikiausiai galėjo būti duonos parduotuvė, kepti bandeles ir, kaip buvo įprasta, turėti nuolatinius pirkėjus bei šviežiais gaminiais ir gardžiais kvapais vilioti naujus. Nors dažnai šiomis dienomis dar blogiau – parduotuvė užsidaro, o jos vietoje niekas nebeatsidaro.

Labiausiai ilgu knygynų. Prisimenu, prieš penkiasdešimtmetį centrinėje miesto dalyje keturis knygynus. Dabar jų vienas – „Saulės mieste“. Atrodo, neklystu. Dar vienas pietinėje miesto dalyje – „Akropolyje“. Tai viskas šimtatūkstantiniam miestui.

Jei jau apie knygas, tai pasitinkant Velykas savo naują knygą man padovanojo komisaras šiaulietis Arvydas Augas. Skaičiau keletą jo knygų policijos istorijos ir dabarties temomis. Sudomino. Naujausia knyga kiek netikėta – „Tėvas Stanislovas KGB gniaužtuose“.

Apie Tėvą Stanislovą parašyta ne viena knyga ir, atrodo, ką čia naujo bepasakysi. Bet autorius randa netikėtų akimirkų praleistų su šiuo šviesiu kunigu vienuoliu. Pats autorius rašo, jog knygos tikslas – „atskleisti dar niekur neminėtas Tėvo Stanislovo gyvenimo aplinkybes nuo 1966 m. dirbant Paberžėje ir Dotnuvoje. Taip pat nurodyti jo giminės ištakas, surastas archyviniuose dokumentuose ir senose bažnytinėse knygose“. Arvydo Augo gimtinė – Nyko ir Liaudės upelių sankirta netoliese Paberžės. Paberžės kapinėse palaidoti jo seneliai, tėvai ir kiti artimi žmonės. Begalę kartų Arvydas su Tėvu Stanislovu bendravęs, išlikę daug bendrų nuotraukų. Anuomet, kai trūko automobilių, Arvydo tėtis jį turėjo, tad dažnai pavėžėdavo ir Tėvą Stanislovą kai šiam dažniausiai bažnyčios reikalais reikėdavo kur vykti.

Skaitytoją įtraukia jau pirmoji istorija – pirmasis jaunuolio susitikimas su Tėvu Stanislovu vaikystėje. Jaunasis Arvydas su trim draugais nusprendė aplankyti kunigą, apie kurį žmonės kalbėjo su didžiule meile. Taigi numynė jie į Paberžę dviračiais ir šventoriuje pamatė aukštą, liekną, kaip Arvydas prisimena, vienuolio apdaru vilkintį Tėvą Stanislovą. Šis pats atvykusius pastebėjo, užkalbino, pakvietė senosios klebonijos vidun. Jaunuolius nustebino Tėvo Stanislovo lova – plikos lentos, jokio čiužinio. „Kaip galima miegoti ant plikų lentų“, – stebėjosi jie. Arvydas papasakojo, jog miega senelio gamintoje lovoje, bet joje yra šiaudais kimštas čiužinys.

Tad kita jų kelionė pas kunigą buvo su ant dviračių užkrautais pilnais šiaudų maišais. Tėvas Stanislovas juokėsi ir sakė, jog lageriuose pripratęs ant lentų miegoti, tad savo gyvenime ir nebenorįs ką keisti.

Knygoje prisimenama ir Tėvo Stanislovo globa tų, kurie stengdavosi išbristi iš alkoholio liūno. Juos kunigas apgyvendindavo tame pat pastate, kur ir pats gyveno. Kiekvienam patikėdavo kokią nors užduotį, o svarbiausia – įtikinamai kalbėjo, kad jie labai reikalingi savo žmonoms, vaikams, artimiesiems. Prisimenamas ir jo rūpestis bažnyčios pastatu, kitais statiniais, kuriuose buvo patalpintos jo arnotų, senųjų drožėjų skulptūrų (tame tarpe Vinco Svirskio) bei kalvių metalo dirbinių ir kitos kolekcijos. Linksmai aprašyta istorijos kaip Tėvas Stanislovas ieškojo plytų ar rengdavo dailininkų plenerus.

Skaitydamas šią knygą, regi, jog autoriui teko nemažai padirbėti, perversti daug dokumentų. „Nenumaldomai bėga laikas, kartais imi ir susimąstai, ar dar teks sutikti tokį žmogų kaip Tėvas Stanislovas. Tokį, kuris mokėtų bendrauti su visais žmonėmis nieko neišskirdamas, kad žmones gerbtų ir mylėtų, kad turėtų tirtus moralinius, patriotinius principus ir įsitikinimus. Kad ne tik žodžiais, bet ir darbais išreikštų humanizmą“, – baigia savo prisiminimus apie Tėvą Stanislovą knygos autorius.

Peržvelgiau tekstus, kuriuose įvairūs žmonės rašo, ko jie labiausiai norėtų. Surikiavau keletą tų norų: gulėti lovoje ir klausytis lietaus lauke; išgirsti telefono skambutį iš to, kuris toli, bet yra tavy; pribėgti prie seno draugo ir suprasti, kad kai kurie dalykai niekad nesikeičia; išvynioti labiausiai trokštamą dovaną; stebėti saulėtekius ir saulėlydžius; skaityti senus laiškus; išlipti iš lovos kiekvieną rytą ir būti dėkingam už dar viena nuostabią dieną. Paskutinis noras – pamilti.

Ir dar. Užtikau anketą, užpildytą 1877 metais Oksfordo universiteto studento Oscaro Wilde’o. Tai tarsi mielas relaksacinis testas. Regėjau šią anketą užpildytą garsių Lietuvos žmonių. Pabandykite ją užpildyti ir jūs.

Mėgstamiausi. Spalva? Rožės spalva (po ginčo). Gėlė? Lilium auratum. Medis? Kedras ir citrinmedis. Gamtos objektas? Jūra. Metų laikas? Rudens pradžia. Kvapas? Migdolų žiedų. Brangakmenis? Žiemą safyrai, vasarą deimantai. Vardai, vyriškas ir moteriškas? Eucharis, Florence, Cecil. Dailininkai? Fra Angelico, Turner, Correggio. Muzikantai? Mozart. Gounod. Chopin. Skulptūra? Vatikano Apoksiomenas. Poetai? Euripidas, Keats, Teokritas ir pats. Poetės? Sapfo ir Ledi Wilde. Prozos autoriai? Platonas ir John Ruskin. Romanų veikėjas? Achilas, Nausikaja. …istorijoje? D. Newman, Aleksandras Didysis. Kurioje epochoje rinktumėtės gyventi? Italijos Renesanse. Kur norėtumėte gyventi? Florencijoje ir Romoje. Didžiausias malonumas? Sonetų rašymas ir jodinėjimas. Kokiu vyrišku bruožu labiausiai žavitės? Gebėjimu lengvai susirasti draugų. Kokiu moterišku bruožu labiausiai žavitės? Gebėjimu tapti Kleopatra ar šventąja Kotryna. Kokio abiejų bruožo labiausiai neapkenčiate? Tuštybės, savigarbos, išpuikimo. Jei ne savimi, tai kuo būtumėte? Katalikų bažnyčios kardinolu. Kas Jums yra kančia? Gyvenimas skurde ir kuklus gyvenimas niūriame kaime. Žaviausi pasaulio žodžiai? Puikiai atlikta! Liūdniausi žodžiai? Nesėkmė.

Į viršų