facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiąnakt suksime laikrodžius. Bus daugiau pavasario. Įsivaizduoju mačą, kur susirungia pavasaris ir pandemija. Tikiu, šiomis dienomis pavasaris įmuš pirmąjį įvartį į pandemijos vartus.

Draugas telefonu atsiuntė žinutę: „Jei tu gyvas, spausk – 1, jei sergi, spausk – 2, jei miręs, spausk – 3.“ Gal jis šią žinutę jau skyrė balandžio 1-ajai – šypsenų dienai (melagių diena, kaip parašyta kalendoriuje, – nesinorėtų ją vadinti), gal šiaip, tik norėdamas praskaidrinti nuotaiką.  

Bičiulis sako žmones skirstąs į tuos, kurie valgo picų kampučius, ir į tuos, kurie ne. LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja, imdama pluoštą laikraščių, sako: „Pradėkime rytą nuo spaudos.“ Jos kolega vedantysis ją pataiso: „Ne, ne nuo spaudos, o nuo „Žmonių“ žurnalo.“

Nežinau, ar daug mes pokštausime šiemet balandžio 1-ąją, bet šypsotis reikėtų. Ir kuo daugiau. Juoba kovą be didesnių šventimų prašokome Tarptautinę moters dieną, šventųjų Kazimiero ir Juozapo dienas. Kiek Kazimierų šiais metais pasveikinome (turiu galvoje, bent telefonu, internetu)? Taip pat, kiek Juozapų? O juk jei apie šventuosius, tai po Jonų – pagrindiniai mūsų didžiavyriai. Vos vieną šventąjį ir teturime – šv. Kazimierą.  

O dėl Kovo 8-osios, tai pasirodo, ypač norisi moteris sveikinti, kai tokios galimybės ribotos. Ir nebegalvojant, kad išsivadavus iš sovietinės okupacijos pančių į kovo 8, Tarptautinę moters dieną buvo žiūrima su tam tikra pašaipa, kaip į iš anų laikų užsilikusį reliktą. Aišku, galima sveikinti telefonu, internetu, bet gyvai visiškai kas kita. Dabar tik savo žmoną tegalime sveikindami pabučiuoti..

Šv. Valentinas kalėjime, laukdamas bausmės įvykdymo, persisvėręs per savo kameros langą skindavo šalia esančių žibuoklių lapus ir ant jų užrašęs meilės žodžius siųsdavo liūdinčioms moterims, o balti balandžiai jas joms nunešdavo. Laikmetis, kai ir mums, vyrai, ne tik per Valentino šventę, bet ir kovo 8-ąją tenka balandžiais pasinaudoti.

Laukiame jau ir Velykų. Jos už savaitės – balandžio 4 d. (rytoj Verbų sekmadienis). Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (kovo 21 d.). Vėlesnių Velykų nei balandžio 25-ąją nebūna, o ankstesnių – nei kovo 22 d.

Šiųmetiniai kovas ir balandis kitokie nei ankstesnieji – rimti, nekoketuojantys ir drauge kažkiek nerimastingi. Sėdint namuose prisikuri visokiausių temų tekstams. Nors šiandien viskas aišku – apie ką daugiau kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, rašyti, jei ne apie teatrą. Ar gali būti miestas be teatro? Ne.

Sakoma, jog miestas vadinamas miestu, jei jame 100 tūkst. gyventojų. Tad tokiame teatras būtinas. Nors manau, jei gyventojų 50 tūkst., jis jau irgi reikalingas. Reikalingas net mažesniame mieste. Norisi prisiminti keletą linksmesnių istorijų su teatru. Kai kurias jų jau esu aprašęs, bet Teatro dieną vėl linksma prisiminti.

Seniai pasakojama istorija apie mažo miestelio saviveiklinį teatrą. Rodė jie Moljero „Don Žuaną“. Pagrindinį vaidmenį vaidino vyrukas, kuris ir gyvenime buvo žinomas kaip lovelasas. O jo mylimąją vaidino aktorė, kurios draugas buvo labai pavydus. Ir štai Don Žuanui bučiuojant merginą, tas draugas įlėkė scenon ir prikūlė pagrindinio vaidmens atlikėją. Miestelio žiūrovai buvo matę iš atvykstančių teatrų ne tokių dalykų, pavyzdžiui, O. Koršunovo režisuotame M. Gorkio „Dugne“ aktorių, kuris, atėjęs prie žiūrovų ėmęs su jais gerti, tad niekuo nenustebo ir po tokios scenos karštai paplojo.  

Rusų teatralai dažnai mėgdavo sakyti, o gal dar ir dabar tebesako, jog teatras gali vadintis teatru, jei jo repertuare regime A. Čechovo „Tris seseris“. Kai Julius Dautartas iš Šiaulių pervažiavo į Panevėžį, vienas pirmųjų jo pastatymų ir buvo „Trys seserys“. Spektaklis buvo giriamas, režisierius irgi, bet kažkas pastebėjo, jog būk bet koks režisierius, bet jei trijų moterų aktorių nebus, šios A. Čechovo pjesės nepastatysi.

Šiauliečiai „Tris seseris“ galėjo statyti bet kada – nuo pat teatro įsikūrimo iki šiandien. Aktorių, galinčių suvaidinti tris seseris, visad buvo. Dar prisimenu S. Račkio režisuotą spektaklį su aktorėmis R. Krilavičiūte (Olga), J. Budriūnaite (Maša) ir I. Norkute (Irina). Šiandien puikiai šios aktorės seseris ir toliau vaidintų, o regiu šiuose vaidmenyse ir dar jaunesnės kartos aktores.

Sovietmečiu, tiesa, atsidavę ideologai bandė įteikti, jog teatras yra tas, kuriame rasime Lenino vaidmens atlikėją. Šiauliai ir čia buvo išskirtiniai. Pamenat aktorių Stasį Paską. Jis teatre vaidino pačiu laiku – tokių pjesių statymo laikmečiu. Dabar irgi, manau, būtų, kas šį vadą suvaidintų, bet nėra reikalo. Tiesa, iš visų lietuvių teatro scenoje suvaidintų Leninų, bent man labiausiai įsiminė Juozas Budraitis. O didžiavyrių jo repertuare ne vienas – Šarūnas, Ričardas III, Solnesas. Aišku, Leninas tarp tokių vaidmenų nereikalingas. Bet buvo, tai buvo.

Pasvarstymuose apie teatrų repertuarą daug kas išskirs „Hamletą“, kai kas kitas – V. Šekspyro dramas. Tiesa, ryškiausias Hamletas man visgi išlikęs Henrikas Kurauskas. O ir šiaip norisi prisiminti mūsų, penkiasdešimtmečių, šešiasdešimtmečių ar dar vyresnių, jaunystės spektaklius. Teatras mums tuomet buvo šviežio oro ir laisvės gurkšnis. Štai Klaipėdos dramos teatras pastatė drąsių rusų dramaturgų triptiką: A. Kopkovo „Dramblį“, V. Merežkos „Proletarinį laimės malūną“ ir M. Kulišo „Amžiną maištą“. „Proletariniame laimės malūne“ iš kolūkiečių vežimų naktį kažkas nusuka ir pavagia ratus. „Kad į užsienį nepabėgtumėm“, – sprendžia jie. Salėje ovacijos. Kai kurių spektaklių scenos būdavo tarsi mitingai, tarsi manifestacijos prieš santvarką, kurion visi papuolėme.

Pjesių skirtų jaunimui nėra daug. Ypač anuomet jų trūko. Pamenu, vaikščiodamas Tbilisio gatvėmis nustebau pamatęs, kad šio miesto Jaunimo teatras rodo mūsų J. Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“. Jei daug knygų anuomet trūkdavo, tai su kai kuriais autoriais mums susipažinti padėdavo teatras. Pavyzdžiui, M. Frišu, L. Pirandeliu, J. O‘Nilu, A. Strindbergu, A. Žari... O Lietuvos istorijos knygų veik visai nebuvo, tad čia irgi gelbėjo teatras: J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, „Herkus Mantas“, „Švitrigaila“, „Unija“ ir kitos jo pjesės, Just. Marcinkevičiaus trilogija, J. Glinskio „Grasos namai“ (apie A. Strazdą)...

Aišku, žavėjomės klasikinėmis pjesėmis, kaip H. Ibseno „Lėlių namai“ („Nora“), „Junas Gabrielis Borkmanas“, F. Garsija Lorkos „Bernardos Albos namai“, „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“, bet drauge būdavome nustebinti moderniaisiais kūrėjais, iš kurių ypač įsiminė S. Beketas, kai Klaipėdos dramos teatras pastatė jo pjesę „Belaukiant Godo“. Reikalingų žmonių tarpe anuomet buvo teatrų administratoriai bei bilietų kasininkės. Neseniai kažkurioje TV laidoje nugirdau, jog šiuo metu reikalingiausi santechnikai.

Kalbant apie teatrą, norisi pajuokauti, jog neverta eiti į teatrą, ant kurio durų kabo skelbimas, jog teatras ieško aktorių. Bet ant mūsų teatrų durų tokių skelbimų nemačiau, o ir puikiais aktoriais, režisieriais, scenografais, muzikos kūrėjais galime tik didžiuotis. Man atrodo, kad Lietuvos teatras pasaulyje žymesnis už krepšinį, tik teatru pamirštame didžiuotis.   

Kol negaliu nueiti į teatrą, gelbsti knygos. Esu XX a. antrosios pusės žmogus, todėl pripažįstu esąs iš kito pasaulio. Tad ir prisimenu anuos spektaklius. O ir mano knygos kiek kitokios.

Draugas siūlo – skaityk Stiveną Kingą. Žinau, kad jis tuoj paminės romaną „Dvikova“ apie gripo nusiaubtą Ameriką. Kūrinio pradžios scenos primena šiandieninę mūsų situaciją. Iš karantino zonos pabėga žmogus ir virusas paplinta po visą žmoniją. O ir šiaip skaityti išgarbintą Kingą nemėgstu. Jau verčiau pasižiūru pagal jo kūrinius sukurtus kino filmus. Sutaupai laiko. „Švytėjimas“ patiko, „Tylos zona“, nors sakoma, kad šiuo romanu rašytojas iškilo, nelabai, „Kukurūzų vaikai“ irgi neužkabino.

Jei jau taip, tai negalima nepaminėti Albero Kamiu „Maro“. Veik prieš aštuoniasdešimt metų Orano mieste Alžyre siautėja maras. Daktaras Bernardas Rijė pirmasis pastebi ligos ženklus ir skatina miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių. Kol Rivjė fiksuoja įvykius mieste, valdžia delsia. Ilgainiui miestui paskelbiamas karantinas. Negalima nei į jį atvykti, nei iš jo išvykti. Maras įsigali ir mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.

Nesutinku su tais, kurie liaupsina anuos laikus, bet štai knygų skaitymas tuomet mums buvo šventė. Skaitėm Dreizerį, Balzaką, Remarką, Tolstojų, Čechovą... Krimtomės negalėdami perskaityti Dostojevskio „Demonų“, Kafkos „Proceso“ ir kitų jo kūrinių, be abejo, Kamiu ir dar daug ko.

Kaičiuosi kavą. „Mano draugai laukia manęs mirties patale“ – per radiją dainuoja Baltasis Kiras. Prisiminiau ano meto dainas. Tarkime, penkiasdešimt metų atgalios. Jei jau šis tekstas prisiminimų, tai ir tebūnie. TV dažniausiai pasirodydavo Muslimas Magomajevas, Eduardas Chilis, Josifas Kobzonas. Iš mūsiškių Romanas Marijošius ir Edmundas Kuodis su Jonu Girijotu. Pasirodydavo jau ir Stasys Povilaitis, bet tuomet jis dar nebuvo populiarus, nes nebuvo sudainavęs savo hito „Vėl švieski“, o dainuodavo tik apie verkiantį Čipoliną. Bandžiau išskirti, kokia daina dažniausiai skambėdavo. Atrodo, nesuklysiu, jog tai „Vien tik mums“ iš „Nerijos“ repertuaro su įsimintinomis eilutėmis „Tu ateini lyg aušrinė“.

Tai čia užsienio kompozitorių, o iš lietuvių nenugalima ir dar vis nenugalėta – Algimanto Raudonikio „Lauksiu tavęs ateinant“, žinoma pavadinimu „Skinsiu raudoną rožę“. Pirmąkart 1967 m. ją padainavo šiauliečių Nijolės Ščiukaitės ir Jurgio Žukausko duetas. Jei kompozitorius būtų parašęs tik šią vieną dainą, jau dėl jos būtų populiarus ir aprūpintas, ypač šiomis dienomis, kai autorinių teisių agentūros prižiūri, kad kompozitoriai gautų atlygį už jų dainų atlikimą ir įrašus.

Užtikau duomenis, kad gyvenantys ilgai ir laimingai dažniausiai susipažįsta per draugus, o savo santykius įteisina po 3,5 metų trukusios draugystės (bent man šis laikas atrodo per ilgas). Šiuo metu karantininis laikotarpis, gaila, tokioms pažintims per draugus trukdo. Na, gal jau neilgam.

Pasirodo, kad vedybinis gyvenimas sėkmingiausias, kai tuokiasi 31 metų vyras ir dvejais metais trimis mėnesiais už jį jaunesnė moteris. Geriausia, kai pirmas vaikas gimsta praėjus dvejiems metams dviem mėnesiam po vedybų. Kad romantikos kibirkštėlė santykiuose išliktų ilgai, rekomenduojama du kartus per mėnesį romantiškai pavakarieniauti restorane. Irgi, manau, netrukus tai bus galima.

Be to, net ir dirbant reikėtų tris kartus susiskambinti, apsikeisti pranešimais arba elektroniniais laiškais. Vyras savo moteriai turėtų nepamiršti pakartoti, jog ji nepakartojama. Moterys irgi turėtų gražių ir šiltų žodžių rasti savo antrajai pusei. Net nežinau, kokie žodžiai tai turėtų būti, bet moterys juos žino.

Į viršų