facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Dar kartą turiu prisipažinti, kad esu tarp tų, kurie kuria planus, kur keliaus, kai orai dar labiau atšils ir pandemija atslūgs. Kadangi lydėdavau ekskursijas dažniausiai dviem kryptimis – į Lvovą ir Krokuvą, kurių šiandien ilgiuosi, bulvare sustabdę praeiviai prisipažįsta, jog anais ar dar anais metais buvo planavę važiuoti, bet atidėję, ko labai gailisi. Sako, vos tik atsinaujins kelionės, būtinai važiuos.

Todėl šiame tekste nutariau prisiminti keliones į tris Ukrainos miestus – Lvovą, Kijevą ir Odesą. Kai keliaudavome, šiuose miestuose, ypač Lvove, sutikdavai būrius lietuvių. Būdavo, kad šių miestų operos ir baleto teatruose spektaklius stebi vien lietuviai – visur tik girdėdavai kalbant lietuviškai. Sakydavome – kiek daug lietuvių Ukrainoje. Dabar ukrainiečiai mus įveikė, telieka pasakyti – kiek daug ukrainiečių Lietuvoje.   

Bet apie tuos miestus. Tarsi Vakarai, tarsi sovietmetis.

Štai Lvove (reikėtų jau sakyti Lvive, bet patys ukrainiečiai dar sako Lvove) yra puošnus operos ir baleto teatras, Potockių rūmai, įspūdingos cerkvės ir bažnyčios, paminklai, ypač Adomo Mickevičiaus, senamiesčio gatvelės, gatvės muzikantai ir mimai, o šalia senučiai žiguliukai ir senieji autobusiukai pazikai. Daug kas restauruota, daug kas restauruojama, daug pastatų dar laukia restauracijos. Viskas puiku, kol restauruotojai nepradeda tolti nuo pirminio statinio projekto. Tuomet iškart prasideda kičas. Nors bent man ukrainietiškas kičas su vyraujančia mėlyna spalva ir ryškiais ornamentais netgi kažkiek gražus.

Dar sovietmetin gražina gan surūgę ar bent liūdni lvoviečių veidai. Ryte šypsodamiesi su visais viešbučio kaimynais ir personalu sveikinomės: „Good morning.“ Nugirdau administratores kalbant: „Štai kokie laisvi žmonės, tai ne mes.“
Bet tie surūgę liūdni veidai dingsta įžengus į Lvovo senamiestį. Čia visai kitas gyvenimas. Kažkas yra sakęs, jog ypač šeštadieniais – Lvovas tampa mažesniuoju Vienos broliu, puikios kavos ir štrudelių miestu. Galiu paliudyti, štrudeliai – nuostabūs, valgai ir laižaisi.

O ir visas maistas puikus. Visur didelės porcijos. Aišku, pradėdavome ukrainietiškais barščiais. Ypač įsiminė veršienos ir kalakutienos patiekalai. O kur dar spaudžiamos sultys, gera kava, įvairiausi desertai. Ir vaisių, vaisių.

Jei dar dėl kainų, tai restoranuose, aišku, viskas brangiau, bet ir tai pakenčiama. Pavyzdžiui, alaus butelis parduotuvėje kainuoja 0,50 Eur, restorane bokalas – 1 eurą. Gorylkos (degtinės) butelis (0,7 l) parduotuvėje – 5 Eur, restorane 50 g (ten dar tokios porcijos) – 1 Eur, tad visas butelis būtų 14 Eur. Lankantis Lvove buvo braškių sezonas, tad jų privalgiau, nes kaina svyravo apie 0,50 Eur (1 kg). Štai vienoje pakelėje prie margomis langinėmis pasipuošusio namelio sustoję nusipirkti braškių, pamatėme, jog šeimininkės vyras atneša tik ką darže priskintų uogų. Burnoje tiesiog salo. O skanesnių nei ukrainietiški lašiniai (dažniausiai sūdyti) nėra tekę ragauti. Pasinaudojimas tualetu kainuoja nuo 2 iki 3 grivinų (apie 0,10 Eur). Kai paskutinį kartą vykau, už 1 eurą Šiauliuose gavome 26,40 grivinų, o Lvove – 28,80. Pluoštelis nemenkas, žinant, kad net vienos grivinos banknotas popierinis.

Lvovo senamiestyje vėlai vakare ir naktį irgi verda gyvenimas. Štai restoranas „Pravda“ su puikiu džiazo orkestru. Visų restoranų orkestrai savo programas baigia kūriniu „Červona rūta“. Nustembi šiame Ukrainos mieste radęs mazochistų kavinę „Masoch cafe“ su kabančiomis grandinėmis ir antrankiais, lovomis, vietoje paprastų fotelių ar kėdžių, raudonomis lempomis, seksualia muzika ir padavėjomis, besinešiojančioms rimbus.

Tik nuo naktinio gyvenimo, restoranų ir kavinių norisi vėl grįžti prie vietų, kurias nori nenori, jei jau čia atvažiavai, reikia pamatyti. Pirmiausiai tai – Aukštoji pilis (Vysokij zamok), Liublino unijos kalva, ant kurios, tiesa, jokios pilies nėra, o tik apžvalgos aikštelė į miestą ir kitą smėlėtą kalvą, į kurią taip pat galite įkopti ir ant kurios stovi kryžius, skirtas žuvusiems Afganistane. Abi kalvas supa miesto centrinis parkas.

Pasižvalgyti į Lvovo stogus galima ir pakilus į Rotušės bokštą ar ant kurio pastato stogo (ne ant vieno įrengtos apžvalgos aikštelės). Bet bent man didžiausią įspūdį paliko apsilankymas Lyčiakovo kapinėse, kur palaidoti per keturi šimtai tūkstančių žmonių bei Lvovo gynėjai, kurie žuvo per Lvovo mūšį ir 1918-1920 m. Lenkijos-Sovietų kare. Po Paryžiaus Per Lašezo kapinių šios – antrosios, kurios mane tiesiog pribloškė. Nuostabūs žymiausių skulptorių paminklai. Pavyzdžiui, grafienės Marijos-Anos Poninskos, rašytojos Gabrielės Zapolskos, operos solistės Salomėjos Kručelnitskos, dailininko Artūro Grotergo, kompozitorių Vladimiro Ivasiuko, Igorio Belazaro ir Mykolo Kolesos...

Kijevas vadinamas auksinių kupolų miestu. Ukrainos sostinė, kaip ir Roma, pastatyta ant septynių kalvų ir cerkvių kupolai matosi, kur tik šiame mieste besirastum, o ypač plaukiant Dniepro upe.

Iš šių trijų Ukrainos miestų labiausiai vakarietiškas miestas Lvovas, kuriame veik neišgirsi rusų kalbos, Odesoje rusų kalba tik ir tesigirdi, Kijevas – kažkur vidury. Nors šiaip jau Ukrainos sostinė pasižymi inteligencija ir didingumu. Lyginant su kitais didžiaisiais pasaulio miestais, Kijevas nėra megapolis, bet iš Šiaulių toks atrodo. Tas didingumas ypač atsiskleidžia Maidane – Nepriklausomybės aikštėje, kuri alsuoja ramuma, nors neseniai čia buvo triukšminga. Ir tai Maidano ramuma – tarsi pagarba tautai, kovojančiai už laisvę.

Kijevas jau stovėjo, kai žmonės dar nežinojo apie Ukrainą ir Rusiją. Kijeve stovėjo LDK pilis, Lietuva ir Ukraina – buvo viena valstybė. Pradėti ekskursijas Kijeve dera nuo Aukso vartų. Tai vienas iš Ukrainos sostinės simbolių, XI a. statinys, atlikęs gynybinio bokšto funkcijas ir tarnavęs kaip vartai įžengti į miestą. Tame pat amžiuje statytas ir netoliese stovintis Šv. Sofijos soboras, švenčiantis tūkstantmetį. Priešais soborą didžiulė plati gatvė, gal net reikėtų ją vadinti aikšte, kurios kitoje pusėje dar vienas soboras – Šv. Mikalojaus. Abu soborai tarsi kalbasi vienas su kitu, o gatvė suskirstyta atkarpomis ir viena jų skirta Lietuvos aikštei.

Už Šv. Mikalojaus soboro leidžiamės gražia Andriejaus gatve. Pakelėje dar viena reto grožio Andriejaus cerkvė. Tai architekto B. Rastrelio kūrinys (jis projektavo ir Rundalės rūmus), toliau M. Bulgakovo namas. Be to, lankomės dar Pečiorų lavros vienuolyne, kurį ukrainiečiai mėgsta pavadinti vietiniu Vatikanu, važiuojame senuoju funikulieriumi, žingsniuojame plačiąja Kreščiatiko gatve su Stalino laiko pastatais ir begale kavinių.

Leidžiantis į giliausią pasaulyje metro stotį, kur pradžioje leidies vienu eskalatoriumi, po to pereini į kitą, drauge keliavęs bičiulis Dainius pajuokavo: „Jau antrą dieną leidžiamės ir dar galo nematyti.“

Būtinai dar norisi paminėti Šv. Kirilo soborą, kuris pribloškia A. Vrubelio freska „Šv. Dvasios atsiuntimas“. Soboras tolėliau nuo miesto centro ir retai kas iš turistų ten nuvyksta, bet jei dar teks lydėti ekskursijas į Kijevą, būtinai turistus raginsiu jame apsilankyti.

Ką darysi, bet šiandien nuo Kijevo neatskiriami Janukovyčiaus vila ir Černobylis. Viloje – vienas kičas, pradedant baldais ir baigiant auksiniu batonu. Daug ragų, tad prisimeni, kad ir vienas mūsų vadų buvo juos labai pamėgęs rinkti. Tiesa, milžiniškas parkas aplink vilą sutvarkytas pagal visus geriausių tokių pasaulio parkų kanonus. Sako, Janukovyčius prie parko tvarkymo nesikišo, o paliko visą valią architektams, tad niekas ir nesugadinta.

Nustebau viename internetiniame portale perkaitytu straipsniu apie šią vilą, kur rašoma, kad pačiame vilos parke nieko ypatingo, o visas grožis įžengus į pastato vidų. Nors aišku, jei geras pianistas pagrotų vienu iš geriausių pasaulyje fortepijonų, gal ir būtų miela. Viloje stovintis „Steinway“ fortepijonas – Johno Lennono fortepijono kopija.

Vienas statinys parke kiek savotiškas. Tai balandinė. Pasirodo, Janukovyčiui yra tekę paragauti zonos duonos ir jo mėgstamiausia daina buvo „Skrenda balandžiai virš zonos“. Pats grodavo gitara ir dainuodavo.

Planuojant ekskursijas Kijeve numatėme, jog viena diena bus skirta nuvykimui į Černobylį. Planuota, kad kas norės vyksta į atominės elektrinės avarijos vietą, kas ne – dar vieną dieną praleidžia Kijeve. Galvota, kad tų norinčių vykti į Černobylį veik nebus, o, pasirodo, vos ne visa grupė panoro ten apsilankyti.

Atrodo, dar ir dar galėtum apie Lvovą ir apie Kijevą rašyti, bet mažai liks vietos Odesai. O čia pirmiausia – Deribasovo gatvė, kurios pabaigoje esančiame viešbutyje „Wine and Pillow“ teko gyventi. Šioje gatvėje nėra aukštų pastatų, tad ir viešbutis buvo nedidukas, bet bent man tokie mieliausi, nes esi tarsi pas kažką svečiuose, o dar tas pavadinimas – „Vynas ir pagalvė“.
Džiaugiesi atsidūręs mieste, kuriame mėgo lankytis Gogolis, Tolstojus, Čechovas, Mickevičius, Slovackis, Majakovskis, o Puškinas, reikia manyti, būtent čia patyrė „Čiudnoje mgnovenije“.

Arkadijos, Otradnos, Lanžerono ir į kitus paplūdimius netraukė, tad veik visą laiką leidau Deribasovo gatvėje. Kiek šioje gatvėje Benderių ir Kisų. Ir skulptūrų ir gyvų, lydinčių tave ir siūlančių nusifotografuoti. Nežinia kaip Benderį ir Kisą įsivaizdavo Ilfas ir Petrovas, bet po kino filmo su Filatovu, visi įsivaizduoja, kad jie buvo būtent tokie, kaip šiame kino kūrinyje.

Išreklamuotame restorane „Kompot“, kaip ir visi, išgėriau kompoto ir paragavau garsiojo foršmako. Net nežinau kaip ši patiekalą apibūdinti – tiesiog silkė pataluose, ir tiek. Jei dėl Odesos patiekalų, tai sako, kad pirmasis tortas „Napoleonas“ iškeptas būtent šiame mieste.

Iš Deribasevo gatvės daug tikėjausi, o tai – tik mūsų šiandienos gyvenimo vitrina. Čia ir turtingesnieji, ir už sunkiai sutaupytas grivinas ar rublius atvykę turistai. Čia ir lietuviai, vaidinantys milijonierius, bet paliekantys restorane padavėjams 10 ar 20 grivinų arbatpinigius, kas yra 30 – 60 euro centų.

Lankantis Odesoje būtina nusileisti į katakombas, kurių tinklas po miestu ir apylinkes siekia 2,5 tūkst. kilometrų. Mes įveikėme vos 1,5 km, bet ir tai pavargome nuo ėjimo pasilenkus. Jei ne šalmai, galva būtų gerokai nukentėjusi.

Populiariausias Odesoje anekdotas apie žmogelį paskolinusį kaimynui pinigų ir dabar ieškantį Puškino bobutės, nes kaimynas pasakęs, kad ši grąžins jam skolą. Bet tikroje Odesoje pasijunti kuriame nors šio miesto kieme susėdęs su odesiečiais, besiklausydamas jų pasakojimų. Čia pagaliau supranti, kad reikia sakyti ne „Odesa“, bet „Adesa“.

Būnant svečioje šalyje dera mokėti bent keletą žodžių tos šalies kalba. Ukrainietiškai vitoju – labas, diakuju – ačiū, do pobočenia – iki pasimatymo. Tiesa, restoranuose padavėjams sakau, jog žinau tik vieną ukrainietišką žodį rachunek – sąskaita. Padavėjai lieka patenkinti.

Į viršų