Nuostabus jausmas atrasti išskirtinę knygą. Ypač šiomis dienomis. Manau, daugeliui tokia tapo šiauliečio akademiko, dirbančio Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje, Vytauto Gudonio monografija „Negalia visuomenėje ir vaizduojamame mene“, išleista Šiaulių universiteto leidyklos. Skaitydamas jauti autoriaus meilę neįgaliesiems ir stebi surinktus jų gyvenimo atspindžius meno kūriniuose.

Knygos autoriui akademiko vardą 1996 m. suteikė Rusijos socialinių ir pedagoginių mokslų akademija už mokslo darbus ir paskaitų ciklus, skaitytus Rusijos, Dagestano, Tatarstano aukštosiose mokyklose. Straipsnio autoriaus žiniomis, jis – vienintelis akademikas Šiauliuose.

Vytautas Gudonis 1972 m. baigė Šiaulių Pedagoginio instituto Defektologijos fakultetą, vėliau įstojo į tuometinio Leningrado A. Gerceno pedagoginio universiteto aspirantūrą, kur 1979 m. apgynė pedagogikos daktaro disertaciją. 1994 m. Maskvos Korekcinės pedagogikos mokslinio tyrimo institute apgynė socialinių mokslų (psichologija) habilituoto daktaro disertaciją. Stažavosi Mančesterio universitete, Londono Karališkajame nacionaliniame aklųjų institute, Kvebeko neįgaliųjų reabilitacijos centre, Ukrainos medicinos mokslų akademijos V. Filatovo akių ligų ir audinių terapijos institute, Vroclavo universitete ir kt. Galima dar vardyti, kur akademikas skaitė paskaitas, jo skelbtas publikacijas (kurių yra per 800), parašytas knygas, bet jau ir taip aišku, jog susidursi su intelektualia, reta ir įdomia monografija.

Monografijos pratarmėje neseniai mus palikęs prof. Vytenis Rimkus pabrėžia, kad autorius „ėmėsi originalios temos, bandydamas į negalią pažvelgti per meno kūrinių ir kito kultūrinio paveldo prizmę“. Autorius nenagrinėja kūrinių meninės vertės, jį domina tik meno sociologijos apmatai. Anot profesoriaus, taip pat vertinga ir tai, kad iš menininkų darbų, kuriuose vaizduojami neregiai, galima atsekti vienais ar kitais laikais dominavusį požiūrį į šią negalią turinčius žmones. Monografijoje daug kruopščiai surinktų ir susistemintų įdomių istorinių faktų. Pvz., chronologiškai pateikti apakinimo atvejai istorijos raidoje. Monografijos nėra tai, kas lengvai skaitytųsi, todėl versdamas puslapį, po to kitą puslapį ir negalėdamas nuo knygos atsitraukti (o tų puslapių per 600), lieki maloniai nustebintas, kad mokslo darbą galima parašyti visiems suprantama kalba.

Prof. dr. Audronius Vilkas ir prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė šią Vytauto Gudonio monografiją apibūdina kaip fundamentalų ir originalų darbą, skirtą itin jautriai ir aktualiai problemai – žmogaus su negalia egzistencijai visuomenėje.

Iškart patraukia knygos viršelyje spausdinamas vieno žymiausių Europos klasicizmo dailininko Ž. L. Davido paveikslas „Elgetaujantis Belizarijus“. Prie šventyklos kolonos sėdintis buvęs karo vadas, pavyduolio imperatoriaus Justiano apkaltintas sąmokslu, apakintas ir nuskurdintas, Belizarijus ir prie jo stovintis berniukas, ištiestose rankose laikantis kario šalmą, dabar jau skirtą aukoms rinkti.

Monografijos autorius pasakoja, jog pirmasis jį sužavėjęs meno kūrinys neįgalumo tema buvo lietuvių dailininko V. Smakausko „Aklasis elgeta su berniuku“. Jį jis užtiko jam 1970-aisiais visuomenės veikėjo, Šiaulių garbės piliečio Juozo Dzidoliko dovanotoje knygoje „Gyveniman sugrįžę“ apie Lietuvos akluosius. Dabar Vytauto Gudonio kolekcijoje 6 000 paveikslų neįgalumo tema reprodukcijų. Pasitelkęs meno kūrinius autorius bando atkoduoti visuomenės požiūrį į neįgaliuosius ir tai jam pavyksta. Stebiesi jo kruopštumu sisteminant, suregistruojant pasaulio muziejuose, meno galerijose bei privačiuose kolekcijose esančius meno kūrinius. Ir tai nuo Antikos iki šių dienų. Be abejo, autoriui pravertė savo laiku įgytos žinios laisvo klausytojo teisėmis studijuojant menus Sankt Peterburgo V. Muchinos vardo aukštojoje meno mokykloje bei darbas Ermitažo mokslinėje bibliotekoje.

O grįžtant prie prieš penkis dešimtmečius dovanotos knygos „Gyveniman sugrįžę“, akademikas pripažino, jog ji buvo viena iš paskatų imtis darbų, kuriuos nuo tada jis atsidėjęs dirba. „Vienos knygos istorija“ – taip visa tai pavadino akademikas. O aš pagalvojau, jog tie žodžiai tiktų ir jo parašytai knygai.

Jei pradedant nuo pradžios, tai ją geriausiai atskleidžia paties akademiko Vytauto Gudonio pasakojimas: „Kaip dažnas jaunuolis, gimęs netrukus po Antrojo pasaulinio karo, norėdamas padėti šeimai, gavęs pasą, perėjau mokytis į suaugusių vakarinę vidurinę mokyklą ir įsidarbinau Šiaulių dviračių-variklių gamykloje „Vairas“. Įgijau metalo tekintojo specialybę. Tuo metu tarp įmonių buvo populiarios meno saviveiklos apžiūros – konkursai. Mokydamasis dieninėje mokykloje, lankiau  liaudies šokių grupę, todėl tuometinės Lietuvos Aklųjų draugijos Šiaulių gamybos-mokymo kombinato šokių kolektyvo vadovo buvau pakviestas dalyvauti ruošiantis vienai meno apžiūrai. Tada pirmą kartą susipažinau su aklais ir silpnai matančiais žmonėmis. Mane maloniai stebino gražūs neregių ir reginčiųjų žmonių santykiai, jų tarpusavio pagalba. Pakviestas dirbti į šią įmonę, nedvejodamas priėmiau pasiūlymą, nė nenutuokdamas, kad visas mano gyvenimas ateityje bus susietas su neregių problemomis.“

Autorius pastebi, jog iki tol nebuvo matęs neregio, nors mieste jų gyveno ne vienas. Pasirodo, po Antrojo pasaulinio karo žmonėms, turintiems regos negalią, penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose buvo įkurtos specialios gamybos-mokymo įmonės. Šių žmonių patogumui greta minėtų gamybos įmonių  buvo statomi gyvenamieji namai neregiams ir jų šeimoms, parduotuvės, bibliotekos, kultūros namai, sporto salės ir net kurį laiką funkcionavusios Kauno suaugusiųjų aklųjų mokyklos filialai. Taip nepastebimai didžiuosiuose Lietuvos miestuose atsirado penki aklųjų miesteliai.

Apie tai visuomenės veikėjas, publicistas neregys Antanas Jonynas tarybiniais metais taikliai yra pasakęs, kad aklojo gyvenimo kelias – tai kelias iš rezervato į rezervatą: specialusis darželis, specialioji mokykla, specializuota įmonė. Tad štai tik įsidarbinęs Lietuvos Aklųjų draugijos Šiaulių gamybos-mokymo kombinate pirmą kartą pamatė neregius, susidomėjęs stebėjo ir stebėjosi, kaip nematantys žmonės sparčiai dirba ir orientuojasi erdvėje, kaip valgykloje valgo, o sporto salėje treniruojasi. Labiausiai tada stebino tai, kad netrukus visai nebepastebėdavo šių žmonių aklumo ar silpno matymo.

Taip viskas tęsėsi, plėtojosi. Daug pastarųjų metų akademikas Vytautas Gudonis gvildena mokslinę tyrimo temą „Žmogaus, turinčio regėjimo negalią, įvaizdis kultūros pavelde, kaip specifinis visuomenės nuostatų į aklumą ir neregį atspindys“. Šiuo metu jis pripažįstamas kaip žymiausias šios tematikos Lietuvoje žinovas. Monografijos autorius, pristatydamas šią temą konferencijose, kongresuose, beveik visuose pasaulio žemynuose, garsino universiteto, Šiaulių miesto ir Lietuvos vardą.

Toliau vartau monografijos „Negalia visuomenėje ir vaizduojamame mene“ puslapius. Štai skyrius „Įžymūs neregiai (personalijos) vaizduojamame mene“. Pradedama Homeru. Regime P. F. Molo tapytus Homero portretus, kitų garsiųjų dailininkų kūrinius, kaip B. Manfredžio „Aklas Homeras“, Rembranto „Aristotelis priešais Homero biustą“ ir kitus jo tapybos darbus skirtus pirmajam graikų ir Europos poetui, G. Letjero „Homeras, dainuojantis savo Iliadą prie Atėnų vartų“, Ž. O. D. Ingres „Homero apoteozė“, Ž. B. K. Koro „Homeras ir piemenukai“ A. V. Bugro „Homeras ir jo palydovai“ ir kt. Toliau pateikiamos monetos ir piniginės kupiūros su Homero atvaizdu: tai senovinės monetos, taip pat kinų 10 juanių vertės moneta, graikų vienos drachmos vertės kupiūra.

Tarp lietuvių neregių, be abejo, nepamirštas Lietuvos aklųjų sąjūdžio pradininkas Pranas Daunys, įamžintas J. Gencevičiaus paminkle Kaune. Didelis dėmesys skirtas Beatričei Grincevičiūtei, publikuojami jos portretai sukurti I. Geniušienės, I. Mackonio, V. Karatajaus, G. Pintukaitės-Velečkienės, A. Malukienės, taip pat Antanui Jonynui, kurį įamžinę tapytojai B. Uogintas, A. Dzikaras, A. S. Kliauga.

Knygos autorius aklumo temą randa ir filatelijoje. Pasirodo, kad garsiems neregiams dainininkams Editai Piaf, Rėjui Čarlzui, Stivui Vonderiui buvo skirta nemažai pašto ženklų. Vėl prisimeni jų biografijas. Edita Piaf apako trejų metų. Aklumas tęsėsi ketverius metus, kol močiutė maldininkų žygio metu nenuvedė jos į Šv. Teresės šventyklą. Editos Piaf įsitikinimu, ji pradėjo matyti tik šv. Teresės užtarimu. Pašto ženklus Editos Piaf garbei išleido daugelis pasaulio šalių, o Prancūzijoje ir Rusijoje išleisti ir pašto vokai su jos atvaizdu. Visa tai knygos autoriaus surasta, susisteminta ir aprašyta.

Rėjus Čarlzas regėjimo neteko septynerių metų, tikriausiai – nuo glaukomos. Jo garbei pašto ženklai išleisti JAV, Gvinėjoje, Centrinėje Afrikoje, Burundžio respublikoje ir kt. O Stivas Vonderis apako tik gimęs. Dainininkas išleidęs begale plokštelių ir laikomas garsiausiu šiuolaikinio rokenrolo muzikantu ir kompozitoriumi. Kas nežino ir nėra niūniavęs (nors tai daryti nėra lengva) jo dainos „I just called to say I love you“. Vytautas Gudonis knygoje pateikia net Burko Fase, Čade, Tanzanijoje leistus S. Vonderiui skirtus pašto ženklus.

Dar vieną šių laikų operos ir estrados solistą Andrea Bocelli tapė daug šiuolaikinių dailininkų. Monografijos autorius net gilinasi į solisto elgseną: dainininkas nesislepia po juodais akiniais, tačiau nepamatysi ir į nežinią įsmeigtų, kažkur klaidžiojančių Andrea Bocelli akių, kurios dažniausiai būna užmerktos.      
               
Be tapybos, grafikos darbų, knygoje pateikiama daug skulptūros pavyzdžių. Tarp šių kūrinių, skirtų rašto akliesiems išradėjui Luji Brailiui regime ir sukurtą lietuvių skulptoriaus A. Sakalausko, eksponuojamą Lietuvos aklųjų bibliotekoje įžymiojo prancūzo biustą.

Monografijos autorius aklumo tematiką aptinka ir numizmatikoje. Anksčiau monetose ar popierinių pinigų kupiūrose buvo dedami tik karalių ar prezidentų atvaizdai, vėliau piniguose pradėta vaizduoti ir įžymius pasaulio žmones. Įvairiose pasaulio šalyse yra išleistos monetos su jau minėto aklųjų rašto išradėjo neregio Luji Brailio atvaizdu. Ypač daug tokių proginių monetų buvo išleista 2009 m., švenčiant 200-ąsias jo Luji Brailio gimimo metines: 2 eurų vertės monetos Belgijoje ir Italijoje, 2 ir 200 rupijų – Indijoje, sidabrinis doleris JAV, ten pat ir 5 dolerių sidabro moneta.                      

Prof. Vytenis Rimkus rašė, jog monografija „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“ pasižymi dar ir tuo, kad neregiai, susipažįstantys su jos tekstu, pasitelkdami specialią techniką ar padedami skaitovų, turės galimybę susidaryti aprašomų meno darbų elementarius vaizdinius. Šiuo tikslu autorius, analizuodamas paveikslus, pateikia trumpą dailininko biografiją, leidžiančią geriau suvokti kūrinyje vaizduojamo meto atmosferą.

„Manau, kad ši turtingai iliustruota negalios studijų mokslo monografija, kuriai būdingas tarpdiscipliniškumas, bus naudinga daugelio sričių specialistams“, – baigia įžanginio žodžio knygoje autorius.

2021 03 05 42

Akademiko V. Gudonio monografijoje nagrinėjami neregių gyvenimo atspindžiai meno kūriniuose.
V. Gudonio archyvo nuotr.

2021 03 05 33

Monografijos „Negalia visuomenėje ir vaizduojamame mene“ viršelis.
V. Gudonio archyvo nuotr.

Į viršų