facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Susimąsčiau, jog šiandien sunkiausia mūsų elitui. Juk jų gyvenimas – tai prezentacijos, ten jų laimės pasaulis, ten jie gali sublizgėti pokalbiais apie gerą skonį, aukštąją madą, modernųjį meną, vyno rūšis... Įsivaizduoju, kaip sunku, kai atimta galimybė pasipuikuoti: štai kur aš esu, štai kokiame krėsle sėdžiu. Sunku maisto gurmanams, turintiems savo restoranus, savo patiekalus.

Kai liaudies paklausinėji, kas yra elitas, išgirsti atsakymą, kad tai kažkas paslaptingo ir didingo, kad iš to didingumo net pakrypę.

Vis mėgstu priminti istoriją apie žmogelį, kuris nutarė pažiūrėti TV elito ir snobo kiną. Žiūrėjo, žiūrėjo ir nusprendė: „Sunkus tas elito ir snobų gyvenimas.“ Tiesa, snobai nelinkę tituluotis elitu, nes, anot jų, pas mus elitas iš bufetų. Be to, mūsų elitas labai traukia pranašus, būrėjus, ekstrasensus ir panašaus plauko šarlatanus. Toks tokį, taip sakant. Antra vertus, ne vienas snobas pasakys, jog karantinas ir atskirtis jiems nėra nepakeliami, nes draugijoje reikia laikytis veltėdžių sukurtų elgesio taisyklių ir vis galvoti „kurią šakutę imti“.

Elitas ilgisi pokylių, į kuriuos gaudavo pakvietimus, kuriuose yra prierašas „black tie“, reiškia, kad apranga privalo būti paradinė: damos – su vakarinėmis suknelėmis, vyrai – su smokingais. Sakoma, jog išskirtinės aprangos tokiems vakarėliams reikia dėl to, kad atskirtume elitą. O ar kitaip jo neatskirsi? Pavyzdžiui, iš elgesio, gestų, iš kalbų...

Manote, kad elitas yra „Black tie“ didžiausi žinovai? Nemanykite, jie tokie nėra. Mačiau geriančius konjaką „Hennessy“ ir užkandančius lašiniais. Be abejo, ir didžkukuliai yra visai neblogai, svarbiausia tik jų nepateikti per iškilmingus pietus, vestuves ar penkiasdešimtmečio jubiliejų.

Ar valgai austrių ir midijų, kai niekas nemato? O gal tada kerti lašinius? Nors girdėjau, kad atskirti penkias lašinių rūšis – irgi menas. Ir tai tikra tiesa. Kodėl negalima gerti konjako iš butelio? Nes tai skanavimas. Turiu draugų, kurie nors ir labai norėjo, bet taip ir negėrė konjako, nes neturėjo tam tinkamų taurių.

Nors visko būna. Prisiminiau – kažkada draugų tarpe pasakojome, kas iš kokių daiktų esame gėrę. Laimėjo muzikologas Liudas Šaltenis, gėręs iš estrados dainininkės Džildos Mažeikaitės bato.

Kai kas savo nesėkmes etiketo ar meno supratimo srityse suverčia skoniui, girdi: „Dėl skonio nesiginčijama.“

Netiesa. Skonis turi būti ugdomas. Ko reikia žmogui, kad jo būtų geras skonis? Manyčiau, kad tam reikalinga estetinė intuicija, logiškas ir pajėgus (bent jau normalus) protas, humoro jausmas ir drąsa. Yra milijonai neskaičiusių vienos ar kitos knygos, tačiau jos tampa priežodžių ir citatų šaltiniu.

Bet įvykdėte visus „black tie“ reikalavimus, vakaras vyksta. Nepamirškite retkarčiais dirstelėti į laikrodį – padorūs svečiai išeina nesulaukę paskutinės dainos ir dar ne visai ištuštėjus stalams. Gaila, kad elitas dažniausiai šito nesilaiko.

Sumąsčiau istoriją iš elito žmonių gyvenimo. Dviejų vyrų pokalbis prie kavos puodelio. Vienas jų ilgai ir įdėmiai žiūri į savo puodelį ir taria:
– Gyvenimas yra kaip kavos puodelis.

Draugas kiek pamąsto, ilgai žiūri į savo puodelį, tada klausia:
– Kodėl? Kodėl gyvenimas yra kaip kavos puodelis?

Pirmasis atsako:
– Iš kur man žinoti? Aš ne iš elito.

Pagalvojau, ar elitas kuo skiriasi, kai kalba mobiliuoju telefonu.? Čia pirmoji ir pagrindinė taisyklė – svarbesnis tas, kuris šalia, o ne tas, kuris skambina. Autobuse ar lifte, stenkitės kalbėti kuo – trumpiau. Kiti žmonės neprivalo klausytis to, ko galbūt girdėti visai nenori. Tiesa, dėl lifto šiuo metu ši taisyklė nereikalinga, nes lipti į liftą, kai jame kas jau yra, tiesiog nemandagu.

Rašydamas apie elitą ir etiketą prisiminiau, kaip neseniai vienas bičiulis paklausė: „Pasakyk man ar etiketas būdingas tik elitui?“

Ką atsakyti? Gal pradėti nuo paties etiketo, kuris paprasčiausiai lietuviškai reiškia „gerą toną“. O gal pradėti nuo istorijos, nes etiškas elgesys – formalių taisyklių, sąlygotų daugelio žmonių kartų patirties, taikymas iš anksto numatytose situacijose. Etiketas dažnai naudojamas kaip protokolo sinonimas, tačiau pastarasis grindžiamas griežtais reikalavimais, o etiketas yra labiau patariamojo pobūdžio.

Liudviko XIV sodininkas, regėdamas, kad Versalio gyventojai ir svečiai vaikšto po kruopščiai prižiūrimas vejas, kur pakliūva, prismaigstė lentelių su užrašu „Nemindžiokite žolės.“ O lentelė prancūziškai – „etiquette“. Vėliau tokių lentelių buvo prismaigstyta visur, o dar daugiau prikabinėta ant sienų, pavyzdžiui, įeinant į valgomąjį su nuorodomis kaip elgtis prie stalo. Tad sako, etiketo ištakos Liudviko XIV dvare.

Tiesa, Versalio šeimininkas neslėpė, jog čia kuriamos etiketo taisyklės rėmėsi Aristotelio ir Erazmo Roterdamiečio mokymais.

Etiketas yra baisus terminas. Nemokantieji elgesio taisyklių tam tikroje aplinkoje gali sudaryti netinkamą įspūdį apie save, o jį išmanantieji kitoje aplinkoje gali atrodyti pernelyg manieringi ar dirbtiniai. Nepatogumas ir dirbtinumas – dvi blogiausios etiketo savybės.

Kuriant etiketo taisykles būta ir paradoksų. Liudvikas XIV primygtinai reikalavo iš kitų naudotis šakutėmis, tačiau pats mėgdavo valgyti pirštais. Karaliaus rūmuose buvo sukurta keli šimtai taisyklių, bet jos niekada nebuvo išleistos atskiru leidiniu, nes taisyklės nuolat kito. Tiesa, iš ano meto užtinki gražių pamokymų: „Niekada nesuduok moteriai“ ar „Niekada neskųsk nei priešo, nei draugo“. Tiesa, jau ir anuomet buvo paplitęs teiginys, jog paprasčiausias etiketas – elgtis taip, kad būryje visiems būtų patogu.

Girdėjau teigiant, jog lietuviai su etiketu neypač bendrauja, tame tarpe ir mūsų elitas. Be abejo, daug ką sunaikino sovietinė okupacija ir iš to išplaukiančios pasekmės, kurios siekia net mūsų dienas.

O šiaip jau Prancūzijoje XVII a. bajorija sudarė tik 1 proc. gyventojų, Anglijoje bajorų buvo 2 proc., Ispanijoje ir Vengrijoje – 5 proc., o Lietuvoje – net 10 proc. Lietuva priklauso tautų grupei, kurios ne kartą buvo pavergtos, tačiau vis imdavosi kurtis kaip savarankiškos nepriklausomos valstybės.

Lietuvą visad kėlė kūrybinė inteligentija – teisininkai, diplomatai, gydytojai, pedagogai, kultūros ir meno žmonės. 1920 metais pradėjo kurtis pirmieji lietuviški „Rotary“ klubai, esperantininkų sąjungos ir teosofų draugijos, romuviečių ir rerichiečių judėjimai, karininkų ramovės, bajorų sąjungos ir skautų stovyklos. Žvelgdamas į ano meto inteligentiją (elitą), regi štai tokias pavardes: poeto V. Mykolaičio-Putino, rašytojos S. Kymantaitės-Čiurlionienės, Vydūno, rašytojų ir diplomatų J. Šeiniaus, J. Tumo-Vaižganto, gydytojo J. Šliūpo. To meto Lietuvos inteligentijos gretose – M. Biržiška, M. Romeris, M. Šleževičius, V. Mickevičius-Krėvė, B. Sruoga...

Pagalvojau ir apie artimesnes (laiko atžvilgiu) mums pavardes, tarkime, Ugnę Karvelis – pasaulio literatūroje įamžintą kaip Magę („Žaidžiame klases“), Julijaus Kortasaro mūzą, žmoną ir leidėją, padėjusią pasauliui išvysti taip pat ir Gabrielio Garsijos Markeso, Pablo Nerudos bei Milano Kunderos knygas, UNESCO ambasadorę, įrašiusią Lietuvą į pasaulinio paveldo žemėlapį, ar Levą Vladimirovą, sugrąžinusį į Lietuvą per 15 tūkstančių senosios Vilniaus universiteto bibliotekos knygų, dvi kadencijas išbuvusį Jungtinių Tautų bibliotekos Niujorke direktoriumi (pirmasis ne amerikietis), o gal iš Šiaulių kilusį Algirdą Julių Greimą, Sorbonos profesorių, pasaulio minties istorijoje palikusį savo, lietuvišką, kampuotą ženklą – semiotinį „Greimo kvadratą“...

Bet grįžkime prie šių dienų aktualijų. Jau esu užsiminęs, kad Delfi TV laidoje „Delfi diena“ buvo klausiama, ko žmonės šiandien labiausiai norėtų. Pasirodo, labiausiai norėtų galimybės vaikščioti lauke be kaukės. Antrojoje norų vietoje atsidūrė kelionės, trečiojoje – teatrų, muziejų, koncertų salių lankymas. Punktas apie giminių ir draugų lankymą tarp pirmųjų nepateko. Lietuviai jau artėja prie vakariečių, į kurių namus kitiems patekti nėra lengva. Karantinas tam dar labiau pasitarnaus. Tai paneigia senąjį lietuvišką svetingumą, bet ką darysi.

Kas laikosi Dailo Karnegio, nemirtingos knygos „Kaip įsigyti draugų ir įgyti žmonių palankumą“ autoriaus, suformuluotų 30 pagrindinių principų, kuriuos dera pasitelkti bendraujant su žmonėmis, žino, kad vienas jų kalba apie meną tylėti. O kai susimąstai – rimties laikas juk kažkuo prasmingas. Rimtis verčia kiekvieną pasitempti.

Visgi niekad nepagalvojome, kad gyvenime taip sunku yra tylėti. Šios dienos kaip niekad tai įrodo – norisi bent su kažkuo kalbėtis, ir tiek. Sako, kalbant palengvėja. Pokalbiai telefonu nėra tas pats, kas pokalbiai gyvai, tai yra, akis į akį. Čia vėl prisiminiau elitą, tai juk jie visad turi ką papasakoti, visad turi kuo nustebinti.

Ar jums maloniau klausytis, ar kalbėti? Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, pavyzdžiui, iš savo pastebėjimų sakyčiau, kad daug daugiau žmonių, mėgstančių kalbėti. Blogiausia, aišku, kai kalbėti nemoka ir tylėti negali.

Kiek valandų žmogus prakalba per dieną, savaitę, mėnesį, metus, visą savo gyvenimą?

„Jei mokėtume tylėti, blogų žinių nebūtų, nes vos tik pradedame kalbėti, tai vis apie ką nors bloga“, – tarstelėjo bičiulis. Bet gyventi nepastebimam yra labai sunku.

„Jeigu pamatysite paukštelį, skrendantį uodega į priekį, reiškia laimėsite loterijoje“, – sakau pažįstamai, kuri kiekvieną savaitę eina pirkti loterijos bilietų. Norisi bent gatvėje su vienu namų ūkiu šnektelėti, kažką gero pasakyti. Ar pastebėjote, jog tapome šiek tiek jautresni? Tai nėra blogai.

Sapnavau, jog ruošiuosi kažkur išvykti, lankstau drabužius, deduosi lagaminan kitus daiktus, užsisakau taksi nuvažiavimui į ar į autobusų, ar į geležinkelio stotį, žiūriu pro langą, kada privažiuos automobilis, jis atvažiuoja ir sapnas nutrūksta.

Taip ir nežinau, kur norėjau vykti ir kokiu tikslu. Ir netikėta, taip niekad nėra buvę, kitą naktį sapnas pasikartoja. Tiksliau, jo tęsinys. Vykstu, pasirodo, į geležinkelio stotį, perkuosi bilietą, bet nežinia, sapnas neišduoda, kur, išeinu į peroną, matau bėgių kelio lankste nuo Kuršėnų pusės pasirodantį traukinį, jis artėja, toks didingas, bet dar anų, mano jaunystės laikų, garvežys juodas, dideliais dideliais raudonais ratais. Mano vagonas pralekia pro mane, niekad geležinkelio stotyse neapskaičiuodavau, kur jis sustos, todėl bėgu link jo, gerokai pravažiavusio, išsigandęs, jog galiu nebespėti. Ir vėl prabudau, taip ir tesužinojęs, spėjau į savo vagoną ar ne ir kur turėjau važiuoti. Laukiau trečios nakties, bet sapnas nebepasikartojo. Nebepasikartojo jis ir kitomis naktimis, tiesa, praėjo dar tik savaitė, tad vilties kažkiek likę.
Daug kas šiandien atrodo tarsi sapnas. Kas galėjo patikėti, kad JAV, tame demokratijos lopšyje, gali įvykti Kapitolijaus užėmimas. Ne vienam amerikiečiui tai tarsi sapnas ir dar ilgai tai prisimins. O pats didžiausias sapnas – be abejo, pandemija. Lauki, kada iš to košmariško sapno pabusi.

Į viršų