facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Aš – XX a. žmogus, todėl besibaigiančių metų dienas leidžiu prie televizoriaus. Ir Naujuosius prie jo sutiksiu. Be to, taip jau šiais metais susiklostė. Juo labiau kad štai LRT pradžiugino dviem Loido Vėberio operomis – Kūčių vakarą rodė „Operos vaiduoklį“, antrąją Kalėdų dieną „Jėzus Kristus – superžvaigždė“.

Po „Operos vaiduoklio“ net pats Loidas Vėberis pasirodė scenoje, o „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ dar kartą pribloškė savo didingumu. Man ypač įsiminė scena, kai Judui sumokama 30 sidabrinių, sudėtų ryškiai raudoname kapšelyje, ir jie su Jėzumi Kristumi susėda ant laiptų vienas netoliese kito. Prieina Marija Magdalietė ir uždeda ranką ant peties vienam, po to kitam kaip patiems geriausiems draugams. Ir dar viena scena, tarsi pirmosios tęsinys – Jėzaus suėmimas. Judas pabučiuoja Jėzų ir jau nori nueiti, kai Jėzus jį tėviškai apsikabina.

Pralinksmino Erodas – aktorius nugrimuotas top top panašus į Rodą Stiuartą. Net vienu metu pagalvojau, jog gal čia tikrai Rodas Stiuartas. Bet greičiau ne,  tai tik puikus humoras. Su Erodu įdomi istorija, nes kai spektaklis rodomas teatre, jo garsioji arija prasideda iškart po pertraukos. Galėjo juk ja pirmas veiksmas baigtis, bet kompozitorius jau taip sutvarkė. Oi kiek vėluojančių iš bufeto ir tokio grožio neišgirstančių.

Jau kelintą kartą žiūrėjau kino filmą „Tegyvuoja meilė!“ Žiūrėti nebuvo nuobodu, nes tai vienas mano mylimiausių kalėdinių-naujametinių kino filmų. Pasižiūrėjau „Harį Poterį“. Kiek rodė, visas serijas. Prisipažinsiu, nebuvau matęs. O nutariau pažiūrėti, nes minint Oskaro Koršunovo teatro 30-metį, vienas iš aktorių papasakojo, jog jų režisierius labai mėgsta žiūrėti „Harį Poterį“.

Pradedant karantininį gruodį LNK parodė prancūzų režisieriaus Alexandreo Aja siaubo kino filmą „Plėšrūnai“ (Tarantino sakė, jog tai labiausiai jam patikęs 2019 m. filmas). Kažkiek primenantis S. Spilbergo „Nasrus“ filmas pasakoja apie Floridoje uragano užlieto namo rūsyje nuo pasaulio atkirstus sužeistą tėvą ir dukrą bei šalia tūnantį pabaisą aligatorių. Karantino metu užsidarius namuose šis filmas pats tas.

Kas užsisakę papildomus televizijų paketus, kanalų tiek daug, kad visų neaprėpsi ir neperžiūrėsi. Neseniai atradau RTG (Russian Travel Guide) – keliones po Rusiją. Laida apie Suzdalę. Centrinė šio seno miesto aikštė. Negrįsta, plika žemė, pakraščiais auga papilkėjusi žolytė. Nors cerkvės labai gražios. Toliau laida apie Maskvą. Nuobodi. Nors šiaip jau kelionių laidos karantino metu labai mielos. „Stop juosta“ neseniai parodė laidų ciklą apie Šiaulius, po to – apie Panevėžį (netoliese esantis miestas, o mažai apie jį žinojau), praėjusio sekmadienio laida buvo skirta Dubingiams. Įdomios ir Orijaus kelionių laidos. Bent man patinka šis vyrukas.  

Tiesa, negalima nepaminėti praėjusį sekmadienį LRT PLIUS rodyto Bregenco festivalio pastatyto „Rigoleto“ su Kostu Smoriginu jaunesniuoju. Operos mylėtojams tai – didžiulė šventė.

O artėjant 2021-iesiems rinkčiausi ne Kalėdų Senį, kuris jau atsibodęs, o Spragtuką. Kupina paslapties ir stebuklų, poezijos ir grožio E. Hofmano pasaka apie Spragtuką, pagal kurią P. Čaikovskis sukūrė baletą – kalėdinę istoriją apie gyvus žmones ir atgijusius žaislus.

Hofmanas šią istoriją skyrė savo draugo vaikams Marijai ir Fricui: tai jauki, šeimyniška, šviesi, žaižaruojanti ryškiomis fantazijos spalvomis pasaka, tikra Kalėdų dovana. Kaprizingas princas paverčiamas negražia medine lėle – Spragtuku ir tik tyra mylinti mažos mergaitės širdis gali išlaisvinti jį iš piktų kerų. Bet tai nebus paprasta. Herojų laukia sunkūs išmėginimai kaunantis su žiurkių armija ir neįtikėtini nuotykiai. Svarbiausia šiame kūrinyje, mano galva, kad Spragtuko personažas per anksti nenusiimtų kaukės ir netaptų eiliniu princu. Kalėdinė paslaptis negali būti trumpa.

Žengimą į 2021-uosius nutariau švęsti, kaip žengčiau, tarkime, į 1981-uosius. Tai yra grįžti keturiasdešimčiai metų. Nusprendžiau, kad tam labiausiai tiks Toto Cutugno „La shate mi cantare“ („Leiskite man dainuoti“). Radau seną plokštelę. Prisipirksiu silkės ir mandarinų. Tas marazmas, aišku, tik todėl, kad senstu ir norisi grįžti jaunystėn, bet jokiu būdu ne duoklė anam laikmečiui.

E-pavelde susiradau 1980-ųjų gruodžio spaudą. Rašoma apie nenukastą sniegą, nebarstytas gatves ir raginama sėkmingai užbaigti X penkmetį bei deramai sutikti TSKP XXVI suvažiavimą. Anas laikmetis išvis kažkoks nesusipratimas.

Bet štai pirmieji mano gyvenime metai, kai tiek prie Kūčių, tiek prie naujametinio stalo sėdame be didesnio giminių ar draugų rato, o vieni arba tik su pačiais pačiais artimiausiais žmonėmis.

Patiko atsakymas į klausimą „Kaip jautiesi?“ „Kaip gyva lapė kailių parduotuvėje“, – buvo atsakyta. Visi panašiai jaučiamės. Sunkiausia moterims – pasipuošti ir niekur neišeiti. Visos mano pažįstamos moterys įsikūrusios tarp stiliaus, estetikos ir grožio. Tuo galima tik žavėtis. Tik už ką jos taip baudžiamos?

Tinkamiausias šių metų kalėdinis palinkėjimas: „Ramių Kalėdų!“ Tokios, regis, ir buvo. Nors atsiranda proto bokštų, kurie sumąsto neliečiamybę ir pirmenybę suteikti fejerverkų pardavėjams. Panašiai ir su kas penktu automobiliu stovėjimo aikštelėse prie parduotuvių, nors dar neteko girdėti, kad mašina susirgtų koronavirusu. Bet čia jau praeitis.
Begalė diskusijų apie vakciną. Gerai, jog galime išsakyti savo nuomonę, bet reikia tikėtis, kad beveik 3 mln. mūsų pasitikės ir paklausys mokslininkų patarimų. Nors visko gali būti, kai ne vieno mūsų uždavinys prie kalėdinio stalo prisivalgius ir esant sočiam valgyti dar. „Lietuvos ryto“ TV parodė Šilalėje esantį XVIII a. pradžios Dionyzo Poškos baublį, kuriame tilpdavo 12 vyrų. Dabar tiek tikrai netilptų. O vis žadame laikytis dietos.

Rašytojas ir filosofas Liutauras Degėsys mąsto, jog dėl saugaus gyvenimo vertėtų Lietuvoje įkurti kelias zonas. Vienoje galėtų gyventi persirgusieji kovidu. Kitoje – sergantys. Pas juos galėtų atvykti ir koronavirusu netikintys. Jie galėtų dainuoti, šokti, bučiuotis. Trečiojoje zonoje gyventų tie, kurie saugosi. Jie jaustųsi ramūs, nes be jų čia nieko nebūtų.   
Jei anksčiau niekur švęsti Kalėdų ar Naujųjų neišeidavai, tai bent su kaimynais galėdavai susitikti, vienas pas kitą užeiti. Šiemet ir šito negalima. Gaila, nes džiaugiuosi visais savo kaimynais ir su visais gerai sutariu. Sako, pirmiausia ieškok ne buto, o kaimynų.

O štai draugas pasakoja praminęs vieną savo kaimyną Morozovu, nes šis pažadėjo po Naujųjų metų pamatęs jį išėjusi balkonan rūkyti, iškart kviesti policiją. Pasakoja matęs, kaip prieš kelias dienas pas Morozovą atėjo kažkoks draugas, tai tas pradaręs duris ir nieko nesakęs spyrė atėjusiam į tarpukojį. „Karantino metu nėra ko į svečius vaikščioti“, – teisinu bičiulio kaimyną.

Ar daug knygų per šį karantiną jau perskaitėte? Šiandien norėčiau pasiūlyti Giovaninno Guareschi knygą „Don Kamilis. Mažasis pasaulis“. Linksma istorija apie miestelyje gyvenantį komunistą viršaitį ir kunigą, kuris kalbasi su Kristumi. Ir įdomu, kad Kristus jam atsako. Istorija tiek įtikėtina, kad skaitydamas, atrodo, pats girdi Kristaus balsą.

Sovietmečiu G. Guareschi knygos buvo leidžiamos veik visame pasaulyje ir akimirksniu išparduodamos Vietname ir Brazilijoje, Grenlandijoje ir Naujojoje Zelandijoje. G. Guareschis mirė tesulaukęs 60 metų, tačiau suspėjo daug ką pamatyti ir nujausti, smarkiai aplenkdamas savąjį laiką. Sugebėjo nuspėti tai, kas tuomet negalėjo būti priimtina, bet po 20–30 metų tapo aktualu ir akivaizdu. Dabar jau visiems žinomi komunizmo nusikaltimai, badas, represijos Sovietų Sąjungoje, nežmoniški tremtinių ir karo belaisvių persekiojimai, graudžiai juokinga sovietinė planinė ekonomika.
Literatūros kritikai sako, jog „Don Kamilyje“ galima aptikti ir šių dienų Lietuvai aktualių problemų – kodėl žmonės taip dažnai neranda bendros kalbos ir kas lemia, kad kartais labiausiai nesutaikomi priešai tampa draugais. O man labiausiai įsiminė citata iš šios knygos: „Kristus nieko nepasakė. Bet buvo lengva pastebėti, kad ir Jis buvo patenkintas.“
Šiam tekstui parinkau štai tokį anekdotą. Sakyčiau, įžvalgų ir linksmą.

– Čia Vainšteino, Abramovičiaus, Becherio, Kaco ir Petrausko advokatų kontora.
– Norėčiau paprašyti, kad mane byloje gintų advokatas Petrauskas.
– Kodėl?
– Jeigu jis pateko į tokią kompaniją, tai rodo jo gabumus.

Populiarusis brazilų rašytojas Paul Coelho kiekvienų metų Kalėdoms ir Naujųjų sutikimui parašo šventinį tekstą. Lenkų kino režisierius Kšystofas Zanusis metus irgi dažnai palydi kokiu kad ir neilgu filmuku. Štai vienas toks pavadintas „Savaitgalio pasakojimu“.

Jaunas operos solistas skuba į repeticiją, nes yra pakviestas dainuoti koncerte su žymiu simfoniniu orkestru. Bet daugiabučio koridoriuje jį sugaišina kaimynė, kuri pradariusi savo buto duris priekaištauja, kad solistas garsiai repetuoja ir trukdo jai, o ypač jos šuneliui. Vaikinas aiškina, jog stengiasi repetuoti tik vidurdieniais, tačiau kaimynės tokie pasiaiškinimai netenkina ir ji žada skųstis buto, kurį nuomoja solistas, savininkams.

Prie operos teatro vėluodamas atvykęs solistas neranda kur pastatyti automobilio, nes statybininkai kloja naujas požemines komunikacijų trasas. Pagaliau į tarpą tarp iškastų žemių krūvų įkiša savo mašiną, tačiau iš traktoriaus kabinos iššokęs ekskavatorininkas jį aprėkia ir liepia perstatyti ją kitoje vietoje. Vyrai dar kelias minutes pasiginčija, tad solistas jau vėluodamas įpuola scenon. Prasideda repeticija, bet po skubėjimo solistas dar pridusęs, dirigentas tai pastebi ir sustabdo orkestrą, tik prasidėjus repeticijai darydamas pertrauką.

Artėja iškilmingo koncerto diena. Išvakarėse solistas nusprendžia anksti prigulti, kad koncerto dieną būtų žvalus. Bet į duris beldžiasi kaimynė. Susirgęs jos mylimasis šunelis ir nėra kas juos nuvežtų pas veterinarą. Solistas atsikalbinėja, kad jau vėlu, kad prieš atsakingą koncertą privalo pailsėti, bet kaimynė neatstoja maldavusi. Lauke lietus, vėjas, jie nulekia į vieną veterinarijos kliniką, bet šioji jau nebedirba, lekia į kitą, trečią... Pagaliau randa budinčią. Kaimynė dėkoja, sako, niekad nebepriekaištaus jam dėl repeticijų.

Tačiau ryte solistas pajaučia – kažkas blogai su jo balsu. Akivaizdu, jog vakar persišaldė. Visgi nuvyksta į teatrą, bet likus visai nedaug iki koncerto pradžios, suprasdamas, kad balsas neatsitaisys, nedrąsiai pasibeldžia į dirigento kabinetą. Pradeda pasakoti apie vakarykščius įvykius ir tuo metu visame teatre užgęsta šviesos. Pasirodo, ekskavatorius prie teatro nukirto elektros kabelį. Aiškėja, kad jo pataisyti greitai nepavyks, ir nutariama nukelti koncertą, o dirigentas ramina pasimetusį solistą: „Man ir kitiems tai nieko tokio, bet, suprantu, jog skaudžiausia jums – jau šį vakarą turėjote tapti žvaigžde, o dabar viskas nusikelia Naujųjų sutikimo vakarui.“

Atrodo, paprasta istorija apie pasitarnavimą kitiems, gerumą. Bet dažnai paprastose istorijose glūdi gili esmė. Paskutiniai filmo kadrai – solistas išeina iš teatro ir apkabina visų keiksnojamą ekskavatorininką.

Į viršų