facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šis raginimas labai tinka karantinui. Ekstremaliais atvejais žmonės atsiskleidžia. Visad būdavo, jog gruodis po lėto rudens tapdavo itin judrus. Šiais metais viskas kitaip. Šalvena, kartais suboluoja rūkas. Tokiu metu net laikas nebėra aiški sąvoka, o kažkoks išsitęsęs tarsi Salvadoro Dali paveiksluose. Nors gal ir gražu, kad lietuviai myli paslankų tikslumą ir nemėgsta konstatuoti, pavyzdžiui, dvylika valandų keturiolika minučių, o sako – maždaug penkiolika po dvyliktos.

Prieš keletą metų, tada, kai dar galėjome vienas kitą lankyti, pasveikinti manęs su Kalėdomis atvyko pažįstamas verslininkas, išmanus įmonės vadovas ir papasakojo, jog knygyne prisipirkęs žydų rašytojo Jurijaus Sliozkino knygų „Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje“ ir dovanoja jas savo bičiuliams kaip gyvenimo pamokų vadovėlį.

Berklio universiteto istorijos profesoriaus Jurijaus Sliozkino (Yuri’o Slezkine’o) veikalas vadinamas interpretacinės istorijos šedevru. Kaip dailės mylėtoją mane iškart patraukė lietuviškojo leidimo „Žydų šimtmečio“ viršelis su Adomo Jacovskio paveikslo „Karaliaus profilis“ fragmentu. „Žydų šimtmečio“ pagrindinė idėja – žydai (kaip ir armėnai, kinai, čigonai) yra Merkurijaus tauta („merkurininkai“ vienu iš svarbiausių kriterijumi laikė protinę bei intelektualinę veiklą).

O šiandien laikmetis, kai prie įvairiausių pranašų, ekstrasensų, parapsichologų, chiromantų, būrėjų, magų, ezoterikų, aurų nustatinėtojų, karmų lopytojų, okultizmo skleidėjų ir eilės panašių dar prisijungė žinantys visą tiesą apie koronavirusą, skiepus ir 5G ryšį. Tai yra, žinantys, kad jokio viruso nėra, skiepai kenksmingi, o 5G visiškai iškepins mūsų smegenis. Žmonės atsisako vakcinos, nes nežino, kas jos viduje, bet šlemščia sasiskas, nors irgi nežino, ko ten prikišta. Išloš čia tik viena Kauno įmonė, skaičiau, pradėjusi gaminti kepurėles, apsaugančias nuo 5G spinduliuotės. Kepurės išorė odinė, o viduje – folija. Puikus įmonės marketingo specialistų humoras, juo labiau kai už tai gerai uždirbsi.

Karantinas kažkiek paveikė mūsų smegenis. Kaimynė stebėjosi mačiusi gatve einanti vyrą be batų, o tik su kojinėmis. Taksistas pasakojo vežęs vyrą su trusikais ir maikute. Aš vakar mačiau vieną su šortais. Na, čia gal nieko tokio.

TV transliuoja žaidimą „Teleloto“. Man susidarė įspūdis, jog visi esantys studijoje irgi paveikti karantino. Ridena kažkokią dėžę ir šaukia „Žirklės nugali akmenį“, „Akmuo nugali popierių“ ar kažką panašaus.

Bičiulis sako, jog karantino metu nenorįs liūdnų kino filmų ar knygų, sakosi „Olego“ iki pabaigos nepajėgęs žiūrėti. Paklausė, kokią knygą galėčiau jam pasiūlyti. Be minėtos Jurijaus Sliozkino knygos, prisiminiau gal prieš penketą metų pažįstamo iš Ukrainos atsiųstą žymaus ukrainiečių rašytojo Andrejaus Kurkovo romaną „Šengeno istorija“. A. Kurkovo šią knygą parašė rusų kalba, tik vėliau ji pasirodė ukrainietiškai, nors šiaip jau šio autoriaus knygos verčiamos į daugelį kalbų, jos yra net patekusios į Europos bestselerių dešimtuką. Prieš trejetą metų ši knyga išversta į lietuvių kalbą.

Tai romanas apie Lietuvą. 700 puslapių. Nesibodėkit, įveikiama. Knyga laisvalaikiui. Vienkiemyje prie Anykščių susirenka netoliese vykusiame muzikos festivalyje susipažinusios trys lietuvių poros ir laukia vidurnakčio, kada Lietuva taps pilnateise bevizio judėjimo Europoje nare. Veiksmas dar vyksta Kaune, Rytų Prūsijoje, kalbama apie Steponą Darių bei Stasį Girėną, sovietmetį, kai nebaigtoje statyti bažnyčioje veikė radijo gamykla, rasi romane ir keistų personažų.

„Kol visi laukė Šengeno nakties, toli nuo Pienagalio prie Lietuvos ir Lenkijos pasienyje esančios užkardos priėjo senukas medine koja. Jis Europą žinojo kaip savo penkis pirštus. Sulaukęs, kol pasienietis pakels juostuotą užkardą, jis tapo pirmuoju lietuviu, perėjusiu sieną neparodęs paso“, – pirmaisiais romano sakiniais bandoma patraukti skaitytoją, juoba jau nustebina pats senuko vardas – Kukutis.

Nenuvertinant ukrainiečių rašytojų pastangų, žinant, kad šiandien Lietuva Ukrainos gyventojams įdomi, beskaitydamas nusprendžiau, jog geriausiai apie šalį visgi gali parašyti joje gyvenantys. Nors kaip ten bebūtų, galime tik pasidžiaugti, kad kažkas apie Lietuvą rašo tuo populiarindamas mūsų šalį. O kartais ir malonus toks naivus požiūris iš šono į svetimą šalį ir jos gyventojus. Jei karantino metu norite kilstelti savo nuotaiką, tai tam tikrai tinkama knyga.

Neseniai manęs klausė apie knygas, be kurių neįsivaizduočiau gyvenimo. Pamąsčiau, jog gal tai būtų Migelio Servanteso „Don Kichotas“, po to sektų Gabrielio Garsijo Marquezo „Šimtas metų vienatvės“. Audioteka praneša apie naujai įgarsintas knygas. Gavau pranešimą, jog įgarsintas ir šis Marguezo romanas. Aišku, pavėluota, bet puiku, kai gali voliotis ant sofutės ir klausytis. O ypač tai dovana žmonėms su regos negalia.

Iš TV rodytų rudens žiemos sandūros filmų nustebino LRT parodytas Irano režisieriaus Abbaso Kiarostami filmas „Patvirtinta kopija“ su Juliette Binoche. Bent man tai buvo filmas naujiena, nes nieko apie jį nežinojau.

Gražiame Toskanos mieste privačios galerijos savininkė ateina į susitikimą su britų rašytoju ir sutaria pavedžioti jį po miestą. Net suabejoji, ar čia tik neseniai susipažinusių žmonių ekskursija po miestą ar tai pora, kuri aiškinasi santykius. Režisierius įtraukia į žaidimą. Vyksta diskusijos apie meno kūrinius, ypač apie paveikslų kopijas. Keliaudami jie sutinka įsimylėjusius jaunuolius ir gražią, vienas kitą palaikančių senukų porą, kur seneliukas aiškina, kad reikia visą laiką laikyti ranką ant moters peties. Vyksta diskusija, ar galima kasdien vis iš naujo įsimylėti, ar nusivylimai neišvengiami ir jeigu taip, tai jie neturi sutrukdyti buvimui kartu.

Draugas džiaugiasi juostiniame magnetofone radęs senų lietuviškų šlagerių, dabar klausosi ir taip atsipalaiduoja. Turi išsisaugojęs visą „Nemuno žiburių“ koncertą. „Nemuno žiburiai“ (pavadinimas pagal kompozitoriaus B. Gorbulskio dainą) – tai pirmasis Lietuvoje profesionalus estradinis ansamblis, 1963 m. suburtas prie Valstybinės filharmonijos. Jam vadovauti iš Šiaulių buvo pakviestas Teisutis Saldauskas, o ir solistai visi iš mūsų miesto – Zina Jurgutytė, Nijolė Ščiukaitė, Juozas Garbenis, Adolfas Jarulis.

Aš kartkartėmis pakeliauju. Virtualiai. Štai prieš kelias dienas pasiėmiau telefoną, youtube susiradau Prahą, pasileidau, perduodamas signalą į televizorių ir keliavau.

Ekskursijoms po Čekijos sostinę renkuosi gidą Arkadijų Goroličevą. Tai Prahoje gyvenantis ukrainietis, kuris šiuo metu, kai negalima vesti ekskursijų, dirba viename Prahos hostelyje administratoriumi ir veda ekskursijas on line. Išmanus vyrukas. Pateikia sąskaitą, galima pravesti keletą eurų. Eina vienas, filmuoja ir pasakoja. Štai ir šįkart keliavome nuo Prahos geležinkelio stoties iki senamiesčio. Praėjome pro abu teatrus (operos ir baleto bei dramos), Nacionalinę galeriją, Parako vartus, aludę „Pas mažąjį Gleną“, stabtelėjome prie astronominio laikrodžio ir taip pasiekėme šv. Vito katedrą.

Arkadijus man patinka, kad randa netikėtų kelių. Štai nebaigę eiti Karolio tiltu, pasukome žemyn ir praėjome pro Džono Lenono sieną ir vandens malūną. O sėdint ant sofutės ypač pralinksmindavo jo paklausimas: „Ar dar nepavargote?“

Ir dar, tokiu pat virtualiu būdu apsilankiau Paryžiuje. Tiesa, Paryžių prisimenu dalimis. Nes kur ten visą iškart aprėpsi. Jei mėgautis, tai ne kartą ir kuo ilgiau. Šįkart pasirinkau Orsė muziejų.

Dažnai šiame muziejuje mėgdavau pastovėti prie Gustave Courbet paveikslo „Pasaulio kilmė“. Paveiksle pavaizduota gulinti nuoga moteris. Puikus Courbet kūrinys šokiruoja ypatingu tikroviškumu. Vyrams nedrąsu prie jo stabtelti, ypač jeigu dar jie muziejuje ne vieni, o su savo antrosiomis pusėmis. Aš gi atsistodavau prie paveikslo ir imdavau fotografuoti. Pradžioje ne vienas žvelgdavo į mane kaip į aistrų kamuojamą vyriškį. Bet netrukus atsirasdavo dar kažkas, kuris atsistodavo šalia, po to – dar ir dar. Susirinkus būreliui, visiems drąsiau. Galvoju, kad taip prisidėdavau prie meno pažinimo skatinimo. Dabar tai prisiminiau ir vėl prie šio paveikslo užsibuvau.

Vienas iš nemėgstamiausių šių metų žodžių – „Rizikos grupė“. Nors mūsų pensininkai drąsūs, vikrūs, sugebantys pragyventi už tiek, kai vokiečių senjoras net įsivaizduoti negali, kad šitaip įmanoma. Bet nori viską išbandyti, pavyzdžiui, įsitikinti, ar egzistuoja virusas ir visur šmirinėja. Minėti vokiečių pensininkai visi pasislėpę.

Skaičiau Vakarų pasaulyje (konkrečiai JAV) išleistą atmintinę pensininkams. Ten pradedama nuo paties rytmečio: kaip atsikelti, kaip lipti iš lovos. Aiškinama, kad antklodę nuo savęs reikia nudengti atsargiai, kad nesusižeistum. Pamenu susitikimą su vokiečių senjorais (tuomet dar Vakarų Vokietijos). Būrelis jų sustoję kalbėjosi. Vienam pasidarė bloga ir jis virto, o virsdamas dar tris apvertė.

Mano draugų ratelis šiuo metu pabendrauja telefonu. O kas belieka. Nuo dyko buvimo žmogus dar greičiau suserga. Bet pokalbiai telefonu kaip visada primityvūs. Mažiau bekalbame apie moteris. Kaltas, matyt, čia pats telefonas. Vienas iš mūsų net apie mirtį prakalbo. Nes pats Sigitas Parulskis neseniai pasakė, jog ir pasveikęs nuo kovido amžinai negyvensi. Artėju prie 70-mečio. Tenka pripažinti – jau senatvė. Bet jei dabar mirčiau, sakytų: „Mirė jaunas.“

Būdama vos 51 metų amerikietė Anna Halprin išgirdo baisią diagnozę – žarnyno vėžys. Medikai tikino, kad padėti jai nebegalima, nes ligos stadija pažengusi. Atrodytų A. Halprin nebuvo kitos išeities – tik susitaikyti su artėjančia mirtimi. Tačiau ji pasirinko kitą kelią. A. Halprin pradėjo šokti vos išgirdusi savo diagnozę. Neįtikėtina, bet šoka ji jau 40 metų ir ne dėl pramogos, o kaip pati tikina, dėl sveikatos.

Šiandien 92 metų sulaukusi moteris teigia taip išsigydžiusi vėžį. Anna tikina, kad nieko antgamtiško šioje situacijoje nėra. „Pasveikimo mechanizmas yra kiekvienoje mūsų ląstelėje, tiesiog reikia leisti joms veikti“, – sakė moteris. Šiandien ji pasirodo įvairiuose šokių festivaliuose ir moko šokio kitus. Stengiasi, kad šokyje judesiai būtų jungiami su mintimis. „Aš mokau žmones įsiklausyti į savo kūną. Jie gali patys save išgydyti, aš tik parodau būdą“, – pasakojo Anna Halprin.

„Ir vėl pasigendame tavo tekstų pabaigoje anekdoto“, – paskambinęs tarstelėjo bičiulis. Parinkau vieną.

Moteris kreipėsi į policininką, kad iš jos pavogė laikrodį. „Nenusiminkite, – ramino ją policininkas, – aš pasakysiu, kiek valandų. Dabar pusė penkių.“

O blogiausia, kad gyvenimas nevirstų gyvenimu nuo vienos kovido bangos iki kitos. Šiaip jau lietuviui, atrodo, nedaug reikia. Kad galėtų kažką negirdėto išgirsti ir kad būtų žiemą sniegas, eglutė, vasarą – vanduo, saulė, smėlis. Džiugių artėjančių Kalėdų!

Į viršų