Girdėjau šnekant, kad gyvenime yra tūkstantis ir vienas malonumas. Kuris tas vienintelis išskirtinis? Vieni sako, jog tai malonumas mylėti. Nesinorėtų sutikti. Manyčiau, kad apie meilę turėtų būti kalbama viename iš pirmųjų malonumų punktų.

„Tas, kurio nėra, visada neteisus!“ Tai prancūzų posakis. Prancūzai nuo seno garsėja žaismingu požiūriu į gyvenimą, ir kiekvienas jų posakis, kiekviena sentencija gali būti lygiai tiek pat teisinga, kiek ir neteisinga.

Nenorėdamas nuneigti meilės drįsčiau teigti, jog tas vienas išskirtinis malonumas – malonumas ką nors sužinoti. Kitaip tariant – smalsumo malonumas. Tą mūsų smalsumą, be abejo, patenkina spausdintas žodis, televizorius, internetas.

Ar šiandien dar populiarus skaitymo malonumas? Jaunystėje reikia skaityti itin daug. Vėliau šį malonumą goš darbai ir kasdienybė. Perskaityti „Karą ir taiką“ ar „Prarasto laiko beieškant“ dažnai rengiamasi tol, kol apskritai atprantama skaityti sudėtingus tekstus.

Gyvenimas vienatvėje ir tyloje, prie upės, ežero, pamiškėje dažnai atrodo įmanoma egzotika, bet neįmanoma realybė: duoną žmogus dažniausiai pelnosi triukšmingoje aplinkoje. Viską užgožia nuotykinės, detektyvinės, erotinės literatūros serijos, popsiniai diskai, TV realybės šou, buki internetiniai komentarai.

Neskubėkime guostis, kad nuo viso to srauto mes atskirti. Mes neatskirti nuo savojo laiko, nuo XXI a. pradžios triukšmo bei sumaišties. Todėl ramybė mums tampa netgi miela. Tiesa, kiek žeidžia, kai ji primesta.

LRT plius parodė Eimunto Nekrošiaus režisuotą S. Šaltenio pjesę „Kalės vaikai“, pastatytą Klaipėdos dramos teatre. E. Nekrošiaus teatrinė kalba sudėtinga, tad teko gliaudyti ne vieną sceną ir supratau tik vieną – nelaimingi tie lietuviai ir vargu ar kada nors laimingais taps. Varpininkas Karvelis pasakoja kaimo žmonių gyvenimo istorijas. Gyvenimai ir mirtys veja vienas kita parapijoje, kur klebonui Kristijonui pavesta rūpintis ganomaisiais. Greitai suvoki, jog tai Kristijonas Donelaitis, o ir visas spektaklis tarsi atkartoja jo parašytus „Metus“.

Ką parodys mūsų televizijos artinantis Kalėdoms ir Naujiesiems metams? Vėl tas pats LRT plius (ačiū jam) pradėjo sukti lietuviškų filmų retrospektyvą, pradėdami režisieriaus A. Žebriūno „Paskutine atostogų diena“. Mano jaunystės laikais patriotiškumas vertė pamatyti visus lietuviškus filmus. Žmonės anuomečiuose filmuose buvo tik geri arba blogi, egzistavo tik balta arba juoda, bet ne todėl, kad kinas tuomet buvo dar nespalvotas.

Tiesa, sovietmečiu lietuviškame mene galėdavai išskaityti ne vieną užslėptą laisvės simbolį, mokeisi ieškoti prasmės tarp eilučių. Nuo 1990-ųjų lietuviškas kinas tapo nebepopuliarus, gal todėl, kad atkūrus Nepriklausomybę tokie skaitymai tarp eilučių nebebuvo reikalingi. Nors dabar mūsų kinas vėl atsigavęs.

Be abejo, vis svajojama sukurti istorinį filmą (nuo „Herkaus Manto“ laikų nutekėjo jau daug vandens). Apie būtinybę sukurti istorinį filmą kalbėjome jubiliejiniais 2009-aisiais, neišblėso tokie planai ir dabar. Nors lietuviams istorija yra ne tai, kas vyko prieš 20, 60, 100 ir pan. metų („Skrydis per Atlantą“ – miela išimtis), o pagonių ir panašūs laikai. Tiesa, jei jau aišku, kad filmo apie Žalgirio mūšį, kuris turėjo būti skirtas šio mūšio 600-osioms metinėms, nebesukursime, tai „Tado Blindos“, tarsi lietuviško epo, naująją versiją turime.

Man atrodo, per mažai dėmesio skiriame dokumentiniam kinui. O juk jis pasaulinio lygio, nes mes turėjome tokius meistrus kaip Robertas Verba ir Henrikas Šablevičius. Dabar tai tęsia Audrius Stonys ir Arūnas Matelis – didžiausią europiečių apdovanojimą mes turime už dokumentiką, A. Stonio filmą „Neregių žemė“.

Dar įterpsiu. Ar matėte LRT plius rodytą Anglijos nacionalinio baleto trupės baletą „Žizel“? Nuostabus reginys. Gruodžio 13 d. LRT plius pradės rodyti geriausius įvairių pasaulio teatrų operos pastatymus. Puiki žinia. Mielos akimirkos karantino metu.

Svarstai, koks kino filmas, spektaklis (dabar online), muzikinis diskas, meno kūrinys, kokia knyga paliko giliausią įspūdį. Aišku, rinkdamas geriausią gali klysti, nes kokiam literatūros, kino, teatro, muzikos ar dailės kritikui viskas gali atrodyti kitaip, bet jei tavo širdžiai vienas ar kitas meno kūrinys mielas, kas uždraus juo džiaugtis.

Taip jau yra, kad geros knygos pasirodo tyliai tyliai, priešingai nei kokie skandalingi romanai. Perkamiausių knygų dešimtukuose jas nedažnai užtiksi ir net girdėjau mintį, kad tokios knygos skirtos vien snobams. Oi kokia tai netiesa. Geros knygos skirtos visiems. Tereikia tik išsitraukti iš knygų lentynos. Tiesa, aktorius Rolandas Kazlas yra pastebėjęs: „Nemėgstu klausimo „ką čia skaitai?“ Grybautojas neišduoda grybingų vietų. Jas pačiam reikia susirasti. Todėl visas savo skaitomas knygas aplenkiu nepermatomu odiniu aplankalu.“

Kai šiandien populiaru dalytis patarimais ką skaityti, pastebėjau, kad mažiau patarėjų ką skaityti 14-mečiams ar dargi jaunesniems. Todėl parinkau keturias jau kiek primirštas knygas. Tai M. Hemingway „Nematoma mergaitė“, S. Edgar ir P. Beorn „14–14“, R. Schneider „Pažadink mane, kai viskas baigsis“ ir M. Aromštam. „Kai ilsis angelai“.

Pirmoji knyga – tai Ernesto Hemingvėjaus anūkės Marielės, kuri, tiesa, gimė, kai senelis prieš keturis mėnesius jau buvo miręs. Viena iš Marielės seserų serga depresija, kita – šizofrenija. Marielė visada pasirengusi padėti seserims ir mokosi iš kiekvienos gyvenimiškos patirties. Knygoje labai subtiliai atsiskleidžia asmenybės brendimas. O dviejų autorių knygos „14-14“ istorija naujametinė: trylikametį Adrianą mama verčia parašyti naujametinį sveikinimą savo giminaičiams, tarp jų – ir seniai matytam bendraamžiam pusbroliui Hadrianui. Nors šie vaikai gyvena vieno šimtmečio skirtumu, tačiau jie vis tiek susirašinėja, pasakoja vienas kitam apie savo problemas. Tai istorija apie trylikamečių kasdienybes. Trečioji knyga apie ligą, bet drauge ir apie gyvenimą bei meilę. O ketvirtoje knygoje pasakojama istorija apie kitokią mokytoją, kurios pradinukai vaikai nesimoko iš vadovėlių, o mokytoja yra gerokai atitrūkusi nuo vadovėlinių pedagogikos standartų.

Apie knygų poveikį pamąsčiau, jog jis gali būti labai įvairus. Kai Markas Chapmanas buvo suimtas po Johno Lennono nužudymo 1980 m., jis turėjo kultinį J. D. Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“. „The New York Times“ nusiųstame laiške Chapmanas rašė, kad Salingerio knyga „taip pat padės daugeliui suprasti, kas nutiko“. 2000 m. žudikas tvirtino, kad ne romanas jį pastūmėjo nušauti žymųjį dainininką, tačiau pripažino buvęs per daug susitapatinęs su knygos protagonistu Houldenu Kolfildu.

Iš paskutinių perskaitytų knygų išskyriau dvi. Pirmiausia – amerikiečių rašytojo Anthony Doerr romaną „Neregimoji šviesa“: lietuviškas leidimas melsvu viršeliu su istorinio Sen Malo miesto Prancūzijoje panorama ir ryškia antrašte apie 2015-aisiais gautą Pulitzerio premiją.

Jeigu trumpai – tai romanas, pasakojantis apie dviem priešingoms stovykloms priklausančių jaunuolių tragiškus likimus Antrojo pasaulinio karo metais. 1944 m. rugpjūtį Sen Malo miestą po įnirtingų amerikiečių oro ir sausumos pajėgų atakų kone visiškai sunaikino gaisras. Viename apgriuvusiame pastate baigiantis karui susikerta dviem priešingoms stovykloms priklausiančių jaunuolių: aklos šešiolikmetės prancūzaitės Mari Loros LeBlank ir septyniolikmečio vokiečių eilinio Vernerio Pfenigo keliai. Susikerta trumpam. Vos vienai dienai, bet, atrodo, trunkančiai ilgus dešimtmečius.

Romane neužtiksi didingų batalinių scenų, o tik pasakojamą mažo žmogaus tragediją griūvančio pasaulio fone ir jo mėginimus išsaugoti žmogiškumą visuotinos suirutės metu. Nesakysi, kad tai romanas apie meilę, gal greičiau apie moralę karo akivaizdoje. Nekaltų vaikų šaudymas, nepilnamečių prieglaudos mergaičių žaginimas, maisto iš badaujančių atėmimas – karo beprasmybė ir mažų žmonių tragedijos to pasiekoje. Ar žmogus turi teisę rinktis kuo ir kur būti? Vienas knygos herojų sako nebetikįs „kad gyvenimas priklauso jam“. Lieka klausimas:

„– Kaip manote, madam, ar danguje mes tikrai turėsime akis į akį susitikti su Dievu?

– Galbūt.

– O jeigu žmogus aklas?“

Ir dar išskirčiau mano ypač mėgstamo italų autoriaus Umberto Eco romaną „Nr. 0“. Po storosios „Fuko švytuoklės“ bei panašaus dydžio „Prahos kapinių“ („Rožės vardas“ irgi ne iš plonųjų), tai mažytė knyga – satyra. Romanas pasakoja apie taip ir nepasirodantį laikraštį „Rytoj“. Iškart girdi grynai žurnalistinį tekstą: „Įsidėmėkit, sukurti naujieną – gražus posakis, mes kuriame naujienas ir reikia mokėti pateikti jas tarp eilučių.“ Visi literatūros kritikai iškelia pagrindinius romano tikslus – U. Eco taikliai, aštriai paliečia parsidavėliškos, sensacijų besivaikančios žiniasklaidos ydas, parodo, kokiais būdais galima konstruoti naujienas, kad jos ne praneštų naujieną, o formuotų nuomonę, sukurtų neigiamą įspūdį apie politinius priešininkus, net ir neturint tam jokio faktinio pagrindo.

Knyga verčia žavėtis autoriaus erudicija, mokėjimu žongliruoti faktais, istorinėmis aplinkybėmis, dėlioti įvairiausius įmanomus scenarijus. Autorius įtraukia į žaidimą „Kas būtų jeigu būtų“. Ar tikrai Benito Mussolinis buvo partizanų nužudytas 1945 metais? O kas, jei jam iš tikro pavyko pasprukti? Jei taip, tai kas jam padėjo – CŽV, Vatikanas? Gal visa tai padėtų paaiškinti, kodėl staiga buvo atšauktas 1970 metais planuotas valstybės perversmas? Be to, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad knygoje gausu politinių užuominų apie Silvio Berlusconi, tačiau pats autorius sako, kad nebūtinai reikėtų tai taip tiesmukiškai suprasti. „Knyga gali būti apie Berlusconi, gali būti ir apie Murdochą ar Trumpą. Pasaulis yra pilnas panašių žmonių“, – sakė U. Eco.

Bičiulis švęs gimtadienį. Nueiti sveikinti negalime, tad susidėję internetu nupirkome pledą, jam nuveš ir nuo mūsų įteiks. Mintis aiški – susisupi ant sofutės į pledą ir skaitai. Skaityti tapo populiaru. Puiki knygų mainų idėja, dalijimasis informacija, kas ką skaito. Džordžą Orvelą (ypač jo „Gyvulių ūkį“) jau primirštame, dabar ant bangos – Čarlzas Bukovskis. Nuostabus rašytojas. Kažkuo savas. Perskaitai ir pamilsti.

Gruodžio vakarus jau vadiname žiemos vakarais. Ne vienas skundžiamės priversti užsidaryti namuose. Prancūzų rašytojas Marselis Prustas pirmąjį ciklo „Prarasto laiko beieškant“ romaną „Svano pusėje“ buvo priverstas leisti savo pinigais. Vienas iš redaktorių parašė: „Mielas drauge, negaliu suprasti, kai autorius gali skirti trisdešimt puslapių aprašyti, kaip prieš užmigdamas jis vartosi lovoje.“ Leidėjas net nenujautė, kad tuos puslapius netrukus ryte ris skaitytojai visame pasaulyje, o M. Prustas savo romanų ciklą papildys dar 6 knygomis.

Kiek čia liko ir pasigirs sveikinimai. Ar pastebėjote, jog per šventes dargi horoskopai visiems palankūs. Nors nesu horoskopų šalininkas, visgi, nesulaukus Kalėdų Senelio, tegul bent astrologai įpučia geresnio gyvenimo viltį. Tokiu metu net nemandagu būti niūriam. Ir jeigu baigiantis metams jūs galite pasakyti, jog 2020-ieji buvo sėkmingi, vadinasi, esate geras žmogus.

Į viršų