Dar praėjusiame amžiuje filosofas Jean Baudrillardas rašė apie simuliakrą. Šis terminas žymi tai, kad kopija vartojama arba iškyla pirmiau originalo ir išduoda save esančią neva originalas. Šiuo atveju, simuliacijos procesas neigia originalo buvimą arba maskuoja buvusio originalo pėdsakus.
Nors pranašiška Baudrillardo teorija man atvėrė akis mąstymui apie internetinę erdvę, tačiau niekados nemaniau, kad gana ryškų simuliakros veikimą, darantį ryškiai neigiamą poveikį, galima bus išvysti mūsų amžiaus pradžioje. O kad jau senokai tapome „akropolių“ kultūros dalimi, tai nieko nuostabaus. Baisiausia tai, kad Atėnų Akropolį pakeitė į jį nė kiek nepanaši simuliakra – prekybos centras „Akropolis“…
Apie žmogaus teises kalbėti nelengva. Viena vertus, draudimais suspenduojama teisė į gero kūrinio vartojimą, į socializaciją, į bendrameniškumą, bet kita vertus, taip išlaikoma teisė į sveikatą. Suprantu izoliacijos, socialinio atstumo ir kaukių svarbą, bet ir suprantu teisės į laisvę svarbą. Tokia situacija mane drasko ir kaip žmogų, ir kaip pilietinės visuomenės dalyvį. Radikaliai aiškaus atsakymo nėra. Pasaulyje yra daugybė niuansuotų spalvų, perėjimų nuo tamsių iki labai šviesių tonų, todėl aiškaus atsakymo į jūsų klausimą pateikti negaliu.
– Karantino pradžioje kultūros lauko žmonės guodėsi, kad tai galimybė sustoti nuo beprasmiško bėgimo, pramogų ar daiktų alkio. Teigė, kad atsiribojimas leis giliau pažvelgti į save, sustiprinti santykius šeimose. Kaip manote jūs?
– Na, karantinas mus tikrai sustabdė. Pirmojo karantino metu gyvendamas Vilniaus pakraštyje, rytais pievoje po savo langais stebėdavau besimušančius zuikius arba strikinėjančias stirnas. Galiausiai šį rudenį vakare išėjęs į terasą pastebėjau per metrą nuo jos ramiai žolę rupšnojantį laukinį elnią. Atrodo, kad žmogui pasitraukus ir aktyvaus judėjimo tikrovės trajektorijose į ją grįžo gamta.
Atsirado galimybė ne tik stebėti gamtą, bet ir jausti jos laiką. Labiau nei iki karantino mačiau kylančią ir besileidžiančią saulę. Kiekvieną dieną gaminau vis naujus patiekalus, pradėjau net duoną kepti. Mano gyvenime gerokai sumažėjo streso. Aš ne tik pradėjau geriau miegoti, bet ir iš savo gyvenimo kasdienybės sugebėjau išgyvendinti kraujo spaudimo ir virškinimo trakto problemas. Atsirado laiko net kiekvieną vystomą veiklą pasverti, t. y. įvertinti jos svarbą. Aš pradėjau realiai susivokti, kas iš tikro yra labai svarbu, o kas ne.
Anksčiau stabtelėdavau ir ignoruodavau kasdienybės ritmą bei pagalvodavau apie prasmes tik tuomet, kai kas nors iš mano artimų palikdavo šį pasaulį arba aš pats susirgdavo. Žinote, pasaulyje yra toks lėto gyvenimo judėjimas, į lietuvių kalbą net išversta knyga „Garbė lėtumui“. Mano galva, visiems mums tikrovė suteikė šansą išbandyti lėtą gyvenimą savo kailiu.
– Kaip kūrėjui rasti nišą tokiame nesaugiame pasaulyje? Koks tas pasaulis, tikėtina, bus po karantino? Kokiomis vertybėmis vadovausimės?
– Pasaulis nėra nei geras, nei blogas. Jis yra toks koks yra. Didžiausia mūsų laikų problema yra susijusi su nežinia, su ateities neprognozavimu. Viso to priežastis yra labai didelis technologijų progresas, su kuriuo nespėja socialinės visuomenės vystymasis.
O kūrėjų šiuo atveju yra labai įdomi padėtis. Smalsus, kritiškas, drąsus menininkas turi ką nuveikti. Jis gali eksperimentuoti technologijomis, kalbėti apie dabartį savo kūriniais arba fantazuoti apie ateitį.
Žinote, kai aš atvykstu į kitą šalį, apie kurią nieko per daug nežinau, ir noriu sužinoti apie joje vyraujančias vertybes, suvokti, kur ji yra dabar ir link ko juda, aš būtinai aplankau tris muziejus: šalies istorijos, technologijos ir šiuolaikinio nacionalinio meno. Pastarojo tipo muziejus nuoširdžiai parodo kryptį. Tad norėdami suprasti, koks pasaulis bus po karantino, manau, verta stebėti šiuolaikinio meno virsmus.
– Šiauliai turi puikių menininkų, atsakingų kultūros žmonių, kultūros įstaigų, kurios nemiega net karantino metu. Vis dėlto beveik visada buvome įvardijami kaip darbininkų miestas, kaimiečių miestas. Dabar išpopuliarėjo „remygų“ miesto įvaizdis. Kokias permainas pastebite gimtajame mieste? Ko trūksta, kad galėtume jaustis gyvenantys kultūros sostinėje?
– Aš gimiau Šiaulių priemiestyje, Vijolių kaime. Ten, pas savo senelius, leisdavau kiekvieną savaitgalį ir kiekvienas atostogas. Visada svajojau apie tai, kad liksiu gyventi Šiauliuose. Deja, gyvenimas pasisuko kita linkme.
Šiauliuose prabėgo mano geriausi studijų metai, aš ten mokiausi meno, sutikau puikių kūrėjų ir dėstytojų. Tiesa, negaliu nepaminėti neseniai mus palikusio menotyros profesoriaus habilituoto daktaro Vytenio Rimkaus.
Jis buvo puikus akademinio ir kultūrinio gyvenimo pavyzdys. Tai buvo pirmasis meno kritikas, kurį savo gyvenime sutikau tuo metu, kai man buvo 18 m. Stebino mane jo akademinė laikysena: žinios, tolerancija ir pagarba kitam asmeniui, gebėjimas išgirsti kitą ir jį išklausyti. Profesorius, buvo tas pirmasis žmogus kuris man parodė, kokie yra žavingi ir kerintys meno lobynai; jis skatino gilintis ir tyrinėti, buvo kantrus ir niekad neteisdavo už klaidas.
